07.00 – 12.24 vietos laiku III dalis

09.20 vietos laiku. “Nova”. Centrinis korpusas. Komendanto kajutė. -Panele, kosmosas tamsus, o čia dar tamsesnis, nes galaktikos pakraštys, – kreivai šypsojosi komendantas Noksas.

-Vadinasi piratų knibždėte knibžda, – pasibaisėjo žurnalistė Nijola. Rankoje ji laikė cilindrinę lazdelę, nuklotą miniatiūriniais klavišais. Visai šalia, ore sukinėjosi musės dydžio videokamera.

-“Galaktikos metalas” iš Visatos Karinių pajėgų nusamdė kovinį kreiserį su įgula, – pasididžiavo inspektorius Parkeris. – Užgrūdinti vyrai. Per trejetą metų buvo du antpuoliai. Tuos parazitus išvaikė per mirksnį…

-Jie mus patikimai saugo…- pritarė komendantas.

-Ar ne perdidelė prabanga koncernui samdyti ištisą, gerai ginkluotą kreiserį vien tam, kad retkarčiais pavaikytų piratus? Kiek žinau kreiseris Fliukso tipo ginkluotės. Ir tokie sukiojasi aplink kiekvieną “Galaktikos metalo” verslovę, kurių, kaip minėjote, ponas Parkeri, mūsų kontroliuojamoje visatos dalyje – tūkstančiai…

-Naivu taip sakyti… – ironiškai šyptelėjo Johanas. – Tarkim, ši planeta. Rananana… Joje, kaip čia tiksliau išsireiškus, eee… Jos aplinka labai ir net labai agresyvi…

-Turite omeny, “gyvuosius” augalus, kurie, kaip minėjote, stabdo šachtų statybas?

-Ne visai…

-Būtent…

-Aborigenai. Kaip čia tiksliau išsireiškus, eee… Primityviosios žemojo intelekto būtybės, kurios labai dažnai puldinėja statybininkus. Todėl pamainomis į planetą leidžiasi kreiserio desantininkai ir saugo šachtas.

-Ar “Galaktikos metalas” turi Nežemiškųjų Civilizacijų Tyrėjų komisijos leidimą eksploatuoti šią planetą?

-Be abejo…

-Esu girdėjusi gandų, jog tokie leidimai kartais perkami…

-Gandai, panele. Gandai…

09.20 vietos laiku. Kovinis kreiseris “Smūgis”.

-Vyrai, muzikos… Palaiduosimės, – traukdamas žemyn kombenizono užtrauktuką, įsakė kreiserio kapitonas Rudolfas-Džordžas Kopustnikovas.

Sale ramiomis ežero bangelėmis nuvilnijo erotiška muzika. Eiliniai, jefreitoriai ir leitenantai it tarakonai pyragą, aplipę kapsules su biokibernetinėmis geišomis, atidarinėjo apsauginius liukus, apsauginius plastikinius stiklus. Lupo lauk “miegančiąsias” gražuoles. Tempė jas į erdvesnes vieteles, kai kurie ir į savo gultus. Įvedinėjo kodus, paleidinėjo elektros srovę, tuoj pat nuvilnijančią plokščiagalvių viliojančiais kūnais. Kodėl jas visuose galaktikos pakraščiuose vadino plokščiagalvėmis, jei jų galvos visai nebuvo plokščios? Gal šiaip… Gal kad pažemintų savo rankų tvarinį, skirtą žemesniems instinktams patenkinti. Istorikai atsakytų tiksliau. Priešistorinėse Žemės legendose taip buvo vadinamos pirmosios žmogaus rankų sutvertos moterys – neturėjusios sielos. Protingi zombiai. Sakoma, jog be magijos tais, necivilizuotais, laukiniais laikais, neapsieita. Kas ten žino. Plokščiagalvėse burtų nebūtum radęs nė už grašį. Sielos irgi. Sekso magijos – apsčiai!

Užvedanti muzika susiliejo su geišų gosliomis aimanomis ir vyrų stenėjimais. Ore pasklido spermos ir vyriško prakaito kvapas. Ant grindų, stalų, gultuose raičiojosi nuogi, pašėlusio geismo okeane, skęstantys kūnai, visomis pozomis demonstruojamomis Tantros knygose.

09.25 vietos laiku. Planeta “Rananana”. Šachtos.

Ant nusileidimo-pakilimo platformos, vaizdžiai vadinamos liežuviu susikišęs į kombenizono kišenes rankas stovėjo basakojis Jonas. Senųjų Žemės kultūrų tyrinėtojas pasakytų, jog jis primena piemenį, aprašomą seniai išnykusios lietuvių tautos kultūruloginėse knygose.

