Man svarbu būti laisvai ne nuo žmonių, bet nuo visuomenės manipuliavimų. Tarpsnį, kai buvo galima apgailestauti, jog nėra vaikų, vyro ir tradicinio šeimos modelio, sėkmingai praleidau Rytuose. Ten mačiau moterų – joginių, orakulių, dvasinių mokytojų – gyvenimo pavyzdžių, kurie man pasirodė labai patrauklūs. Viena iš pagrindinių jas globojančių dievybių vadinasi Vadžrajoginė, ji vaizduojama kaip nuoga ugniaspalvė šokanti moteris, alkūnės linkyje lengvai prilaikanti magišką skeptrą. Tas skeptras ir yra vyro simbolis, tačiau ji jo nelaiko desperatiškai įsitvėrusi, bet ir niekada nepaleidžia. Ji yra absoliučiai laisva ir nepriklausoma, bet be to skeptro neįsivaizduojama. Metafizinėje Tibeto tradicijoje sakoma, kad būtent toks ir turi būti moters santykis su vyru. Keista, bet Lietuvoje visos stiprios moterys atrodo nepriklausomos. Tačiau nežinia, kaip su tuo magišku skeptru… Gal jos net nenorėtų būti laisvos, tačiau likimas taip klostosi. Rytų kultūroje daug žavėjimosi moterimi, o vyrų veide parašyta: „Noriu tave perprasti“. Komplimentai – malonus dalykas, net jei žinai, kad jais apdovanojama kiekviena praeinanti pro šalį. Mūsų vyrai komplimentų bijo lyg grėsmės savigarbai. Baidosi ir žodžio „meilė“, tarsi jį ištarus subyrės vyriškasis pasaulis. Moterys suauga, o jie tarsi įstringa paauglystės kompleksuose. Nuolat papuolu į skandalus, bet juos sukeliu ne aš, o žiniasklaida.

“Kelionė į Katmandu” – berods taip vadinosi Audronės B., hipių hipės, romanas, glausta rašysena parašytas keliuose storuose pailguose bloknotuose, kurį “rijau” tįsodama baltame Nidos smėlyje prieš gerą dešimtį metų. O gal ta istorija buvo išspausdinta “šlubuojančia” mašinėle ir man slapta įduota “Vaivoje” ar kitoje šventoje Gorkynės vietoje. Nebepamenu. Tik prisimenu fatališką meilę, muziką, lyg iš gausybės rago plūstančius visų rūšių narkotikus, žinoma, mirtį bei egzotišką miestą, kurio Audra B. niekada neregėjo. Ir aš netikėjau kada nors gyvenime išvysianti Katmandu. Visada svajojau nukeliauti į Katmandu, kuris man buvo Gėlių Vaikų eros, nežabotos laisvės, kontrkultūros, haliucinogeninių vizijų sinonimas, palaimos vieta, besąlygiškai saugoma milžiniškų stupų su žydromis ir oranžinėmis dievų akimis. Kadaise šaunuoliai iš Vakarų, švilpiniuodami kokią Jimo ar Jimmio (Morrisaano ar Hendrikso) melodiją, atkeliaudavo iki Katmandu krovininiais, pakeliui susistabdytais sunkvežimiais, atsibelsdavo pavieniais, vos kelis šimtus tekainuojančiais džipais vis papildydami “žolytės”, “lady Hemp” atsargas Turkijoje, Pakistane, Afganistane, Indijoje. Tai buvo Aukso amžius ir didvyrių karta, nepažinusi nei baimės, nei nusivylimo, nei nuovargio. Mano kelionė iš Dharamsalos tetruko 3 paras, tačiau, kai temstant įriedame į megapolį per paskutinį dešimtmetį tapusį Katmandu, aš jaučiuosi visai iškankinta ir svajoju tik apie karštą dušą (tai – nerealu) bei minkštą lovą (tai – įmanoma).

