|

Lietuvos šokių kultūra atsilieka nuo pasaulio

Klaipėdos muzikinio teatro baleto solistė, šokių mokyklos “Coda” įkūrėja ir dėstytoja Inga Briazkalovaitė neseniai lankėsi vienoje didžiausių šokio industrijos parodų Londone “Move It 2010”. “Move It” – šokių paroda, seminaras, mugė. Papasakokite apie šį renginį daugiau. “Move It” atskleidžia tai, kuo šiandien gyvena šokių pasaulis – nuo naujų judesių iki šokio batelių. Ten kasmet susirenka visi šia sritimi besidomintys ir joje dirbantys žmonės – vyksta atviros šokių pamokos, prisistato šokių mokyklos ir koledžai, suvažiuoja garsiausių šokėjų agentūrų atstovai iš viso pasaulio, parduotuvės. Parodos mastas tikrai daro įspūdį – 156 parodos stendai, 12 seminarų bei šokių repeticijų salių, pasirodymus pagrindinėje scenoje vienu metu galėjo stebėti iki 5000 žiūrovų. Per 4 renginio dienas įvyko 100 pasirodymų. Šokių judėjimas Lietuvoje labai populiarėja. Daugėja šokių mokyklų, rodomi TV šou su žvaigždėmis ir pan. Kaip mes atrodome, palyginti su viso pasaulio šokio kultūra? Vis dėlto esame gan stipriai atsilikę profesionaliosios šokių kultūros srityje. Kalbu apie šokių mokyklas, ruošiančias šokėjus profesionalus. Profesionalių šokėjų paslaugos labai paklausios visame pasaulyje. Matėme daug prodiuserių iš įvairių šalių, ieškančių šokėjų įvairių lygių miuziklams, kruiziniams laivams, TV programoms, reklamos agentūroms ir pan. Tai įdomus darbas ir gyvenimas. Jaunimas tai žino ir mokosi profesionalių šokio pagrindų, kuriuos suteikia daugybė įvairių šokio mokyklų.

|

Šiuolaikinio šokio istorija

Nuo XX amžiaus pradžios šokėjai pradeda eksperimentuoti su laisvesniais, labiau asmeniškais būdais judėti. Jie atmeta klasikinio baleto konservatyvumą. Amerikoje gimsta modernusis šokis (modern dance). Isadora Duncan, Loie Fuller ir Ruth St Denis buvo modernaus šokio pradininkės, ieškojusios naujų šokio formų. Jų žvilgsnis nukrypsta į naują, asmeninį ir laisvą būdą judėti, kuris būtų priešingas XIX amžiaus baleto (ballet) suvaržymui ir dirbtinumui. Duncan savo judesius grindė senovės graikų menu, šokiu ir skulptūra, šoko basa ir įkvėpimo ieškojo tiesiai iš muzikos. Loie Fuller sugalvojo šokį, kuriame svarbiausia buvo besikaitaliojančių spalvų ir šviesų žaismas ant daugiasluoksnių sijonų. Šokio spektaklių dramatizmas kilo ne iš siužetinių linijų ar emocijų perteikimo, o iš šokio vizualinio efekto, kuris buvo kuriamas šviesos ir kostiumų pagalba. Naudodamasi šokiu ji iliustruodavo natūralius reiškinius: ugnį, gėlę, drugelį. Ruth St Denis temų ir įkvėpimo ieškojo Egipto, Indijos ir rytų Azijos menuose bei religijose. Sukūrė itin vaizdžius ir įspūdingus šokio spektaklius, kuriuose kostiumai ir šokio judesiai atspindėdavo Indijos ir Egipto šokius, o tai sukeldavo mistinius jausmus. 1930-aisiais Marta Graham sukūrė savo asmeninę judesių kalbą, kad galėtų išreikšti personažų psichologinius ir emocinius elementus. Šokyje ji tyrinėjo charakterį ir socialines ar psichologines problemas.

