Burtai, prietarai, reikšmės

Užrašyta 1911 m. liepos 24 d.:

Pamatei gyvatę, nori ją užmušt, sudėk toj vietoj kryžmai medukus – ateis ir apsiries. (Plačiai žinomas)

Žvaigždė link kokio namo krenta, žinok, tame bute kas nors mirs.

Norint, kad šuo nekauktų, reikia ką nors apvožti (nors klumpį ar batą). (Pateikė O. Vaineikienė iš Palangos)

Kad karvė jaučius apimtų, reikia tuo tik jai vedus (kai tik ji apsiveršiuoja), pasmilkyti ją su verbomis.

Jei blezdinga kryžmiškai perlekia per karvę, karvė susirgs kraujo liga. – J. Urbonas. Užrašyta 1912 m. birželio 6 d.

Karvėms užriša ant sprando aprumbus (arba šniūrelius), kad papukus paneštų. (L. Tautkus taip pat buvo sakęs – I. Končiaus pastaba)

Zuikis kelią perbėgo – laimė, voverė – nelaimė.

Išėmus medų, reikia petelnę, kur smilkę laikė, su verbomis čia pat, prie aulio galo, apvožt ir negesyt.

Karves varant, negalima raižyti jas alksniniu medžiu ar virbu – susirgs kraujo liga. – Pateikė Anastazija Končienė.

Su persteke naktį žvejojant, sugavus pirmą lydeką (ar kitą žuvį), nuėmus nuo perstekės, apspjaudyt žaizdą, paplusturt žuvį vandeny – tada terbon įdėt. Seksis. (Pateikė Igno Končiaus Papunis)

Duoną kepant, negalima per ližę žargyti. (Pateikė L. Petrilalė iš Purvaičių).

Boba nėščia, žiūrėdama į gaisrą, prideda prie kokios nors vietos ranką – toje vietoje ant kūdikio kūno palieka raudona dėmė.
Tų dėmių neliks, jei prieš krikštą „namus aplakiosi”. Po krikšto prieš tokias dėmes jau vaistų nebėra. (Daug kas tai yra pasakojęs. – I. Končiaus pastaba)

Nabaštiko pirštu apskriet puodą – kiek giliai įleidai pirštą, tiek bus smetono. (Pateikė Anastazija Končienė, Adomas Vainoras)

Į karvių tvartą įėjęs myši (šlapinsies), myš ir karvė, kai ją melši. (Pateikė Adomas Vainoras)

Užrašyta 1912 m. gruodžio 14 d.:

Stanalė (dabar – Paminijuos Levonienė Šniaukienė) atsimena: Anastazija Končienė milžusi karvę, pimdėlę. Iki to laiko melžiant karvutis visada ramiai stovėdavo. Šniaukienė priėjusi ir ėmusi kalbėti: „E-e-e, kad ta tavo karvelė kaip senė stov, nogna karvutis…” Nuo tos dienos karvė patrako – ė ir mušom, ir ką nedarėm, o nieko nepadėjo. (Pateikė Anastazija Končienė)

Žemgulienė pačiupinėdavusi Griguolienės karvės tešmenį. Tuoj pienas bėgdavęs ir bemelžiant kipolėj jis surūgdavęs. Negelbėjo net tai, kad kiaulėms davė kipalę laižyti. Kol ji buvo, tol pieno neturėjusi. (Pateikė Valė Grigoulalė)

Pateikė Anastazija Končienė:

Perinant žąsims po kiaušiniais reikia padėti liepos žiedų, kad žąsiukai vienu kartu išriedėtų. Kiaušinius padėt rytų arba vakarų vėjui pučiant. Pirmą kartą nešant visus į gryną orą, nešti nusisukus į šiaurę. Į šiaurę reikia būti nusisukus ir žąsiukus iš krepšio iškraustant. Išnešant reikia pasmilkyt paraku ar lapės mėsa: pirmas – nuo varnų, antras – nuo lapių.

Giedanti višta – nelaimė. Tokiai galvą reikia ant trinkos nukirsti.

Negalima iš šaltinio vandenį semti su variniu indu – šaltinis išbėgs.

Negalima basomis eiti į apynojų – apyniai išnyks.

Kad kopūstai dideli išaugtų, juos reikia apvožti su puodeliu arba per pamokslą kosėti.

Kad žvakė šviesiai degtų, jas dirbant reikia juoktis.

