07.00 – 12.24 vietos laiku II dalis

07.40 vietos laiku. Orbitinė stotis “Nova”. Trečiasis korpusas. Uosto terminalas Nr 14. – Čia dabar kas?! – nustebo vyriausiąsis inžinierius Fredis, priiminėjantis krovinį.

Ant terminalo grindų lainerio kiberiai viena šalia kitos krovė ištemptos elipsės formos kapsules be jokių užrašų ar ženklų. Inžinierius palietė vienos kapsulės plokštę. Ši čiuožtelėjo išilgai korpuso, atverdama stiklinį gaubtą, po kuriuo išvydo miegančias gražuoles.

-Šakės!.. – švilptelėjo jis. – Miegančiosios princesės!..

-Plokščiagalvės…Nežinojai? Viekartinio naudojimo geišos. Bioinžinerijos stebūklas. Sekso sandėlys. Žvėriškas kaifas… – Bleikas lyžtelėjo lūpas ir pasigardžiuodamas nurijo staiga burnoj atsiradusias seiles. Bleikas buvo “Galaktikos matalo” Krovinių pristatymo koordinatorius.

-Betgi čia parašyta, – Fredis parodė į važtaraštį: – jog atvežėte robotą-programuotoją…Mums jo mirtinai reikėjo.

-Fredi, nusiramink! – pasigirdo šūksnis. Į terminalo salę įžengė leitenantas Martynas.

-Martynai, tai kontrabanda! – išsprogino akis inžinierius Fredis.

-Bet ji jau čia. Nuodėmė būtų nepasinaudoti, – paglostė kapsules pilotas. – Pakraukit į transporterį… Viena tau, gerai?! – patapšnojo inžinieriui per petį.

Fredis ėmė skaičiuoti kapsules.

-Šimtas vienetų! Jūs išprotėjot!

-Viskas gerai, seni… – ir pasisukęs, į Bleiką Martynas jam atkišo plastikinę kortelę: – Čia milijonas. Ji beasmeninė.

-Banko terminale problemų neturėsiu?

-Bet kuris kompas tau įrašys bet kokį vardą. Jono darbas. O pinigai realūs. Tu gi žinai – už tai kad kenčiam nuobodulį, rizikuojam savo kailiu ir atsisakom visų civilizacijos malonumų ir patogumų – mums, užkampio juodadarbiams, gerai moka. Labai gerai, cha,cha,cha!..

07.41 vietos laiku. “Nova”. Centrinis korpusas.

Žurnalistė, inspektorius ir “Novos” komendantas Peteris Noksas, pravardžiuojamas Naftalinu, stovėjo centrinio valdymo salėje. Kompiuterio ekrane sukaliojosi spalvotų linijų erdvinis stoties vaizdas.

-“Nova” tipiška orbitinė stotis, – pasakojo Noksas. – Centre biblioteka, sporto salė, sodas, baseinai, gyvenamosios patalpos. Pirmame korpuse mūsų mokslinis centras, tyrimų laboratorijos…

-Tik labai nuostolinga, – burbtelėjo inspektorius.

07.41 vietos laiku.”Nova”. Pirmasis korpusas. Tyrimų laboratorija Nr 3.

Du vyrai krapštėsi prie aparato panašaus į daugiakojį vabalą, suraizgyto iš vamzdelių, laidelių, kabelių; prismaigstyto plokščių su miroschemomis, žerinčio šen bei ten tabaluojančiais atminties konteineriais-kristalais.

-Baigta…

-Bandysim…

-Parametrai?..

-Trys, du, iks, gė, epsilon…

-Laipsnis?

Kažkas šnypšteli. Pakyla garas.

-Paduok stiklinę!

Vienas iš mokslininkų įstatė ją ertmėn, rodos, tik tam ir palikton. Aparatas gurktelėjo, suzimbė ir stiklinėn trykštelėjo skaidrus skystis. Akimirksnis ir ji pilna.

-Tikrinsim stiprumą…

-Kur testeris?

-Koks testeris. Nepasitiki savo smegenų vaisiumi. Pats geriausias testeris – tavo liežuvis.