|

Tai yra šokis

Ir tai yra šokis. Ir tai. Tada, kai scenoje juda žmogus, ir yra šokis. Jis yra net tada, kai žmogus nejuda. Šokis – kūno kalba. Kai žmogus nejuda, vadinasi, jis tyli. Arba neturi ką pasakyti. Bet jei tik vos sukruta – prabyla, ir mums reikia jį išklausyti. Kartais nesupranti, ką tas kūnas kalba. Tada į pagalbą ateina žodis. Šokėjai ėmė pernelyg daug kalbėti. Kuo jie daugiau kalba, tuo mažiau šoka. Nieko – kūnui juk irgi reikia pailsėti… Ką tik pasibaigęs “Naujasis Baltijos šokis” buvo jau septintas. Sakoma, kad po septynerių metų reikia keisti gyvenimo kryptį, šeimą ir profesiją. Bet jau ir septintasis šokio festivalis buvo kiek kitoks nei visada. Kitoks – tai yra visoks. Su šokiu ir be jo, su šokėjų kalbėjimais ir dainomis. Su pasakomis suaugusiems ir vaikams. Ir labai protingas, ir juokingas. Visoks – nuo atsargių tarsi pirmųjų bandymų iki tobulumo, nuo dekoratyvių spektaklių iki minimalistinių “pašnekesių”; ir visiems – pasišventusiems gerbėjams ir tiesiog žiūrovams. Savaitę trukęs ir varijavęs skirtingas šiandienos šokio tendencijas, baigėsi lakonišku, juokingu ir ne mažiau išmintingu akcentu – “tai yra MODERNU”. Britai Tomas Rodenas ir Pete Shentonas beveik per valandą papasakojo, pajuokė ir parodė tai, ką matėme per savaitę – 100 metų šokio istoriją. Svarbiausia – neprarasti humoro jausmo. Šiųmetis festivalis, pateikęs savotišką šiandienos šokio galimybių pjūvį, nužymėjo ir tam tikras jo raidos kryptis.

| | |

Hip-Hop šokio istorija (pagal Elite Force)

Freestyle Hip-hop šokis pradėjo plisti maždaug 1984-aisiais metais JAV. Kaip ir kitos „Funk Styles“ bei „B-boying“ stilių atšakos, „Freestyle Hip-hop“ savo viršūnę pasiekė didžiuosiuose ekranuose pasirodžius tokiems filmams, kaip „Breakin“ ir „Beat Street“, taip pat keleto reklamų bei muzikinių vaizdo įrašų dėka. 1984-ųjų metų pabaigoje Hip-hop kultūros vientisumas pradėjo blankti, tačiau populiari jaunimo pasilinksminimo vieta – riedučių klubas „Roxy“ įkvėpė vilties šiam „B-boying“ ir „Funk Styles“ periodui Niujorke. „Roxy“ buvo ta vieta, kur Buddha Stretch sutiko visus šokėjus, kuriuos žinome ir dar atpažįstame. Tačiau 1985-ųjų metų pavasarį „Roxy“ užvėrė duris ir visas personalas persikėlė į kitą populiarų klubą „Inferno“. Klube „Inferno“ taip pat grojo Hip-hop muziką, bet greitai ir šis klubas buvo uždarytas. Tais metais „Latin Quarters“ klube penktadienio vakarais pradėjo groti „Hip-hop“, o šeštadieniais „Freestyle“ („Latin Elektronica“) muziką. 1985-aisiais visus „B-boying“, „Popping“ šokio „lyderius“ šeštadienio vakarais galima buvo sutikti „Latin Quarters“. 1986-ieji metai, Buddha Strech pradėjo lankytis „Rooftop“ riedučių čiuožykloje Harleme. Ten jis išvydo pirmąsias grupes šokančias griežtą „Bboying“ ir „Popping“ vienu metu, vis daugiau šokėjų pradėjo jungti skirtingus taisyklingus gatvės šokius. Vėliau tais pačiais metais atidarytame „Union Square“ klube atsirado „Freestyle Hip-hop“ šokio stilius, jungiantis skirtingus „Funk Styles“.