Jei pamatei pirmą kartą jauną mėnulį iš kairės, susilauksi nelaimės.

Jei nori sužinoti, apžavėjo žydas ar ne, reikia gerti arbatėlę, užplikytą vadinamąja šake žole (miškeliuose auga). Jei sužavėtas – vemsi (visi, jos užgėrę, jei apžavėti, vemia).

Išėmus paslėptus pinigus, duobės negalima užkasti. Užkasi – apaksi.

Jei kūma vaiką laikydama rankose, nusišlapina, vaikas visą amžių šlapinsis po savimi.

Končienė (Gerulienė) nėščia, gaisrą matydama, pakasiusi staibį, ir Liudvei (jos dukrai) ant tos vietos yra pėtmės (dėmės).

Negalima svilinti šniūrų, skirtų arklio kinkymui, nes arklys nusvils. (Esu girdėjęs ir iš daugelio kitų – I. Končiaus pastaba)

Buvęs pagedęs Grigalienės karvės pienas: surūgdavęs bemelžiant. Šeimininkė davusi kiaulėms pakramtyti milžtuvę, ir karvė pasitaisiusi. (Grigolalė Valė tą patį yra pasakojusi – I. Končiaus pastaba)

Buvusi sužavėta Stuopelalė iš Purvatynės. Blūdijusi: „Mauškė atein, Mauškė atein”. Atėjus Mauškei, badė ją su kapstykle. Tada iškirpo sermėgos žombą ir sudeginus davė gerti sužavėtajai.

Žydas gali sužavėti, kai esi su juo ir geruoju. Susibara jis su žmogumi ir, norėdams sužavėti, žydas stengiasi prisigerinti.
Nesužavi, jei įspėji, kas šiandien per diena. Sužavėjimą gali atspėti pagal stikliukus, šakes. Sužavėtas žmogus ima vemti.
Reikia tuos vėmalus mesti po pečiaus. (Taip pat yra pasakojęs Adomas Vainoras)

Nuo sužavėjimo, užčerėjimo reikia stiklininkus gerti. (Vemsi žalesomis, o jei nereikalingas, nevemsi).

Jei barsies su piršliu, vaikai neis paeiliui. (Urbonas sakė Gricienei, mano seseriai, kai ši lojosi (pykosi) su Leugaudu. – I. Končiaus pastaba)

Prie mūsų dirbęs vaikis pamilęs mūsų mergą. Neva buvusi kruče. Jis pabūgęs ir Plungėj išgėręs giveldrekio už dvi berlinki (15 kap.) (turbūt su degtine). – Pateikė Anastazija Končienė

Pateikė Boleslovas Grossas:

Įdeda „mėnesinių” (menustracijų išskyrų) į pienišką viralą ir duoda srėbt vyriškiui – kas suės, turės prie tos, kuri davė, patraukimą.

Jei pinigams degant iššoko balta ugnis, tai paslėpti sidabro pinigai (matyti iki 3 kartų). Ant sniego juos lengva rasti – bus toje vietoje mėlynų plėnių. Jei raudona ugnis – auksas, o plėnys – pilkos.

Žvakė vaikščiojanti – numirėlis, kuris nebus vertas ostijos priimti arba iš silpnumo jos nebeprarijo. Negaus jis tol vietos, kol neatiduos ostijos geram žmogui. Jis kęs vargą tol, kol kas nors nuo jo ją priims. Priimti gali tiktai geras dievobaimingas žmogus: turi atsiklaupti ant kelių, patiesti baltą marškonę skepetą ir kalbėti: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, šv. Jone”. Žvakė ateis ant skoterties (staltiesės – red. p.) ir užges – čia rasi ostiją. Tai reiškia, kad numirėlis jau gavo savo vietą, o tu užsipelnysi dangaus karalystę.

Vaikščiojani žvakė – tai pamesta ostija. Ją kunigas turi iškilmingai sugauti.

Nevalna (negalima – red. past.) be reikalo virinti vandenį – čyščiuje esančias dūšeles, kurios kenčia čia, ant žemės, virini.

Jei kada nors ugnyje cypia, tai dūšelės čyščiuje verkia.
Kad išnaikintum iš dirvos usnis, reikia ariant už plūgo užkišti medžio, į kurį yra trenkusi perkūnija, šmotuką (pagaliuką, gabaliuką).