-Žinau. Bet man, kaip konstruktoriui-tyrėjui svarbūs tikslūs skaičiai…

-Tu nepataisomas…

Testerio tablo parodė skaičių eilę – 65,2165879.

-65!

Konstruktorius-tyrėjas paragavo skaidriojo skysčio, o po to užsivertė ir vienu mauku prarijo:

-Gera! – nusipurtė.- Degina. Stipri…

Laboratorijos slenkstį peržengė dar viena žmogysta su plastikine lentele žalsvo kombenizono atlape: “Specialiųjų tyrimų laboratorijos komendantas Vincentis Tučinis”:

-O jūs čia ką veikiat?

-Paragauk, – ištiesė jam stiklinę. Įėjusysis gurkštelėjo:

-Spiritas?

-Degtinė…

-Vyrai, aš juk prašiau ištirti tą parazitinį gyvį. O jūs…

-Spėsim. Atvežė kontrabandą. Reikia gi tinkamai pasiruošti, atšvęsti… Bus vakarėlis…

-Kol neatliksite tyrimų, statybininkai negalės tęsti darbų…

-Palauks!

-O ką tas jūsų aparatas dar gali? Pavyzdžiui, “Brendy Universal from Earth” gali?

-Gali…

-Tuoj pat…

-Akimirksniu…

-Na, vyrai, pavarot. Geras bus vakarėlis. Tikiuosi Naftalinas nežino…

07.50 vietos laiku. “Nova”. Centrinis korpusas.

Inspektorius Parkeris stovėjo prie savo asmeninio kompiuterio ir nusisukęs nuo besikalbančiųjų, peržiūrinėjo paskutinę iš “Novos” gautą informaciją apie šachtų statybos Ranananos planetoje eigą.

Žurnalistė jau buvo patogiai įsitaisiusi kėdėje, kybančioje tiesiog ore. Užmetusi koją ant kojos. O kojos buvo gražios, gundančios. Noksas apsimetė, jog jų nepastebėjo, jog tai, apskritai, jam nerūpi ir pasakojo toliau:

-Antrame korpuse sandėliai, oranžerija, stoties bio-kompiuteris… Čia auginame salotas, apelsinus, kopūstus…

-Jis mano, jog atvykau į jo kopūstus pažiūrėti…- tylomis pasišaipė Johanas.

07.51 vietos laiku. “Nova”. Antrasis korpusas. Tyrimų laboratorija Nr 9.

Inžinierius Fredis įžengė kambarin ir pilnu nepasitenkinimo balsu riktėjo:

-Donai, gal dar turi cigarečių?

Donas, pridėjęs pirštą prie lūpų, liepė jam patylėti ir pamojo prieiti. Už plastikinės pertvaros girdėjosi traškesys, girgždesys, cypimas, šnypštimas – rodės, kas stenėtų. Fredis išvydo pusiau gulomis krėsle sėdintį biorobotą-programuotoją, informacinių stoties sistemų prižiūrėtoją-valdytoją.

-Ką jis daro? – nesuprato inžinierius.

-Sako, jog gimdo…

-Baik pokštauti. Sotus tų jūsų pokštelių. Kur cigaretės?

-Tikrai gimdo! Kažkas, va, pakišo jam šitą knygą, – Donas padavė storą veikalą su reljefiniu užrašu viršelyje “Moteris: šeima galaktikos provincijoje”.

-Pokštininkai…Prijungei prie analizatoriaus?..

-Ne, – tarstelėjo Donas.

-Būtina sekti jo savijautą, – susirūpino Fredis.

Vyrai atitempė matavimo aparatūrą, šoko prie roboto jungti sensorinius daviklius.

-O žinai, tie velniai, neatvežė naujo programuotojo…- nusiskundė inžinierius.

-Kam jo reikia? Va, pagimdys…užauginsim…- šyptelėjo Donas.

-Nesuprantu, kodėl jis šitaip. Rodos, rankas turi – galėjo tiesiog imti ir… Jo dirbtinėje smegeninėje žinių iš genetikos daugiau nei pas bet kurį iš mūsų. Čia tu, Donai, šunybę iškrėtei, ne kas kitas!

