Šių dienų valgymo kultūra Lietuvoje

Valgymo kultūrai kol kas Lietuvoje neskiriama jokio dėmesio. Tuo galite įsitikinti Lietuvos vyriausybės, Seimo valgyklose, stebėdami, kaip nelabai gražiai valgo valdžios žmonės. Bėda dar yra ir tame, kad jie patys nežino, jog taip yra. Ką tada kalbėti apie valgymo kultūrą, stalo etiketą, užstalės protokolą, gražias valgymo ir gėrimo manieras?

Šių dalykų niekas nemokė ir nemoko, nėra ir atitinkamų pamokų, lekcijų, nėra ir kam mokyti. Tik vienas vienintelis Seimo narys, pastudijavęs elgesio etiketą ir išleidęs kompiliacinę etiketo knygelę, negali perauklėti daugybės nežiniukų, juolab kad daugelis iš jų yra įsitikinę savo neklystamumu.

Žiniasklaidoje nerasite nė vienos užuominos apie tai, kad mūsų tautiečiai nemoka kultūringai valgyti, – tai jau nebe ligos simptomas, o visuotinis „suchamėjimas“, apėmęs be išimties visus Lietuvos gyventojus. Ir kuo šlykščiau ėdama, valgant čepsima, sriuba garsiau šlerpščiama, kalbama vadalojant kąsnį burnoje, tuo labiau daraisi opinijos gerbiamas.

Pažiūrėkite, kokias reklamines laidas demonstruoja TV, – vaikeliai ne valgo, o ėda išsimozoję ir čepsėdami kaip paršiukai. TV žinių laidose rodoma, kaip valgo vaikai ir jaunimas darželiuose, mokyklose, kaip maitinasi studentai, ir tuo pačiu visi mato, kad per paskutinius 10 metų auganti karta jau nebemoka laikyti rankose valgymo įrankių, jais naudotis.

Manote, kad tokių nepraustaburniškų laidų redaktoriai, rengėjai, operatoriai tai praleidžia per klaidą? Nė velnio, jie patys tokie pat paršai prie stalo, tokie pat chamai ir nemokšos. Štai žurnalo „Ekstra“ 2008 metų sausio mėnesį ant viršelio graži, bet nemaloniai nevalyva panelė reklamuoja pieną – „neskani“ reklama atskleidžia, kad reklamos kūrėjai nori pasirodyti, jog jie patys augo ir auklėjosi ne civilizuotose namuose, o kokiame nors kiaulių tvarte.

Užsienyje dirba specialios valgymo kultūros mokyklos, kurias lanko ir eiliniai žmonės, ir iškilios asmenybės, kad išmoktų valgymo ir gėrimo kultūros, stalo etiketo, užstalės protokolo, gerų valgymo ir gėrimo manierų, nes civilizuotose šalyse būtina šiuos dalykus žinoti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

Apie valgymo kultūros pamokas vaikams mokyklose, jaunimui aukštosiose mokyklose šiandien ir kalbėti nėra ko, nes jų nėra.

Pažiūrėkite kaip TV laidose, skirtose protiškai atsilikusiems mūsų tautiečiams, lygiai tokie pat protiškai neišsivystę šių laidų vedėjai visus moko, kaip protiškai atsilikęs Minedas, išsidrėbęs krėsle lyg mėšle meitelis, kalbina vargšes, matyt, tokias pat protiškai neišsivysčiusias merginas. Nes, jei mergaitės turėtų nors kruopelytę protelio, nors šiokį tokį supratimą apie žmoniškąjį orumą, nesiteiktų net priartėti prie pusdurnio, kurio vieta – jei ne psichiatrinėje ligoninėje, tai bent jau uždaroje patalpoje. Tokie minedai iš tiesų yra pavojingi visuomenei ir turėtų būti izoliuojami, nes jų pavyzdys yra užkrečiamas, ir daug kas perima minedų elgesio normas.