Miela Jurga, pabandykime pasvarstyti rimtą problemą. Modernioji civilizacija mums sukūrė patogų, linksmą, daliai žmonių labai sotų pasaulį, bet drauge žmogaus viduje ji pasėjo netikrumo jausmą, abejones, nusivylimą ir tuštumos pajautą. Tai liečia ne tik modernaus žmogaus santykį su Dievu. Modernus žmogus negali visiškai pasitikėti ir mokslo pasiekimais, nes jie visą laiką kinta. Naujas žinojimas nestiprina žmogaus pasitikėjimo savimi pačiu ir civilizacija. Ar ne todėl ne vienas ima įvairiausiais būdais ieškoti vidinės atramos. Viena tokių paieškų – religijos keitimas. Kuo tai gresia žmogui? Kuo jis rizikuoja? Ar čia esama pavojų? O gal tik nekalti žaidimai, kuriuos pažaidęs lengvai sugrįžti į pradinį tašką? Taigi, Jurga, kas, tavo manymu, skatina žmogų tokiam žingsniui? Savo knygoje tu cituoji Jungą, sakiusį: „… žmonės ryžtasi viskam, kad išvengtų akistatos su savimi pačiu…“ Ar tai nėra priežastis, dėl ko žmogus staiga ima ir apsisprendžia nerti į kitą pasaulį, persiimti kita kultūra? Ar tai nėra bėgimas nuo savęs paties? Manau, kad kiekvienas motyvuoja savaip – kodėl jis traukia į Rytus. Aš ten važiavau ieškoti pati savęs. Pradžioje tai atrodė labai lengvas uždavinys. Vėliau perskaičiau tokią sufijų patarlę: „Ir vieną baisią dieną tu sutiksi save…“ Ten, Rytuose? Nesvarbu kur. Tiesiog, jei pradėjai ieškoti savęs, vieną baisią dieną galbūt save susitiksi. Visi žinome užrašą Delfų orakulo šventykloje: „Pažink save“.

Esu Švedijoje. Vaizdas pro langą labiau primena dekoraciją nei realų gyvenimą: daug sniego, maži pastelinių spalvų namukai su burinių laivų modeliais ant palangių, lesyklėlės, pilnos įmitusių, apokaliptinio gripo dar nepaliestų paukščių ir rubuilių voveraičių su sidabrišku žiemos kailiu. Bet žmonių nėra. Jei jie ir pasirodo, tai lyg statistai filme, tarkim, dvi pabrėžtinai garsiai kvatojančios merginos prajoja ant gūniomis užklotų žirgų ar per sniego pusnis pravažiuoja apšarmojęs dviratininkas. Kartais pagalvoju, kad tai yra kažkoks alternatyvus rojus, sukurtas kuo labiau panašus į Žemę vien tam, kad aš įtikėčiau, jog vis dar esu gyva. Dekoracija absoliučiai netinka batalinėms scenoms. Bet aš žūtbūtinai, iš paskutiniųjų kovoju. Dažnai prisimenu Milos Jovovič Žaną d‘Ark, pro ašarų, siaubo ir regėjimų miglą lūžtančiu balsu komanduojančią milžiniškai vyrų armijai. Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė. Lolita V. vis paskambina ir paklausia, ar man jau kyla kūrybinių idėjų. Net nežinau, ką atsakyti, nes jaučiu, kaip gyvenimu kartoju dramatiškiausius „Miegančių drugelių tvirtovės“ epizodus. Kaip tai pavadinti – kūryba, antikūryba, parakūryba, metakūryba? Aš išklausiau panašią į Emanuelės diagnozę ir dabar einu beveik tokius kaip jos kryžiaus kelius. Tik per plauką Naujųjų metų naktį nepakliuvau ligoninėn kaip Larisa, o mano bičiuliai buvo prigrasinti, kad jei taip atsitiktų, pasikarčiau chalato diržu ant radiatoriaus. Aš jau pavažinėjau invalido vežimėliu kaip Grytė.

B. Bertoluccio filme „Mažasis Buda“ yra epizodas, kurį žiūrint ir net vien jį prisimenant mane visada nukrečia šiurpas: praėjus kelioms minutėms po Nušvitimo, princas Sidhartha ieško naujojo savo būvio patvirtinimo, todėl įmeta dubenėlį į vandenį, o šis pradeda plaukti prieš upės srovę. Štai toks plaukimas prieš srovę man ir yra pagrindinis tiek kūrybinės, tiek gyvenimiškosios drąsos simbolis. Jis nebūtinai reiškia kokį nors revoliucinį veiksmą, bravūrą ar akių draskymą. Plaukikai prieš srovę manding buvo tokie romūs žmonės kaip Motina Teresė ar Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paskutinė mano perskaityta ir labai sukrėtusi priešsrovinė knyga yra jokių „intymumų“ ar „nuodėmingumų“ neužgriebianti Marlenos Haushofer „Siena“. Vien Vilniaus naktiniuose baruose kasvakar apsinuogina dešimtys merginų, o pasaulyje – milijonai, bet ar kas pasakytų, kad striptizo šokėjos profesijai reikia ypatingos narsos ir heroizmo? O ar kamikadzei, šachidui, čečėnei mirtininkei, kurių drąsa neįmanoma suabejoti, reikalingas intelektas? Žinau, kad nemandagu į klausimus atsakinėti klausimais, tačiau šitaip tik bandau užčiuopti bent kelias sąvokos „drąsa“ briaunas. Manau, kad kūrybinė drąsa visada yra būtinybė, o ne įnoris, ne bandymas eksperimentuoti ar racionalus tabu laužymas. Juk ir gyvenime drąsa dažniausiai būna išprovokuota neišvengiamybės, kuri neišvengiama neretai yra tik pačiam herojui, o aplinkinių stebėtojų dažnai suvokiama kaip kvailybė, įžūlumas, šventvagystė ar nusikaltimas.