-Che! Atspėjai… Aš jam vieną atminties bloką pakeičiau…

-Tikrai tu kvailys. Duok cigarečių. Nervas ima…

-Baigiau. Nueik į oranžeriją…

-Vienas susitvarkysi?.. Akušeri…

08.15 vietos laiku. “Nova”. Antrasis korpusas. Oranžerija.

Milžiniškoje salėje ant platformų, kabančių viena virš kitos, augo daugybė visokiausių daržovių, skirtų stoties gyventojų stalui.

Fredis sustojo prie mažiuko pultuko salės centre. Spustelėjo klavišą ir tarė į mikrofoną:

-Marce, tabako turi?

Laborantės Marijos nesimatė, bet Fredis žinojo, jog ji, ta geltonplaukė, apvalių kūno formų mergina tikrai kur nors sukinėjasi tarp savo morkų, agurkų, aguročių, apelsinų, mango vaisių… Ir tikrai ant vienos iš viršutinių platformų triūsė mergina, iki juosmens išsirengusi nuogai, nors tai ir draudė instrukcijos. Tačiau niekas, net komendantas Noksas jos nė žodeliu nesudrausdavo – žinojo, jog ji šiek tiek nifomanė. O ir jiems patiems “šiek tiek” patikdavo paspoksoti į jos stangrias krūtis. Ir ne tik paspoksoti, jei tik, žinoma, pasitaikydavo proga… Nors instrukcijose buvo rašoma, jog darbo vietoje…

Šalia Marijos ore plaukiojo videofonas ir klaviatiūra. Monitoriuje matėsi Fredžio veidas. Marija pasitaisė plaukus ir atsistojo visu ūgiu, kad Fredis ją išvystų ne tik ekrane…

-Naftalinas įsakė tabako plantaciją sunaikinti, visas cigaretes sudeginti, o aparatą joms gaminti, paslėpti.

-Kas tam mūsų Petrošiui pasidarė? Rasi, rūkyti metė, – nusistebėjo Fredis.

-Negi nežinai, inspektorius iš “Galaktikos metalo” atvyko. Tikrins…

-A, tiesa. Gaila…

-Bet cigarečių dar nesudeginau… Jei būsi geras…

-Aš tave į vakarėlį pakviesiu. Pašokdinsiu. Geriausiu galaktikos vynu, šampanu pavaišinsiu…

08.25 vietos laiku. “Nova”. Centrinis korpusas. Komendanto kajutė.

-Trečias korpusas – mūsų uostas. Ten, panele, jūs išlipote vos tik atvykusi. Ten jūsų krovininis laineris…

-Rūkote? – pasiteiravo žurnalistė.

-Draudžiama, – kietai nukirto komendantas.

-Jei šitie vyrai nesilaikytų disciplinos, koncernas ir per šimtą metų nepastatytų savo šachtų, – įsiterpė inspektorius.

-Leisite, aš užsirūkysiu? – išsitraukė cigarečių žurnalistė.

-Stoties instrukcijos draudžia, bet jei ponas Parkeris leis…

-Neprieštarauju. Ji gi mūsų svečias.

08.30 vietos laiku. “Nova”. Trečiasis korpusas. Uostas.

Keturioliktojo terminalo salė skendėjo nuo dėžių. Kitos dar tik buvo transportuojamos iš krovininio lainerio. Keletas vyrų sukinėjosi aplink kapsules su plokščiagalvėmis.

-Dar neiškrovėte? – nervinosi Fredis. – Kur mūsų kiberiai? Kodėl jų neatvarėte. Būtų greičiau.

-Kažkas nukosėjo…

-Ką?!

-Ką, ką! Kiberius.

-Tikriausiai Jonis…Aš tą suskį į sieną įlydysiu, – įniršo Fredis ir, išsitraukęs iš dėklo blasterį, nubėgo atgal prie lifto.

08.35 vietos laiku. “Nova”. Centrinis korpusas. Komendanto kajutė.

-Ketvirtame, taip sakant, pramoniniame korpuse, mūsų statybinė bazė. Ten transportiniai ir žvalgybiniai kateriai, statybinė įranga, kiberiai, remonto dirbtuvės… Joms šauniai vadovauja Remonto komendantas Jonas.