Tačiau, jei nepagarba damai yra visuotinai priimta taisyklė, tai jau yra visos tautos bėda, kurią privalu išrauti, naikinti. Pradėjus nuo to, galima bus pradėti tyčiotis iš „elito“ įpročio laižyti peilį, neišimti šaukštelio iš arbatos arba kavos puoduko. O toliau pradėti ir gražaus elgesio mokymo, ypač mokėjimo sėdėti, dalyvauti pokalbyje, valgyti ir gerti, padorių ir gražių manierų.

Maistas ir valgymas yra daug daugiau, nei tik alkio malšinimas, skrandžio prikrovimas, – dažnai man tenka matyti, kai rimti verslininkai, bankininkai, netgi juristai ne valgo, o atveria savo burną ir ten greitomis sugrūda patiektus patiekalus, dažnai net nekramtydami, rytinai suryja, nejausdami nei skonio, nei kvapo. Net laukiniai šitaip nesielgia. O ką kalbėti apie šeimos pusryčius, pietus, vakarienę?

Jau kelios kartos išaugo nežinodamos, kad galima visai šeimai kartu susėdus papusryčiauti, papietauti. Architektai rusų okupacijos laikais partijos įsakymu gyvenamuose butuose projektuodavo 3 kv. metrų dydžio virtuves, nes komunistai buvo įsitikinę, kad žmonės privalo valgyti ne namuose, o rusiškuose „obščepito“ valgyklose.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, architektai net privačiuose namuose, matyt, pagal picerijų savininkų užsakymus nebeprojektuoja virtuvių ir valgomųjų. Net baldininkai sukėlė stalų ir kėdžių kainas, kad tik žmonės šių daiktų nebepirktų, o susėdus ant minkštasuolių prie žemų staliukų, nepatogiai susikuprenus ir susirietus galima valgyti nebent tik užsakytą į namus picą. Dabar žmogus savo namuose gyvena tik miegamajame ir prausykloje-klozete. Drabužių spinta savo namuose šių dienų lietuviui tapo svarbesnė už pietų stalą.

Civilizuotame pasaulyje žmogus, kuris neišmano vietinių valgymo tradicijų, elgesio prie stalo kultūros, visuomenėje neretai laikomas pašaliečiu. Todėl tinkamai elgtis prie stalo yra labai svarbu. Deramai tai daryti reikėtų visą laiką, pradedant maisto parinkimu, paruošimu, patiekimo būdu ir baigiant valgymu.

Juk daugelis europiečių Japonijoje būtų iš karto atpažinti pagal tai, kaip jie geria arbatą, nes niekas geriau nežino arbatos gėrimo ceremonijos subtilybių už japonus. Vakaruose išsišokėliai restorane gali būti pastebėti pagal tai, kaip paskubomis ir nekruopščiai renkasi sėdimosi prie stalo vietą. O netinkamos konkrečiam patiekalui šakutės pasirinkimas kažkam gali prilygti viešam nusispjovimui. Jei kas nors nori įsilieti į tam tikrą visuomenę, jis turi valgyti kartu su ja, nes nėra geresnio būdo atskirti pašaliečius ir vietinius, kaip žiūrėti, ar jie išmano šios visuomenės valgymo etiketą, manieras, papročius, ar ne.

Vienose kultūrose valgyti patiekalą rankomis yra tiesiog privaloma, kitose toks poelgis būtų atgrasus. Valgymas šakute yra aukščiausio netaktiškumo požymis vienur, tuo tarpu kitur šakučių trūkumas bus įvertintas kaip didžiausias barbariškumo laipsnis. Pirštais buvo valgoma tol, kol atsirado šakutės. Jos išpopuliarėjo, kai Italijos aristokratė Katerina de Mediči šiuos pagrindinius įrankius lakštiniams valgyti atvežė iš Šiaurės Italijos į Prancūziją, o Bona Sforca – į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

Nuo to laiko valgyti pirštais, išskyrus vaisius ir sūrius, buvo nemandagu. Pietų metu šakutes naudojo tik aristokratai, ir tai tapo aukštesniojo visuomenės sluoksnio skiriamuoju požymiu. Tiesa, viduramžiais lietuviai garsėjo dar ir savo išskirtiniais pietų peiliukais, kurių tada neturėjo net Europos tautos.