Remonto komendantas akimis vaikštinėjo po dangų, slankiojo palei horizontą. Už nugaros aušo krovininis kateris, o tolėliau į dangų bandė kabintis įvairios metalinės konstrukcijos: pusiau baigta suręsti aikštelė tarpžvaigždinių erdvėlaivių-furgonų nusileidimui, gyvenamųjų modulių griaučiai, vos pradėti lipdyti kranų stiebai, horizontalūs dinozauro griaučiai liftų įrengimams važinėtis…

Naujai atvykę darbininkai energijos pluoštais valė periferines šachtos konstrukcijas nuo augalo. Jo čiuoptuvai rangėsi it gyvatės, vijosi ant metalinių karkasų, lipo, lindo ir stengėsi niekais paversti visus žmogaus pasididžiavimo objektus.

Šeštosios pamainos vyrai, ką tik išlindę iš nebaigto statyti stebūklo, purvini, permirkę prakaitu ir nusivarę nuo kojų dabar su pasimėgavimu lupo dūmą. Apie šį bei tą šnekėjosi, savo kalbas paįvairindami visokiausiais, bet ne pačiais stipriausiais keiksmažodžiais. Vienas jų prirėplino prie Jono.

-Kaip šiandien? – atsainiai paklausė šis.

-Kaip ir vakar… – nusispjovė statybininkas Liusis. Buvo girdėti kalbų, jog į šį dievo dievo užkampį atsibastė po to, kai vyriausybė jį ėmė įtarinėti finansinėmis aferomis. Liusis gi sakėsi baigęs Veneros Teisės universitetą ir po to niekur negavęs darbo.

-Valot? Man atrodo, ši statyba niekad nesibaigs… – balsu mąstė Jonas.

-O ar ją būtina kada nors baigti… Svarbu statyti…

-Ką tu galvoji? – Jonas mostelėjo dangun, kur ratus suko keistoji skraidyklė.

-Piratai…

-Reikia pranešti kreiseriui…

09.35 vietos laiku. Kovinis kreiseris “Smūgis”.

Videofono ekranas buvo pridengtas piloto striuke.

-Kapitone, Juodkalni! Kapitone Juodkalni! Kviečia Jonas… – sklido iš garsiakalbio.

Kapitonas Kopustnikovas švelniai nustumė nuo savęs plokščiagalvę ir nušlepsėjo prie pulto.

-Ko? – neatidengdamas ekrano, piktokai pasiteiravo jis.

-Piratai!.. Vos nesusidūriau su jų smogiku…

-Kokios problemos!.. – atjungė videofoną ir atsisukęs šūktelėjo: – Ei, Krisai, kur nukišai diską?

-Paieškok ten, antrojoje nišoje… – atsiliepė leitenantas.

Kapitonas įstūmė į plyšį sienoje didžiulį diską ir paleido įrašą. Pats grįžo prie malonesnio užsiėmimo – geiša gašliai rangydamasi laukė jo. Erdvę užtvindė elektromagnetinėmis bangomis sklindančios komandos: “Pilotai: Martynas, Krisas ir Edvardas – laukt atskiros komandos!”, “Klausau, kapitone!”, “Sekite priešo koordinačių kitimą ir pasiruoškit parengčiai 53!”, “Klausau…”…

-Paleidai “kovinį” įrašą? – pasiteiravo pilotas Reinaldas, ant kurio kelių sėdinti plokščiagalvė išdarinėjo tai, apie ką gali tik pasvajoti bet kokios epochos sveikas ir ką nors galintis vyras.

-Dabar jie mūsų nelies… – išstenėjo pilotas Martynas.

09.45 vietos laiku. “Nova”. Centrinis korpusas. Komendanto kajutė.

-Einu, pasižvalgysiu po stotį, – tarė žurnalistė.

Komendantas ir inspektorius lieko vienu du.

-Jūs dar nebaigėte apatinio aukšto. Kodėl? Bosas labai nepatenkintas, – suraukė plikę inspektorius Johanas.

-Augalas…

-Bet tuo teisinotės ir praėjusį kartą. Atvežėm naujų įrengimų, chemikalų, preparatų, bet nepasistūmėjote nė per nago juodymą.

-Pabandykite jūs dirbti tokiose sąlygose – technika genda kiekviename žingsnyje, o krovininiai laineriai su įranga atskrenda tik kas pusmetis. Velniškai prasta technika. Jums ten lengva – viskas po ranka. O čia… Vyrai dirba pragariškose sąlygose…

***

“Eridano” leidyklos organizuotame konkurse Geriausia Lietuvos fantastika’97 mokslinės fantastikos apsakymas “07.00-12.24 vietos laiku” apdovanotas paskatinamąja premija.

Pirma publikacija rinkinyje “Geriausia Lietuvos fantastika 97”, Eridanas, 1998. GLF konkurse autoriui už kūrinį skirta paskatinamoji premija

© Pranas Šarpnickis