Astrologijos filosofija

Pateikiu keletą Renesanso epochos mąstytojų tekstų, mano manymu, geriausiai atspindinčių filosofiją astrologijos, kurios būties esmė galbūt net įtaigiau bei suprantamiau atsiskleidžia per jų vaizdingas holistines kontempliacijas, nei per sausą loginį sąvokos apibrėžimą, kas gi tai yra astrologija.

Leonardo da Vinci (1452 – 1519). Trattato della pittura. – Roma, 1890, p. 12
13. Kaip astrologijos mokslas yra sukurtas akies, nes per ją yra atsiradęs. Nėra nė vienos astrologijos dalies, kuri nebūtų regėjimo linijų ir perspektyvos – tikros tapybos dukters, nes tapytojas yra tasai, kuris, savo meno prispirtas, sukūrė perspektyvą, – dalykas; [astrologija] negali vystytis savaime, be linijų, kuriose glūdi visa gamtos sukurtų kūnų formų įvairovė, be kurių geometrijos menas yra aklas. Ir jeigu geometrija bet kokį paviršių, apvestą linija, sutraukia į kvadratą ir bet kokį kūną – į kubą, o aritmetika tą patį daro su savo kubinėmis ir kvadratinėmis šaknimis, tai abu šie mokslai nagrinėja tiktai tolydžius ir netolydžius dydžius, tačiau palieka nuošalyje kokybę, kuri yra gamtos kūrinių grožis ir pasaulio puošmena.

Nicolai de Cusa (1401 – 1464). Opera omnia. – Lipsiae, 1932, T.1, p. 98
X skyrius. Apie visatos dvasią.

Judėjimą, kuris susieja formą ir materiją, kai kas įsivaizdavo kaip dvasią, tarsi tarpininką tarp formos ir materijos, išsklidusią po žvaigždes, planetas ir žemiškus daiktus. Pirmuoju atveju jį vadino Atropė, t.y. be sukimosi, nes manė, kad žvaigždės paprasčiausiai juda iš rytų į vakarus. Antruoju atveju jį vadino Klotė, t.y. sukimusi, nes planetos juda iš vakarų į rytus, pasisukdamos prieš žvaigždes. Trečiuoju atveju jie vadino jį Lachese, t.y. lemtimi, nes atsitiktinumas valdo žemiškus daiktus.

Planetų judėjimas yra tarsi pirmojo judėjimo vystymasis, o laikinų ir žemiškų daiktų judėjimas yra planetų judėjimo vystymasis. Žemiškuose daiktuose slypi būsimų įvykių priežastys tarsi pasėliai sėkloje; štai kodėl buvo sakoma, jog tai, kas pasaulio sieloje tarsi kamuolyje yra suvyta, išsiskleidžia ir išsiplėtoja per tokį judėjimą. Išminčiai manė, kad kaip skulptorius, norėdamas iškalti iš akmens skulptūrą ir turėdamas savyje skulptūros formą kaip idėją, tam tikrais instrumentais, kuriuos priverčia judėti, sukuria pačią skulptūros formą pagal tos idėjos pavidalą ir jos vaizdą, taip ir pasaulio protas arba siela, kuriuose glūdi, kaip jie manė, daiktų pirmavaizdžiai, judėjimu įkūnija juos materijoje; jie sakė, kad šis judėjimas išsklidęs visur, kaip ir pasaulio siela. Žvaigždėse, planetose ir žemiškuose daiktuose judėjimas tarsi likimas, aktualiai ir veikliai nusileidžiantis iš savo buveinės į substanciją, išskleidžia substancijos likimą, nes daiktas tokio judėjimo, arba dvasios, yra apibrėžiamas tam tikrai savo būčiai.

Ta jungiančioji dvasia, tvirtino jie, atsiranda ir iš galimybės, ir iš pasaulio sielos. Materija, turėdama polinkį įgauti formą, siekia jos – panašiai kaip bjaurumas siekia gėrio, stokojimas – turėjimo, – o forma siekia tapti aktualybe ir negali egzistuoti absoliučiai, pati nebūdama nei savo būtimi, nei dievu, todėl ji nusileidžia į materiją, kad taptų apibrėžta jos galimybėje; kitaip sakant, galimybė kyla aukštyn, kad taptų aktualybe, o forma leidžiasi žemyn, kad apibrėžtų ir iki galo realizuotų galimybę [kabalistinis Dovydo žvaigždės simbolis šią idėją iš esmės ir atspindi – V.K.J]. Taigi iš kilimo ir leidimosi atsiranda judėjimas, sujungiantis formą su materija; šis judėjimas yra tarpinė jungtis tarp potencijos ir aktualybės, nes pats judėjimas atsiranda kaip tarpininkas iš judrios galimybės ir formuojančio judintojo.