Rytuose svarbu patiekti visus patiekalus vienu metu, dažnai bendruose induose. Tuo tarpu Vakaruose žmonės pirmenybę teikia individualumui, todėl maistas patiekiamas atskirose lėkštėse.

Vyno patiekimas su maistu tampa vis griežtesnio protokolo dalimi ir skiria žmones į tuos, kurie supranta bei vertina vynus, ir į tuos, kurie apie juos nieko neišmano, nes yra išaugę tik alkoholikams skirtų pigių ir vulgarių spirituotų saldžių „vynų-rašalų“ visuomenėje.

Valgymo laiko pasirinkimas gali atskleisti klasinius skirtumus. Praeityje aristokratai pusryčiaudavo ganėtinai vėlai, apie 10 valandą, nes jie turėjo daug laisvo laiko ir ilgai miegodavo. Tuo jie skyrėsi nuo valstiečių, kurie pusryčiaudavo labai anksti, nes eidavo dirbti, kai tik pakildavo saulė. Priešpiečių metu buvo valgomi šaltieji patiekalai, o tarp 5-7 valandos visi eidavo pietauti. Lengva vakarienė buvo patiekiama prieš einant miegoti. Tuo tarpu prastuomenė lengvai užkąsdavo per vidurdienį, o baigusi dienos darbus gerdavo „draugišką arbatą“.

Priešpiečių reikšmė išaugo plėtojantis verslo visuomenei, kai jų metu aptarinėjami su verslu susiję reikalai. Įprasti pietūs savo ruožtu buvo nustumti į vakarą, o vakarienės beveik atsisakyta.

Prieš kurį laiką nebuvo nurodymų, kada reikia valgyti vieną ar kitą patiekalą. Tačiau vėliau valgymas buvo itin ritualizuotas, kiekvieno patiekalo patiekimo eiliškumas tapo labai svarbus: sriuba, žuvis, paukštiena, mėsa, desertai. Įsitvirtino bendros taisyklės, kad deserto negalima valgyti prieš aštrų maistą. Štai, pavyzdžiui, salotas prancūzai valgo po pagrindinio patiekalo, amerikiečiai griežtai prieš, o anglai bjaurisi abiem būdais, ypač, kai salotos patiekiamos vienoje lėkštėje kartu su karštu maistu.

Tuo tarpu lietuvių valgyklų, kavinių, barų, net ir kai kurių restoranų kulinarai bei virėjai, maisto gamybos išmokę rusiškame „obščepite“, lyg nesveikos manijos apimti, prie karštųjų mėsos, žuvies, paukštienos ir net žvėrienos patiekalų būtinai prideda krūvas „kolchozinio siloso“ – šaltų tarkuotų daržovių.

Tiesa, šiandien į Lietuvą atvykstančius turistus turistinių firmų darbuotojai, kurie iš tiesų yra neišsilavinę kulinarijos profanai, visiems siūlo valgyti tik „kolchozinio“ badmečio cepelinus ir šaltibarščius. Tikrai, kad nieko idiotiškiau neįmanoma sugalvoti. Lietuvos turistinių firmų savininkai, vadovai ir darbuotojai, aukštų institucijų klerkai, matyt, visi kaip vienas savo skurdžią vaikystę ir varganą jaunystę praleidę prie apskretusio kiaulių lovio ir nieko be bulvinių cepelinų bei burokėlių nematę, net įsivaizduoti negali, kad šitie valgiai visiems be išimties užsienio turistams sukelia šleikštulį bei pasigailėjimo jausmus skonio receptorius praradusiai ubagų tautai.

Kitų šalių maistas buvo mažai žinomas paprastų darbininkų ir valstiečių sluoksniui, bet turtuoliams bei viduriniajai klasei tai buvo prestižo reikalas. XVII amžiuje vilnietis, valgęs prancūziškos virtuvės patiekalus, ryškiai išsiskirdavo iš kitų, mokėjusių tik išsikepti bulves. Kadangi kelionės kainuodavo didžiulius pinigus, tai pabrėždavo jo turtus, taip pat – kosmopolitiškumą ir išsilavinimą. Šiais laikais susipažinti su kitų šalių virtuve daug lengviau dėl pigesnių kelionių, televizijos laidų bei žurnalų, kuriuose gausu naudingos informacijos.