Jurga Ivanauskaitė yra rašytoja, mėgstanti rašyti apie moteris, meilę ir pražūtį. Prieš sėsdama rašyti savo atsiliepimą, buvau panūdusi akcentuoti kitas šios kūrybos turinio bei rašytojos nuostatų dominantes, būtent: tikėjimą, meilę ir viltį, – kurias maždaug 1991-1993 m. spaudoje ir savo knygose analizavo, aiškino bei aiškinosi pati rašytoja, tačiau persigalvojau. Minėtosios dominantės akivaizdžiai įkūnija europietiškąją bei krikščioniškąją gyvenimo sampratą, kuri po publicistinės-eseistinės Tibeto trilogijos išleistame J. Ivanauskaitės romane „Sapnų nublokšti“ (2000) iš esmės komplikavosi. Naujojo Jurgos romano „Miegančių drugelių tvirtovė“* siužetinės linijos Tibeto religinės praktikos bei filosofinių klausimų neliečia, iš esmės tai romanas, kurio negalima tiesiogiai paaiškinti remiantis europietiškąja bei krikščioniškąja pasaulio samprata, nors nuorodų į Adomo ir Ievos ar antikinio androgino situaciją yra. Šio romano vaizdinių bei pasaulėjautos sistemoje glūdi arba kažkoks europietiškosios bei krikščioniškosios mąstymo sistemos trukdis (esminė komplikuojanti idėja), arba kokie nors kiti, gal budistinės, gal induistinės pasaulėjautos motyvai. Bet akivaizdu, kad tai, kas romane „Ragana ir lietus“ (1993) kankino autorę, lieka aktualu ir šių dienų rašytojai – neišsprendžiama eroso ir aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo dilema, žmogiškoji viltis, iš asmeninių nuoskaudų situacijos gebanti arba ne brėžti bendresnius klausimus apie gyvenimą ir mirtį.

Aš tiesiog desperatiškai stengiausi ir, ko gero, tebesistengiu peržengti tuos barjerus, kurie skiria mane, kaip uždarą esybę, nuo visuotinybės, nuo Viseto. Tam tikru gyvenimo periodu pagrindinis barjeras, kuris neva įkalina sielą, atrodo kūnas. Kita vertus, kūnas kaip tik ir suteikia galimybę išsiveržti iš savęs ir susilieti su kita kūniška būtybe. Simone de Beauvoir rašė, kad „meilė buvo skirta moteriai kaip aukščiausias jos pašaukimas, todėl nukreipdama ją į vyrą, ji ieško jame Dievo, tačiau jei dėl kokių nors aplinkybių ji negali mylėti žmogaus, jeigu jai tenka išgyventi nusivylimą arba jei ji yra per daug reikli, tuomet ima garbinti kaip dievybę patį Dievą“. Ko gero, visą gyvenimą blaškausi tarp šių dviejų kraštutinumų, o tai neišvengiamai atsispindi mano kūryboje. Beje, jei kokius tabu ir sulaužiau, tai pirmiausia realiame lygmenyje. Kūryboje tikrai nesijaučiu tabu laužytoja, gal todėl, kad niekada jokių draudimų negrioviau sąmoningai, dėl provokacijos, o tiesiog bandydavau apmąstyti situacijas, kuriose atsidūriau, stengdamasi iš savęs išsiveržti. Manau, kad mano kūryboje daugelį šokiruoja ne „akiplėšiškos“ sekso scenos, tačiau erotikos buvimas šalia religinio matmens. Mes vis dar tikime, kad tai yra du krantai, kurie niekados nesusieina, nors net per Komuniją dalijamas Kristaus kūnas, ne siela.