Užrašyta 1912 m. sausio 8 d.:

Mažam vaikui iki vienerių metų amžiaus negalima duoti naujų drabužių – paūgėjęs greitai drabužius nudėvės.

Paleidus arklį su apynasriu ar apynasrį ant sprando užrišus, arklys niekada nebus dailus, vis bus keleivis.

Pateikė Adomas Vainoras:

Jei balkis troboje trata, tame bute kas nors mirs.

Pateikė L. Tautkus 1911 m.:

Senis Navardauskis (Šarkiai, prie Žlibinų), esą, pagydo karves nuo sietų graužimo. Tėvalis pirkęs karvėms lenciūgus.
Navardauskis pasakęs: „Nepirk, nebegriauš.” Paklausė ir nebegriaužė. Sesuo sakė, kad prie jo reikia taip sakyti: „Kumelė uodegą trynė”.

Medį kertant, jį reikia versti į šiaurę – bus stiprus, nekirmys.

Kai kas nors molį meta (ar laisto, ar pečių dirba, turi mesti į šiaurę – nebus jokių vabalų: svirplių, blakių, tarakonų.

Nėščia moteris turi saugotis, kad nepamatytų kokių ronotų (žaizdotų – red. p.), lozorių (invalidų – red. p.). Jei nesisaugos ir pamatys – kūdikis gali gimti į juos panašus. (Taip pat yra sakiusi Anastazija Končienė ir daugelis kitų)

Velnias labiausiai bijo „šermukšninės” lazdos. (Daugelio žinoma)

Jei pinigai neprakeikti, tada nesunku juos iškasti.

Jei kada prižadas koks padaryti, reikia prižadą atlikti, o kitaip nakabis pristos.

Užlieknių Gibiešienė pačiupinėjo Lekauskienės Ierubaičių ožką. Ožka pratrydo (suviduriavo – red. p.)) ir nusitriedė negyvai.
(Neva Gibiešienė lygusi ožką ir nenusilygusi. Todėl ji ir apžavėjusi tą ožką.) Po kiek laiko ji ateinanti klausti, ar sveika ožka. Jai pasakė, kad jau padvėsė. Tada ji pačiupinėjo antrą ožką, tuoj po to, kai ją pamelžė. Ta vėl iš karto suviduriavo.

Tautkaus karvė sirgusi: spardėsi kaip arklys, voliojosi, tvorą ragais badė. Užėjęs žydas ir už 25 kapeikas davęs apie pusbutelkį (pusbonkę) vaistų. Uždavė tų vaistų ir karvei, ta ir pagijusi. Davė tų vaistų ir Lekauskio ožkai – ir ta pagijusi.

Norint apsiginti nuo sužavėjimo, reikia arba piktuoju būti arba turėti kišeninį česnaką.

Pateikė Boleslovas Grossas:

Jeigu pinigus kasant baido ir šventintais daiktais baidyklių negalima nuginti, pabėgant ant tos vietos reikia užmesti kokį nelabai sudėvėtą drabužį – pinigai liks ten pat.

Kai matai pinigus einant ar degant, reikia pamesti padėvėtą drabužį – pinigai paliks toje pačioje vietoje.

Jei važiuojant arkliai bėga priausėdami – pasiseks.

Kai arkliai eina nosis nusileidę, kelionėje nepasiseks.

Jeigu naktimis arkliai tvartuose šėlsta, juos laumės apsėdo. Tada reikia arklius apmušti alksnio šluota. Padeda ir tvarte pakabinta nušauta šarka.

Sako, kad tie, kuriems sekasi gyventi, turi kauką. Pirmą kartą kaukas atneša anglių. Jas priėmus, neša visokią kitokią naudą.
Jei nepriima, sudegina anglis ir lėkdamas žeria jas kibirkštimis iš nasrų ir uodegos.

Grossui išvirę puslinę su kiaulės pienu ir neva iš jo mylimosios merginos marškinių pažastų iškirpę drobės, ją sudeginę ir pelenus sudėję į bulbynę (sriubą), kad nebmylėtų. Atvažiavęs sotnikas su vaikinu ir susrėbę tą bulbynę.

Jei vaikių nemyli, tai žlugtis nesiseks ir skalbiantis bus blogas oras.

Senovėje vagys nešdavosi iš žmogaus taukų padarytą žvakę. Jei kam nors su ja po nosimi pažiubindavo, tas užmigdavo ir visą parą išmiegodavo.

