Pranciškus Šliužas: Ypatingas rašinys!

Kiekvienas, kas skaitys šį rašinį, turi suprasti, kad tai lyg ir svarbiausias žmogaus šūksnis, regint visiškon pragaištin besiritantį mūsų gyvenimą. Pasakos morale teigiant, Pranciškus Šliužas taria – karalius nuogas!!! Tokią išvadą darau apibendrinęs ilgametę žemdirbio, gyvulių augintojo, valdininko, miško puoselėtojo, žurnalisto ir kitokio darbo patirtį. Buvau pasitelkęs galybę įvairių išsilavinimų žmonių ir drąsiai sakau, kad mano išvados labai priartėjo prie objektyvios tiesos. Jeigu dar kas sakys, kad jos (tiesos) nėra, tai iš karto siūlau net negaišti laiko ir tolesniam skaitymui. Apskritai, visa tai derėtų sudėti knygon, tačiau šiame etape nėra kada.

Pirmiausiai būtina atstatyti galvojimą taip, kad suprastume, jog vyksta trečiasis pasaulinis karas. Nepamenu vardo, bet vienas išmintingas žmogus yra pasakęs, jog jis tiksliai nežino, kuo bus kovojama trečiajame didžiajame kare, tačiau ketvirtasis turėtų vykti su vėzdais ir akmenimis. Tiesiog visa žmonija eina išsigimiman. O visi karai buvo ir yra dėl teritorijos užėmimo. Kuo vertingesnė žemė, tuo daugiau norinčių ja naudotis. O žemės, arba teritorijos vertė labiausiai didėja tada, kai skaičiuojama pagal galimybę gauti energijos. Kadangi žmogui labiausiai reikalingos su maistu gaunamos medžiagos, tai svarbiausia ta vieta, kur galima daugiausiai ir lengviausiai užsiauginti duonos, mėsos ir pieno, vaisių ir daržovių, pasigauti žuvies ir pasidaryti vyno. Tai septynios grupės vertybių. Kitos energijos rūšys, kurios randamos ar gaunamos žemėje bei iš saulės ar vandens, tik tarnauja pagrindiniam poreikiui geriau realizuoti. Ir galingiausia valstybė žemėje ta, kuri valdo pasaulinius maisto išteklius. Šiuo metu tai ir yra JAV.

Kaip pastebite, karinė jos galia labai abejotina, nes nuolat reikia stiprinti visokius NATO darinius ir drebėti, kad kokia įširdusi tautelė pagamino raketą. Tačiau svarbiausia tos valstybės galia – reguliuoti maisto paskirstymą ir jo kiekius žemėje. O lengviausia tai padaryti spausdinant popieriaus lapelius, kuriuos mes tebevadiname PINIGAIS. Kiek teigia garbus vyras K.Grinius, būtent Amerikoje tupi tam tikros pakraipos grupelė vadinamų turtuolių ir jie į kitas šalis eksportuoja dolerius, o mes visi jiems lenkiamės. Ta grupelė, sakoma, kilmės iš to krašto, kuri prarado savo žemę ir dabar kiek metų kariauja, kad ją atsiimtų. Kiek ten žuvo ir kiek dar žus žmonių, sunku suskaičiuoti. Nė vienas istorikas ar kitoks mokslinčius nepasakys, kiek milijonų lietuvių jau padėjo galvas kovodami už Lietuvos žemės išsaugojimą. Tai truko ne vieną šimtmetį. Gi mūsų kartos išsigimėliai drįso padaryti didžiausią visų laikų išdavystę – Lietuvos žemę, vidaus vandenis ir miškus gali įsigyti nuosavybėn užsienio subjektai. (Tai pakeista Konstitucijos formuluotė) O nuosavybė įteisinama už pinigus, o pinigus gamina tam tikra grupė draugų. Ne Lietuvoje. Vadinasi, nuosavybę valdo ne lietuviai. Ir taip toliau…

Nepaprastai dėmesingai prašau perskaityti dabar dar galiojančios LR Konstitucijos trečią straipsnį: Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Betgi grįžkime prie maisto. Anuo laiku bendravau su Tėvu Stanislovu. Pirmasis jo klausimas kiekvienam atėjusiam būdavo – gal tu nevalgęs, gal negėręs? Tik tada kalbėdavomės toliau. Jeigu imtume visos praeities analizės išvadas, tai teigiu aksiomos tvarka, (Aksioma – teiginys, nereikalaujantis įrodymo) kad visa mistika ir žemiška patirtis pirmiausiai siejama su maistu. Manos iš dangaus, minios pamaitinimas keliais kepalėliais duonos, kiekvieno svečio sodinimas prie stalo, visokios aukos dievams, labdaringos misijos ir paprasčiausi gatvės lėbavimai – ritualai maistu pajungti gyvūnus tarnauti vienam gudruoliui, arba jo gaujai. Tuo keliu eina visa žmonių veislės istorija. Pradedant adomu su ieva ir baigiant visokiais spaskichais, kristomis, šustrauskais. Sėkmė priklauso nuo to, kiek tu gali švaistytis maistu, arba pinigais. Tik visada ateina atpildo valanda, kai gabalėlis duonos ar šlakelis gėrimo būna vertesnis už galybę spalvintų popierėlių. Daugtaškis.