Taigi šita dvasia yra pasklidusi visoje visatoje ir atskirose jos dalyse ir apibrėžta; ji vadinama gamta. Tad gamta yra tai, kas apima visus daiktus, kurie atsiranda per judėjimą. Kaip šis judėjimas iš visuotinio palaipsniui virsta konkrečiu, laikydamasis tvarkos, paaiškinsime tokiu pavyzdžiu. Kai aš sakau: “Dievas yra”, tai šitai pasakoma vykstant tam tikram judėjimui, be to, tokia tvarka, jog pirmiausia aš ištariu raides, paskui – skiemenis, paskui – žodžius ir pagaliau visą posakį, nors klausa neišskiria tos tvarkos laipsniškumo. Lygiai taip pat ir judėjimas visatoje palaipsniui leidžiasi nuo visumos prie to, kas atskira, apibrėždamas save laiko arba natūralios tvarkos atžvilgiu. Tas judėjimas, arba dvasia, kyla iš dieviškos dvasios, kuri juo visa priverčia judėti. Taigi kaip kalbant iš kalbančiojo kyla tam tikra dvasia ir įsikūnija šnekoje, taip ir iš dievo, kuris yra dvasia, kyla visas judėjimas. Tiesa byloja: “Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis” (Mt 10,20). Panašiai yra ir su visais kitais judėjimais ir veiksmais.

Taigi ta sukurtoji dvasia yra dvasia, be kurios niekas nėra viena ir negali egzistuoti; visas šitas pasaulis ir visa, kas jame yra, tik dėl tos dvasios, kuri užpildo žemišką pasaulį, natūraliai ir kaip visuma yra tai, kas jis yra; tik jai tarpininkaujant galimybė egzistuoja aktualybėje, o aktualybė – galimybėje.Tas meilės ryšio judėjimas visa jungia į vieną, iš visa ko kurdamas vieną visatą. Mat nors visa juda pavieniui, kad kuo geriausiu būdu taptų pačiu savimi, ir niekas nejuda lygiai taip pat kaip kitas, bet kiekvienas daiktas savaip apibrėžia kito judėjimą ir tuo tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja jame (panašiai kaip dangaus elementai ir jų junginiai apibrėžia dangaus judėjimą, o visos kūno dalys – širdies judėjimą), kurdamas vieną visatą. Šitas judėjimas įgalina daiktus egzistuoti kuo geriausiu būdu ir judėti siekiant išlikti savyje arba savo rūšyje dėl natūralaus ryšio skirtingų lyčių, kurios gamtoje judėjimo vienume yra vieningos, o skyrium – apibrėžtos individuose.

Taigi nėra jokio paprasto maksimalaus judėjimo, nes jis sutampa su rimtimi. Todėl nėra ir jokio absoliutaus judėjimo, nes absoliutus judėjimas yra rimtis ir dievas, o dievas apima kiekvieną judėjimą. Taigi kaip kiekviena galimybė glūdi absoliučioje galimybėje, kuri yra amžinasis dievas, ir kaip kiekviena forma ir kiekviena aktualybė glūdi absoliučioje formoje, kuri yra Tėvo Žodis ir dieviškasis Sūnus, taip kiekvienas jungiantis judėjimas, proporcingumas ir vienijanti harmonija glūdi absoliučiame dieviškosios dvasios ryšyje; visa ko vienintelis pradas – dievas, kuriame visa yra ir kurio dėka visa yra trejybės vienume, visa daugiau ar mažiau panašiai į jį konkretizavosi tarp paprasto maksimuso ir minimumo pagal savo pakopas, iš kurių viena pakopa – potencija, aktualybė ir vienijantis judėjimas inteligencijose, kur judėjimas yra supratimas, o kita pakopa – materija, forma ir ryšys kūniškuose daiktuose, kur judėjimas yra būtis.