| | |

Pilvo šokis – tai pasitikėjimas savimi

Pilvo šokį, kaip žinia, šoka tik moterys. Grakščiai atlikdamos gundančius judesius, jos šoka Šecherezados pasakų viliotinį, saldų ir paslaptingą… Tokios asociacijos iškyla ne vienam vyrui. Bet, turime pasakyti, jog Pilvo šokio prasmė ir istorija siekia daug gilesnius klodus. Pilvo šokis nėra vien tik fizinių judesių rinkinys, tai – savitos šokančiojo energijos ir individualaus temperamento išraiška. Kaip joks kitas – Pilvo šokis ypatingai padeda moterims pajausti savo kūną ir įgauti pasitikėjimo savimi, pamilti save tokią, kokia yra. Neatskiriami pilvo šokio elementai yra fizinis judesys, dvasinis komfortas ir terapija. Ritmiškai siūbuojami klubai užmuša visus kamavusius kompleksus. Tai – tiesiog himnas moters prigimčiai. Sakoma, kad Pilvo šokiui, jau daugiau, nei 6 tūkstančiai metų. Tiksli Pilvo šokio atsiradimo data nėra nustatyta, bet aišku viena – ši šokio rūšis yra viena iš seniausių. Jos ištakos aptinkamos daugelyje senovės kultūrų. Pilvo šokio tėvyne laikoma Šiaurės Afrika, Iranas ir Vidurio Rytai. Pilvo šokis neturi nieko bendro su erotika – tai Rytų tautų tautinis šokis, šokamas ir vyrų, ir moterų. Pirmasis vakaruose įvykęs šou, kuriame pilvo šokį atliko rytietės, debiutavo 1889 metais Paryžiuje. Tai sukėlė vakariečių moterų susidomėjimą šiuo egzotišku šokiu. Legendinė olandų kilmės šokėja ir šnipė Mata Hari (tikrasis vardas – Margaretha Geertruida Zelle) 1905 metais pradėjo savo kaip rytietiškų šokių šokėjos karjerą.

| | |

Pilvo šokio istorija

Su kiekviena diena pilvo šokis užkariauja daugelių moterų širdžių visame pasaulyje. Šio jausmingo, užburiančio šokio šaknys kyla iš gilios senovės. Pilvo šokį ( belly dance )šoko Egipte, Graikijoje, Turkijoje, o paslaptingieji Rytai tapo jo tėvynė. Dauguma pagrindinių judesių yra kilę iš ritualinio apvaisinimo šokio-senovės Rytų tautų religinio tikėjimo. Šie šokiai buvo atliekami apeigų metu garbinant Egipto Izidę, Graikų Afroditę ir kitų šalių Deives. Slinko šimtmečiai. Nuostabus šokis įgavo naujų įvairių judesių. Šiandien tai visiškai susiformavęs šiuolaikinis šokių stilius. Šiuo metu pilvo šokis populiarus ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Pilvo šokis tokį pavadinimą gavo neatsitiktinai. Šokis – tai gyvenimas, o pilvas – gyvybė. Vadinasi, pilvo šokis – gyvenimo ir vaisingumo simbolis. Šiais laikais moterys mokosi šokti pilvo šokį savo malonumui bei sveikatos palaikymui. Pilvo šokio šokėjos šoka įvairiuose renginiuose. Vis dėlto šis žaismingas plastiškas šokis nepaisant laiko ir kultūros pokyčių išliko ypatingu kūno ir sielos šokiu, atliekamu skambant Rytų muzikai. Tikriausiai, sunku būtų surasti kitą tokį šokį, kuris taip apdainuotų moters grožį. Tačiau tai ne tik šokis, parodantis visą moters kūno grožį ir graciją. Tai emocijų ir jausmų išreiškimo forma. Tai nepaprastai gražus šokis, padedantis moteriai atsiskleisti ir pažinti save, pažadinti kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi, atsikratyti įtampos ir kompleksų.

| | |

Flamenko – papasakok savo gyvenimo istoriją!