08.40 vietos laiku. “Nova”. Ketvirtasis korpusas. Angaras Nr 6.

Rodės, jog šeštame angare ką tik praūžė tarpplanetinis mūšis – palei sieną riogsojo pusiau išardytas dvivietis žvalgybinis kateris. Aplink mėtėsi smulkios ir stambesnės jo dalys, išardytas ir bet kaip suverstas kito katerio reaktyvinis variklis. Jei įrankiams sienose ir buvo numatytos specialios nišos, jose nieko panašaus nebūtum užtikęs – nebent kur ne kur. Buteliai, kažkokios neaiškios paskirties plastikinės ir kartoninės dėžutės, tuščios ir nelabai, skudurai. Tarp jų šmirinėjo gyviai, panašūs į žiurkes. Kai kas teigė, jog tai mutavę Žemės graužikai ir tai galėjo būti tiesa. Įrankiai: raktai, mini testeriai, mini kompiuteriai, kompaktiniai diskai, suvirinimo apratai, įvairių dujų balionai, lazerio peiliai ir kitokios civilizacijos gudrybės, skirtos remontuoti dar subtilesnes gudrybes, voliojosi kartu su kitu metalo ir plastiko laužu. Žinoma, angaro šeimininkai šio laužo nebūtų pavadinę laužu, bet tai buvo tik jų nuomonė. Kiti stoties gyventojai tai toleravo pagal principą: “Ne mano pupos, ne mano daržas”.

Šalia apardytojo katerio išsirikiavę eilute stovėjo penki kiberiai išverstais viduriais – ant laidų tarsi ant žiurkių uodegų kabojo nutysę blokai su mikrochemomis. Vieni jų kėpsojo be griebtuvų, kiti be važiuoklių, treti be “smegenų” dėžučių. Šalia lyg bandyta kažkas sukonstruoti – nors tai labiau panėšėjo į girto genijaus užmojus, vertus Nobelio premijos. Pažvelgęs į aparatą galėjai pagalvoti, jog žmogus yra neabejotinas Visatos užkariautojas ir tuo pačiu visos Žmonijos didžiausias priešas.

Katerio viduje, piloto krėsle, paverstame lova, užsitempęs antklodę, susirietęs naujagymio poza parpė Remonto komendantas Jonas – neaukštas džiūsna, raudonų plaukų ševeliūra, taisyklingu smakru ir aukšta kakta. Šalia mėtėsi keletas tuščių kontrabandinių konjako butelių ir apatinės kelnaitės. Ne vyriškos…

Inžinierius Fredis, perlipęs tuziną tepaluotų reaktyvinio variklio detalių, panašių į Kauzo planetos nupjautus ir pradėjusius pūti medžius, koja sutraiškęs radiacijos matuoklį ir prilipdęs prie jo patį riebiausią keiksmažodį, sustojo ties bedvasiais kiberiais. Vienoje rankoje minkė blasterį, bet tuoj jį įgrūdo dėklan ir priklaupė prie išpeštų iš kiberių blokų:

-Dieve, mano! – pakraupo nuo šio vaizdo visko matęs Fredis. – Paskutiniai kiberiai!..

Stvėrė už plaukų miegantį Joną, išmetė jį iš katerio kabinos ir kirto į kepenis, po to į galvą ir dar apdovanojo spyriu į tarpkojį. Prieš metus Fredis tarnavo Visatos Karinėse pajėgose. Turėjo kapitono laipsnį. Dalyvavo malšinant Grino kosminės stoties maištą. Jo įsakymu buvo išžudyti net tie, kurie iškėlė baltas vėliavas. Fredį nuteisė dvidešimčiai metų katorgos darbų Mijomo Siaubingojo planetoje, bet buvo paleistas su sąlyga, jog dirbs “Galaktikos metalo” naujausiose verslovėse keturiasdešimt metų, už tai negaudamas atlygio. Fredis sutiko.

-Bjaurybe, tu!.. Ką tu padarei…

-Žydras… – suburbuliavo panosy Jonas. – Ką… jie tavo asmeniniai?!..