Greito maisto skverbimasis į lietuvių mitybą taip pat įneša atitinkamų etiketo korektyvų. Didmiesčiuose lietuviai, kaip ir anglai savo „sendvičius“, „dioner-kebabą“, pagamintą iš mėsos atliekų su sojų išspaudų, jau suspėja greitai sudoroti eidami ar stovėdami. Picerijose, kvaišo valdininko užgaida pavadintose restoranais, lietuvaičiai mandagiai picas valgo su peiliais ir šakutėmis – italams tai sukelia smagaus pasišaipymo, nes Italijoje picos patiekiamos supjaustytos (pramonė tam gamina specialius ratukinius peilius) ir valgyti jas privalu rankomis.

Nepaisant esminių pokyčių, Europos visuomenė išliko konservatyvi nacionaliniams patiekalams, ypač prastuomenė. Anglai taip ir nepradėjo valgyti aštuonkojų, o prancūzai – cepelinų, nors apie visa tai ir galėjo sužinoti iš televizijos laidų ar žurnalų puslapių. Bet užtat lietuviai, savo mielos išrinktos valdžios dėka gaudami mažus atlyginimus, ubagiškas pensijas ir stipendijas, buvo priversti pakeisti savo valgymo įpročius ir dabar alkį greitu maistu malšina stati prabėgomis. Tradicinius lietuvių valgius išstūmė sojų išspaudų „dioner-kebabai“, o puotų vinimi, tapo pigios picerijų valgyklos, kur apmulkintas eilinis Lietuvos pilietis gali įsivaizduoti, kad sėdi prabangiame restorane.

Kaip žmogus elgiasi prie stalo, kaip jis valgo, kaip geria, matyti jo išsilavinimas, kultūra, etiketo, manierų, protokolo išmanymas, priklausomybė atitinkamai socialinei grupei. Kultūros, etiketo išmanymo, kaip ir meilės, pinigais nenupirksi. Jei meilę reikia išsikovoti, tai kultūros ir etiketo dalykus reikia išmokti, išstudijuoti ir praktiškai žinoti, kaip elgtis kiekvienu gyvenimo atveju, – ir prie stalo, ir pliaže, galų gale ir lovoje.

Europos, Amerikos, Australijos, Azijos šalyse etiketo, ypač socialinių, valgymo, verslo manierų mokymui skiriamas didelis dėmesys. Nieko nenustebinsi, kad 5 dienų etiketo kursai JAV kainuoja per 8000 dolerių, kad Kinijoje jau veikia privalomi etiketo mokymai, kad Azijos šalyse firmos apmoka savo darbuotojų etiketo kursus, kad jau ir vaikai nuo mažų dienų privalo žinoti etiketo reikalavimus.

Kaip matome, jau vis daugiau žmonių šiandien gali mėgautis geresniu ir įvairesniu maistu. Civilizuotuose Europos kraštuose ne dienomis, o valandomis auga poreikis ekologiškai švariems, tikriems maisto produktams ir padoriam, gražiam stalo etiketui. Taip po truputį auga pagarba mitybos ir maisto ekspertams, ir tai daug kam, net ir nieko nesuprantantiems maisto gamyboje, technologijose, tampa profesija. Žodis „gurmė“ visuomenėje jau įgauna daugiau svorio ir pradedamas lyginti su tokiais žodžiais, kaip „guru“ ar „mokytojas“.

Vienintelė šalis, kur šiems dalykams neskiriamas joks dėmesys, vienintelė šalis, kur švietimo ir kultūros valdininkai yra paskutiniai „tvartų gagriai“, nesuprantantys, kad etiketo dalykų, gražių manierų privalu mokyti nuo vaikystės, – yra Lietuva, mūsų brangi ir gerbiama Tėvynė, kurią dabar valdo padoraus elgesio prie stalo ir gražiai valgyti neišmokę vadovai.

Belieka tikėtis, kad būtinybė mokytis valgyti bei gerti atsiras ir visiems Lietuvos žmonėms.