Lietuvos geografinė padėtis labai vertinga žemišku požiūriu. Čia nuostabus šviesos ir tamsos, šalčio ir šilumos santykis. Skaičiuojant hektarui ploto, turime daugiausiai žemėje gėlo vandens. Čia nebūna baisių sausrų ir viską šluojančių cunamių. Visavertės mūsų girios ir pelkynai, savita ir nepakartojama augalijos bei gyvūnijos įvairovė. Vėjai tik retsykiais nuplėšia papuvusį stogą ar užpusto kelią. Amžių žemdirbiškos tradicijos su visu kultūros paveldu. Kaip tai garbinga! Galėčiau tęsti, tačiau 2014 m. gegužės pradžioje baigsis tos europos komisijos atidėtas terminas Lietuvos žemės, vidaus vandenų ir miškų pardavimo sandorių įteisinimui ir prasidės lietuviams pasaulio pabaiga – neteksime palaipsniui savo teritorijos, kurioje turėjome prigimtinę teisę gyventi, kurti valstybę, vystyti savarankišką ūkininkavimą, puoselėti kultūrą ir švietimą, planuoti ateitį, džiaugtis gausėjančia šeima. Netgi labai simboliška, kai televizijoje lietuvaitės varžosi, kuri pirmoji sės į čigono vežimą ir gyvens paauksuotą gyvenimą. Labai įsimintinas ir referendumas įstojimui į Europos sojuzą, kai už alaus butelį antroje dienoje visi ištroškėliai neva pasakė savo žodį. Ir dar šioje pastraipėlėje noriu priminti sakmę „Užkeikti vienuoliai“ . Kas nepamena, paverskit mūsų klasikus.

Praloštai Lietuvai atsiimti turime nedaug laiko. Jeigu pajėgtume suburt referendumui surengt reikalingų žmonių, derėtų atidžiai paklaust – ar jau visiems reikia išsivaikščiot po pasaulį, ar vis tik bandykime šiuolaikinėmis priemonėmis išsaugoti minėtas septynias vertybes. Galiu nedvejodamas padėti galvą gindamas mūsų žemę, jei tai vienintelis būdas. Galiu paskersti abi karves ir telioką, parduot visą ūkelį ir būti širdies, inkstų ar smegenų donoru, jei tai garantuos tikros Lietuvos išlikimą. Galiu varyt samagoną ir girdyt bandą, betgi pasodins. Tad nematau tokios lemties tęstinumo, nes visi pamišo dėl tų prakeiktų pinigų. Neturiu jų ir nemoku taip išradingai spausdinti, jog kiekvienam galėčiau užmokėti už tai, kad jis gyventų ir turėtų ateitį, kad būtų žmogumi. Pinigais kaip ir narkotikais, galima tik apsvaigti. Todėl ir lošiame kasdien. Visur. O lošimu užsiima tik turtingieji ir kvailiai. Tad skaitančiųjų klausiu – kuriai grupei save priskiri? O gal nori būti tiesiog išmintingu??? Tai trečia klasė. O ji ateina po dviejų pirmų…

Pabandysiu ir „po prostemų“ neįžeidžiant Lietuvoje gyvenančių lenkų, rusų, ar kitų tautų. Mūsų protėviai gerai išmanė ir jautė globalizacijos privalumus bei pavojus. Todėl visaip laviravo istorijos verpetuose ir išlaikė Lietuvą. Tačiau dabartinės įmestos valdžios veiksmai tiesiog žudantys. Jeigu sovietmečio statytiniai dar turėjo genetinio potencialo išsaugoti lietuviškumo pagrindus, tai dabartiniai mutantai jau nesulaikomi. Pjausiu negailestingai. (Prašau netaikyti baudžiamosios atsakomybės, nes tai žurnalistinis išmislas) Gerai pamenu Sniečkaus, Griškevičiaus veiksmus. Gerbiu Vasinausko ir Budvyčio atminimą, visai mielas buvo Šepetys ir Bernatavičius, daugelis kitų mano sutiktų ir kalbintų vadovų. Tačiau niekaip negaliu vertinti prisitaikėlio Brazausko, perdaryto bevaisio Adamkaus, laikinojo piniginio darinio Pakso, dar daugiau nepaaiškinamos Grybauskaitės, kurie užsienietiškos jėgos stumiami tapo tautos ir valstybės išlikimo garantu, o murdo mus į pražūtį. Daugelis jų veiksmų – įšdavystė. Tame fone visai gerai vertintini netgi Putino raginimai turėti šeimoje bent tris vaikus, nes lyg ir skaitlingai rusų veislei gresia nykimas. Kaip galingai tas pat Lukašenka kaunasi už baltarusiško ūkio išlaikymą. Lenkus paimk – plečiasi, o ne mažėja. Latviai niekada nebuvo mums pavyzdžiu, todėl jie jau visai nyksta. Tai apie kaimynus. Nematau pasaulyje garbingos tautos, kuri užleistų be kraujo savo teritoriją – parduotų žemę, vidaus vandenis ir miškus. Nuo neatmenamų laikų tai buvo pinigais nesveriamos vertybės, nes tai ne žmogaus, o lemties arba dievų kūrinys. Okupuotą teritoriją visada tauta turi dorovinę teisę atsiimti, parduotos – niekada. Jeigu jums būtų normalu savo motiną ar dukrą parduoti į užsienietišką viešnamį, tai tada nesistebėsiu, kad trokštate parduoti Lietuvą…