-Aš tave užmušiu, – prisitraukęs vaikino galvą prie pat lūpų, sužvogždė Fredis: – Tu mane žinai… Pameni Stiveno Karterio lavoną…

Staiga nuo platformos pasigirdo balsas:

-Jon! Laikas skristi!

Ant pailgo liepto-platformos stovėjo vyriškis statybininko kombenizonu – ant nugaros kabojo aptakių formų dėžė, iš kurios styrojo šarvuoti laidai; šalia prikabintas, į pistoletą ilgu vamzdžiu, panašus daiktas.

Jonas atplėšė Fredžio ranką nuo savo ševeliūros, palikdamas jo saujoje kuokštą. Pakilo ir basakojis nusvirduliavo link laiptų, kylančių į lieptelį–platformą. Ten stovėjo dešimt statybininkų – ketvirtoji pamaina, pasiruošusi skristi į planetą, į šachtų statybvietę. Ten jo laukė ir transportinis-keleivinis kateris – aplamdytas, bet kaip bebuvus su varikliu ir daugmaž tvarkingu valdymo pultu. Tas “daugmaž” reiškia, jog jo nedengė panelė ir neveikė kurie nekurie indikatoriai. Koks skirtumas – svarbiausia kateriu galima skristi. Stoties gyventojams skirtumo nebuvo.

-Baisus čia daiktas – atsiųs naujų… “Galaktikos metalui” reikia šachtų? Reikia… Encefalitas!.. Debilas!… Pederastas!… – valydamasis sugurintos nosies kraują, piktai murmėjo Jonas.

Jis klesterėjo piloto kėdėn. Už nugaros, palei sienas, vagono tipo kabinoje susėdo statybininkai.

Jonas iš po sėdynės išsitraukė plokščią skardinį buteliuką su etikete “Whisky from Centauro Proksima”. Užsivertė.

-Ooo…- lengviau atsikvėpė.

-Šventei?

-Su technikais gimtadienį…-atsakė Jonas. – Galva plyšta – ne tas žodis…

Kateris lengvai pakilo nuo platformos ir įskrido į šliuzo kamerą. Nusileido angaro liukas. Pakilo išorinis.

Jonas sėdėjo išskėtęs, susikėlęs basas kojas ant pulto. Dantyse jau rūko cigaretė. Statybininkai irgi “vėdino” plaučius gero, vietinio tabako dūmais. Kateris lenkta trajektorija nuskriejo Ranananos link. Pirmieji atmosferos sluoksniai. Išlyginamas skrydžio kampas iki reikiamo. Stabdymas. Dar keletas manevrų ir jie atsidurs virš statomų “Galaktikos metalo” šachtų.

-Girdėjai, plokščiagalvių atvežė?…

-Bus fejerverkų…-šyptelėjo Jonas ir staiga jo veidas persikreipė iš siaubo. Į jų katerį tiesiu taikymu, tarsi strėlė lėkė nepaprastai grakščios formos skraidyklė. Sprendžiant iš gabaritų – vienvietė. Jonas griebėsi vairolazdės, šalia gulinčių mini ausinių-mikrofono:

-Ei, tu! Žlibi! – riktelėjo piktai, tačiau jam niekas neatsiliepė. Net keiksmažodžiu – kas buvo įprasta panašiose situacijose – jo nieks nepalydėjo. Kateris ir skraidyklė per girtuoklio barzdos šeriuką išvengė susidūrimo.

-Ne mūsų!

-Svetimas!

-Ką jis pasakė?

-Nesuprantu…-išsižiojo Jonas. – Jis nieko nepasakė…

-Piratai! Vyrai, piratai! Duodu kelnes prišikti, piratai!

-Pasitaikys proga – pranešim. Nesikabina ir gerai, – nusprendė Jonas.

***

“Eridano” leidyklos organizuotame konkurse Geriausia Lietuvos fantastika’97 mokslinės fantastikos apsakymas “07.00-12.24 vietos laiku” apdovanotas paskatinamąja premija.

Pirma publikacija rinkinyje “Geriausia Lietuvos fantastika 97”, Eridanas, 1998. GLF konkurse autoriui už kūrinį skirta paskatinamoji premija

© Pranas Šarpnickis