Sunkioji muzika Italijoje – kultūra ir gyvenimo stilius
Metalas – tai žodis, kuris reprezentuoja muzikos kategoriją. Metalistai
– tai metalo klausytojai. Iki šios vietos jūs jau viską žinojote ir aš nepasakiau nieko naujo :). Tačiau ar Lietuvoje metalo kultūra yra tokia pati kaip ir visur? Taip, kaip ir kiekviena tauta turi savo papročius, lygiai taip pat kiekvienos tautos metalistai turi savas tradicijas.
Italijoje, kaip ir visur, jaunimas skęsta pop muzikos pelkėje. Paklausus jauno italo ar jis žino kokią metalo grupę, jis truputį pagalvos ir pasakys – LINKIN PARK. Patys galite suprasti, kaip skaudu išgirsti tokį atsakymą… Ne dėl to, kad aš nekenčiu LINKIN PARK, bet todėl, kad tai, bent mano nuomone – ne metalas, o kažkoks ne itin vykęs mišinys.
Tačiau manau, jog Italijos jaunimui galima atleisti. Turbūt daugelis iš jūsų žino, kad pačioje Italijoje yra tokia valstybėlė – Vatikanas. Italija – krikščionybės pasaulio sotinė. Ir turbūt puikiai žinote, kad bažnyčia roko muziką
ne kartą išvadino “velnio išmone” :). Tai ką jau ir bekalbėti apie metalo muziką…
Bet visa laimė, metalo “religija” turi savo tikinčiųjų visame pasaulyje. Ne išimtis – ir Italija. Metalistų nedaug, tačiau jų judėjimas stiprus ir stabilus. Deather’iai, blacker’iai, thrasher’iai ir kitų metalo kategorijų mėgėjai – jų pilna visur.
“Man metalas yra gyvenimo šviesa, mano stilius, mano rodiklis” – sako septyniolikmetis Alessio Brugiotti. Italijoje chebra nebijo skelbti savo kultūros. Jie nė kiek nesigėdina savo gyvenimo stiliaus ir nekreipia dėmesio į aplinkinių komentarus. Kai įžeidinėjimai pasidaro pernelyg intensyvūs – metalistai apsiriboja ištiesdami trečiąjį pirštą…. Jokių muštynių, stumdymosi, grumtynių. “Man mažiausiai rūpi, ką žmonės galvoja apie mane… tai tiesiog žemas mentalitetas… Kol jie manęs neužkabina, man tai netrukdo…” – taip komentuoja Marco Mantovani iš Romos.
Lengviausia metalistą atpažinti, žinoma, pagal plaukus. Jie tradiciškai siekia pusiaują ir dažniausiai būna nudažomi tamsiai juoda spalva su mėlynais atspalviais. Paskutinė mada metalo pasaulyje – “plikiai”. Nors tai ir netradicinis stilius, tačiau jų matoma vis daugiau ir daugiau (ir ne vien tik italai – Satyr (Satyricon), Ihsahn (Emperor) ir t.t.). Bet labiausiai stulbinanti – apranga. Italų metalistai paprastai sutinkami gatvėje atrodo taip: spygliuota odinė striukė, odinės aptemptos kelnės, mėgstamiausios grupės marškinėliai, diržas su šovinių tūtelėmis, kareiviški kaustyti batai (arba virš kelių kaip MARILYN MANSON). į batus sukištos kelnės. Rankos turi būtį apkarstytos spygliuotomis pirštinėmis piramidės formos, apvaliais ar labiausiai paplitusiais – smailiais “killer” tipo spygliais. Blacker’iai apyrankes pasidaro patys. Vietoje spyglių įveriama nuo 20
iki 40 centimetrų ilgio vinys.
Svarbią reikšmę turi pakabukas ant kaklo. Tai gali būti pentagrama, apverstas kryžius, chaoso ar Thelemos žvaigždės, Toro kūjis, “britva”, Maltos kryžius, svastika… šių visų aksesuarų galima rasti atskirose parduotuvėse metalistams, kur galima nusipirkti ne tik papuošalų, bet ir rūbų, apyrankių, grupių marškinėlių, batų ir t.t. Vienas paprastas metalinis pakabukas kainuoja apie 18 litų.
Italijoje nėra tokio muzikos įrašų piratavimo kaip Lietuvoje, ir metalistams Italijoje įrašus tenka pirkti originalius, parduotuvėse. Tik ką išleistas albumas paprastai kainuoja lygiai 72 litus. Tačiau italams tai ne problema, jie uždirba pakankamai, kad galėtų leisti sau tokias išlaidas. Jiems 70 litų – tas pats, kas mums 20. Buvau neįtikėtinai nustebęs, kai gimtadienio proga draugas man padovanojo tik ką išėjusį MARDUK dviejų diskų albumą “Infernal eternal”, kuris kainuoja lygiai 100 litų…
Metalo “tūsai” vyksta daugiausiai namuose. Visi metasi maždaug po 5 eurus (18 litų), perka maistą bei gėrimus ir suneša krūvą kompaktų. Turiu pabrėžti, jog Italijoje jaunimas nevartoja alkoholio. Svaigalai apsiriboja alumi. Jokių degtinių, likerių ar samanių. Daugiau rūkoma žolė ir vartojami narkotikai.
Daug kas “tūsavojasi” ir metalo pub’uose arba diskotekose. Metal diskotekos suskirstytos salėmis. Galima pasirinkti heavy metal salę, thrash metal salę, black metal salę ir t.t. Įjėjimas į tokią diskoteką kainuoja kažkur 20 litų ir pirkdamas bilietą, iškart gauni vieną nemokamą alaus bokalą. 😉
Italijoje, didesnė dalis metalistų ne tik klauso muziką, bet imasi instrumentų ir bando ką nors padaryti patys. Italijoje stiprus undergroundo judėjimas, priskaičiuojama kažkur apie milijoną grupių alternatyvios muzikos. Jaunimas rengia savo grupių koncertus, festivalius, konkursus.
Turbūt Lietuvoje niekas nėra girdėjęs itališkų metalo grupių. Na, bet jei kam būtu smalsu paklausyti ko nors iš Apeninų Pusiasalio metalistų kūrybos – rekomenduoju puikias grupes kaip ABORYM, OPERA IX, NECRODEATH, RHAPSODY, DEATH SS, NOVEMBRE, CADAVERIA, ANCIENT.
Simonas “NecroLuctus”