Kad kurmis žemės neraustų, reikia žemę išmesti su šermukšnio pagaliuku. Ir numirėliai pas Poną Dievą eis ant šermukšnio lazdų pasiramsčiuodami.

Norint privilioti. Niekam nematant išrauti žydintį liną, išimti spalį, iš pliekos susukti siūlą, tris kartus su tuo siūlu priverti tam, kurį nori pritraukti (B. Grossas girdėjo iš suvalkiečio Amerikoje – I. Končiaus pastaba).

Siuvant drabužį sau, reikia įsikąsti, kad protas neišbėgtų.

Negalima graužti žąsies plunksnos – pamesi protą.

Stanienė (Žutautalė) – ragana: davė ji vaikui iš kišenės ištraukusi suvoliotos duonos šmotelį (gabaliuką) – vaikas vemia; jei savo pienu vaiką pamaitina – vemia; pagiria ji gyvulius – šie ima nykti; pati sirgdama užmeta ligą kitam.

Jei kas nors apžavėjo, duoti apžavėtajam tris dienas stiklininkų. Žavėtojas pats atbėgs ir ko nors paprašys. Štai vieną kartą, tris dienas stiklininkus pavartojus, žydas, kuris buvo apžavėjęs, atbėgo, net sirgdamas sukata.
Vaikis suderėjo. Ši už kito ištekėjo. Vaikis ją sužavėjo. Vengras paliepė jos vėmalus supilti į puodelį ir padėti į pakriautį, kur daug dūmų – sužavėjusysis pradės trokšti ir gaus ateiti.

Užrašyta 1913 m. rugpjūčio 26 d.:

Jei nėščia moteris ko reikalauja (prašo) ir to prašymo neišpildai, tai sutiksi nelaimę.

Pateikė Antanas Mykolas Končius:

Nuskendo žmogus. Kad jį surastum, reikia paleisti tekinį su „grabnyčia” – žvake. Toje vietoje, kur yra nuskendęs žmogus, tekinis sustos ir ims suktis ant vietos.

Pateikė Urnikis:

Einant kasti paslėptų pinigų, reikia su grabnyčine žvake apibrėžti aplink kasamą duobę, kad tuos pinigus valdanti piktybė nepabaidytų. Kad už apibrėžto rato ir dūks velnias, bet žmogaus nelies. (Esu girdėjęs ir iš daugelio kitų – I. Končiaus pastaba)

Jei su stempeliu žemėje pataikei ant pinigų, negalima stempelio traukti lauk – jei ištrauksi, pinigai nuskambės į gelmę.
Kad šautuvas būtų „marus”, reikia į jį įvaryti gyvatę ir iššauti. (Yra sakęs Urbonas, Kekys ir daug kitų šaulių)

Lyną nei gyvą, nei virtą negalima laikyti – perkūnijai griaudžiant liks vienos utys.

Piktvarlę durti nudursi, mušte užmuši, ar iš karto, ar iš antro, tretįjį kartą mušant – atsigaus.

Nei gyvatės (kirmino), nei piktvarlės negalima užmušus palikti lauke – pamačiusi saulė verkia. ( Yra sakiusi Anastazija Končienė, Boleslovas Grossas)

Tam, kas kates skandina, nebesuverda putra. (Pateikė Grosaitė)

Duoną minkant, neplauk rankų su muilu – neįrugs tešla. (Pateikė Grossaitė. Tuo pat metu ji sakė, kad būk tai esanti netiesa – I. Končiaus pastaba).

Perkūnija trenkia tik tada, kai kryžmiškai žaibus sumeta. (Anastazija Končienė, B. Grossas, L. Tautkus)

Katė prausiasi. Į kurią pusę ji tuomet nusisukusi, iš tos pusės svečiai ateis. (Plačiai žinomas)

Pateikė Antanas Mykolas Končius (Igno Končiaus tėvas):

Šarka prie namų pasirodo prieš svečiams ateinant.

Voverys eina prie namų prieš badmetį. Jas reikia mušti.

Nuvedus kumelę pas drigantą, jos akivaizdoje reikia pastatyti bile (bet) kokį arklį, tinkamo plauko – tokio plauko bus ir kumelys. (Dvarponis Ušča liepęs gint šalin deglą kiaulę – kumeliuks keršas ir užgimęs).