Išvengti amžių išdavystės galima tik vienu realiu būdu – doras referendumas. Tačiau jam surengti, reikia iniciatyvinės grupės, kuri per tris mėnesius VRK registruotuose lapuose sugebėtų duoti pasirašyti ne mažiau kaip trims šimtams tūkstančių rinkimų teisę turinčių LR piliečių, kiekvienam sava ranka įrašant pavardę, vardą, paso ar identifikavimo kortelės seriją ir numerį, gimimo datą bei gyvenamą vietą. To niekam nepavyko padaryti nuo pat nepriklausomos šalies atkūrimo pradžios, nors buvo bandyta daugiau nei dvidešimt kartų. Tai jokiu protu nesuvokiama diktatūros apraiška. Apie bent kokius demokratijos pradus tuomet netenka samprotauti. Todėl nedelsiant būtina įtvirtinti konstitucinę nuostatą, kad referendumą gali inicijuoti ne mažiau, kaip dešimt procentų Lietuvos piliečių, dalyvavusių paskutiniuose Prezidento, Seimo ar savivaldybių rinkimuose. Procentinis skaičiavimas nuo ateinančių į rinkimus bus pats tikslingiausias mūsų sąlygomis, nes katastrofiškai mažėjant tautai, visada lieka objektyvus rodiklis. Tokią būtinybę galėtų įtvirtinti ir Seimas, tačiau konstitucinių pataisų procedūras galima vilkinti iki begalybės, kai to nori diktatoriška valdžia. Tad vienu metu privaloma visomis galiomis ruoštis padaryti šį lemiamą referendumą ir kartu rinkti parašus antrajam, kad būtų atstatyta pirminė konstitucinė formuluotė, kai žemė, vidaus vandenys ir miškai priklausė tik Lietuvos valstybei ir jos piliečiams. Mat ją 2003 metais tuometinis Seimas pakeitė nepasiklausęs Tautos, nors kiekvienas Prezidentas ir Seimo narys nuolat  skaitydamas priesaiką skelbia saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Gi vos atleidę ranką nuo Konstitucijos, bemaž visi jie PARDUODA LIETUVĄ. Ką dar baisesnio išgama gali sugalvoti…

Padėjęs į šalį patį didžiausią sopulį, tariu Tau, garbus žmogau – jei supranti šias pirmines dvi būtinybes, atsiliepk el. paštu: pranciskus.sliužas@kaisiadorys.lt, arba tel. 8 698 02118 ir registruokis nebijodamas amžiaus darbui, arba kitaip tariant, junkis į būrį žmonių, kurie rinks parašus po visą kraštą ir užsienyje, kad galėtų inicijuoti referendumus dėl galimybės nevergaujant gyventi savame krašte. Mūsų jau yra sudaromoje nuolat veiksiančioje referendumo grupėje, tačiau į ją įsisukus visokiems nenusakomiems tipams, tenka iš naujo imtis skaičiuoti ir registruoti pareigingus žmones. Jeigu Tamstos kiekvienas neatsiliepsite individualiai arba savam patikėtiniam iki kitų metų sausio septintos, galėsiu skelbti, kad jūs mirėt… Jei matysiu, kad per keletą mėnesių negalima pasaulyje rasti bent poros tūkstančių dorų lietuvių, liausiuosi tikėjęs ateitimi ir lauksiu savo lemties pabaigos. Liūdna, bet realybė tokia.

Prie Kalėdų stalo, ant kurio visada būna dvylika patiekalų kiekvieno mėnesio pažymėjimui, aš kalbu maždaug tokius žodžius: Žemai lenkiuosi ir bučiuoju tave mano gimtoji Žeme už tai, kad šiuos metus taip gausiai mane maitinai, kad nepasiėmei manęs ne laiku amžinam poilsiui. Dėkui tau šviesioji Saule, kad visą laiką šildei kiekvieną mūsų, kad sveiki ir linksmi augome bei turtėjome dvasia. Ačiū tau Vėjau, kad gaivinai visus sodriu lietumi ir nepražudei žemiškų gėrybių. Būkite prie mano padėkos stalo visi artimieji, sodybos gyventojai, paukšteliai ir žvėreliai, nes be jūsų ir mano gyvenimas neturėtų prasmės. Tegu ši akimirka tęsiasi tiek, kiek lemta Motinos Žemės.

Pridurti galėčiau tai, kad ant Kūčių stalo nededu jokio valgio, kuris būtų įsigytas už pinigus. Gal ir ne visi taip gali, bet pagalvot derėtų. O kad kiekvienas privalo padirbėti ne už pinigus dėl ateities, tai vėl aksioma. TAŠKAS

2012 gruodžio 23 d.