Koks turėjo įvykti posūkis žmonių sąmonėje, kad dabar vietoje tarnautojų (t.y. vietoje žmonių tarnų) atsirado valdininkai (t.y. Lietuvos piliečių valdovai)? Todėl Lietuva tapo labiausiai korumpuota šalis Europoje, nes tik šalyje, kur vyrauja visuotinė bolševikiškai paniška valdininkų baimė, privalu visus niekšus valdininkus maitinti kyšiais. Valdininkų kyšininkų užsakymu dabar keičiamas net Lietuvos pavadinimas, o patys Lietuvos gyventojai bus vadinami drąsiausiais žmonėmis (matyt, tarp kiškių), nors visame pasaulyje net bailiausiam mokinukui, net idiotui beprotnamyje žinoma, kad kyšį duoda tik bailys, kad korumpuotoje šalyje žmonės iš esmės yra ir liks patys bailiausi.

Ką lietuviams reiškia pats valgymo procesas? Kaip ir kiekviena Europos tauta, lietuviai nuo seno garsėja savo vaišingumu. Lietuvos kunigaikščiai, didikai ir bajorai turėjo savo valgymo papročius ir tradicijas – jos plačiai yra aprašytos senovės metraštininkų, kurie apstulbę rašė apie Mindaugo sūnaus, antrojo Lietuvos karaliaus Vaišelgos, Gedimino, Kęstučio, Vytauto bei kitų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių puotas, valgių ir gėrimų gausybę, ilgą puotų ir vaišių trukmę.

Būtina pabrėžti, kad Lietuvos kunigaikščiai ir didikai buvo susigiminiavę su Europos imperatoriškomis, karališkomis bei didikų giminėmis, apvesdindavo savo sūnus, ištekindavo dukras, ruošdavo šioms progoms puotas su įvairiomis linksmybėmis.

Apie dvarininkų puotas XIX amžiuje galite paskaityti Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ – būsite nustebinti dvarininkų puotų, valgių įvairove, serviravimo puošnumu:

„O jau toliau… toliau sunku ir apsakyti! Nes kas dabar supras tuos dubenis arkasų, Kontuzos puodelius ir lėkšteles blemasų Su priedais įvairiais – cibetų, figatelių, Drabantų, pomuchlių, pineliu ir brunelių! Dunaico lašiša (tai patiekalas retas), O ikrai turkiški, Venecijos eršketas, Lydekos, įvairaus ilgumo ir didumo, Ir karpiai pagaliau, bajoriško storumo, Stebuklas pabaigoj: žuvis neišdaryta, Galva pakepinta, per vidurį – rūkyta, O uodega – virta ir svieste išmirkyta*”…

Suprantama, miestiečiai, pirkliai ir amatininkai, valstiečiai, prastuomenė taip pat turėjo savo valgymo papročius ir tradicijas. Bet apie tai jau reikėtų atskiro, plataus straipsnio, nes tema yra įdomi, turinti išsamią istoriją, daug įdomių ir atmintinų faktų.

Išmokti valgymo kultūros galima ir būtina, tačiau nėra, kam ir ko mokyti. Švietimo ministerijoje tokie dalykai nesuprantami, nes ten, regis, bus surinkta nemokšiukų ir nežiniukų komanda, kurie nesupranta valgymo kultūros mokymo reikalingumo. Gal ir supranta, bet prie dabartinio vaikų maitinimo darželiuose ir mokyklose, kuris turi daugiau genocido atspalvių, nei visavertės vaikų mitybos, kad jie išaugtų protingais, sveikais ir darbščiais žmonėmis, nebūtina mokyti gerų manierų. Juk liaudyje sakoma: „Žmogus – ne kiaulė, viską suės“.

Kitas dalykas – suaugusiųjų gebėjimai bent padoriai elgtis prie stalo. Kol kas nei valdžios žmonės, nei žymūs verslininkai, ypač dažnai atstovaujantys mūsų šalį užsienyje, nepageidauja etikos mokslų – matyt, įsitikinę, kad nemokėjimas užstalės etiketo yra jų išskirtinumo požymis, demonstravimas lietuviškų nacionalinių ypatumų, o gal ir jų galvelėms šie dalykai yra sunkiai įkandami?