Perpintas aistros ir meilės meno – Flamenko yra vienas iš nedaugelio šokio stilių, sugebančių užžiebti ugnį žmonių širdyse! Tai ypatingas pasakojimas apie gyvenimą, sudėtingus vyro ir moters santykius, nesibaigiantį dviejų žmonių ryšį. Flamenko yra ypatingas muzikos (toke), dainavimo (kante) bei šokio (baile) junginys, sugebantis savo išraiškingumu bei dinamika pakerėti visus be išimties. Patys Flamenko šokiai bei dainavimas paprastai lydimi gitaros skambesio ir perkusijos: ritmingu mušimu rankomis bei kastanjetėmis, kas suteikia papildomo žavesio. Flamenko – tai visa kultūra, suliejanti šokius, muziką, dainavimą. Tai gyvenimo stilius, reikalaujantis visiško atsidavimo bei supratimo. Flamenko atsirado dar XV amžiuje kaitrioje Ispanijos žemėje. Šio stiliaus pradininkais laikomi čigonai, po Bizantijos žlugimo, įsikūrę Andalusijoje. Jų tradicijos įsiliejo į maurų kultūrą, kas ir davė pradžią Flamenko. Šis stilius – tai įvairių kultūrų susiliejimo rezultatas: indų, arabų, keltų, Pietų Amerikos… Dėl tokio neįprasto mišinio Flamenko ir yra toks patrauklus, paslaptingas, nepakartojamas… Pakankamai ilgą laikotarpį Flamenko buvo laikomas „uždaru menu“. Nuo pat savo įsikūrimo Ispanijoje, čigonai buvo laikomi visuomenės dugnu. Jų draugijos, tuo pačiu ir kultūrų susiliejimo, įvairiais būdais buvo stengiamasi išvengti. Flamenko vystėsi pogrindyje – „išrinktųjų“ rate.

| | |

Flamenkas kaitina kraują ir sielą

Flamenkas ir korida jau seniai tapo dviem neatsiejamais Ispanijos simboliais. Mano pirmoji pažintis su flamenku, deja, įvyko ne Pietų Ispanijoje, o viename Maskvos kino teatre. Pamenu, kaip prieš porą dešimtmečių žiūrėjau kino filmą “Karmen“ su garsiais ispanų flamenko atlikėjais Antonijum Gadesu ir Laura del Sol ir buvau tiesiog pakerėta. Be vieno žodžio, tik kūno kalba perduodama aistringa meilės istorija, skambant Pako de Liusijos užburiančiai muzikai, mane tiesiog užhipnotizavo. Jaučiau, kad negaliu paleisti kėdės ranktūrių, o visą kūną krečia virpulys. Taip gimė mano susižavėjimas ir meilė flamenkui, muzikai ir šokiui, sugebančiam pavergti žmogaus sielą. Daugelis mano, kad flamenką į Ispaniją atgabeno čigonai iš Indijos. Mat galima surasti panašumo tarp rankų ir plaštakų judesių indų ”kathak”šokiuose ir flamenko. Teisingiau būtų teigti, kad čigonai paveikė flamenko stilių, bet, norint suvokti šio meno susiformavimo priežastį, reikia būti bent šiek tiek susipažinusiam su Ispanijos istorija. Septynis šimtmečius musulmonams valdant šalį, Ispanijos teritorijoje be didelių konfliktų sugyveno įvairios kultūros. Tačiau, Kastilijos karaliams nugalėjus musulmonų valdžią, situacija pasikeitė. Karalius Ferdinandas V ir karalienė Izabelė 1492 metais išleido įstatymą, pagal kurį visi gyvenantys jų valdomoje teritorijoje privalo priimti į katalikybę, o nepaklusę šiam įstatymui baudžiami. Griežčiausia bausmė – mirtis ant laužo.

|

Tradiciniai šokiai ir visuomenės kultūra

Tradicinio šokio ir visuomenės kultūros santykis gali būti labai skirtingas. Priklauso nuo to, apie kokią visuomenę kalbame. Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė yra įvairialypė, joje išryškėja atskiros grupės, kurių sąsaja su tradiciniu šokiu yra skirtinga. Tam tikro visuomenės sluoksnio santykis su tradiciniu šokiu daugiausia priklauso nuo įsigalėjusios pasaulėžiūros ir vertybinių, nuo suvokimo, kurios šokio formos yra tradicinės ir ar jos laikomos vertybėmis, išreiškiančiomis tautinį savitumą. Kita vertus, kiekvienoje šalyje tradicinių šokių raida nebuvo izoliuota nuo kitų kultūrų (ankstesnių ar kaimyninių) įtakos. Todėl aptariant lietuvių liaudies šokių ir visuomenės kultūros santykį verta pasinaudoti šiuolaikiniais kultūrinės antropologijos metodais, reikalaujančiais vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimus patikrinti lyginant su kitų grupių ar civilizacijų tyrimų medžiaga, ir pabandyti atskleisti Lietuvoje vykstantį procesą kitų kultūrų šviesoje. Visų pirma nustatykime, kaip lietuvių choreografinis folkloras atitinka įžymaus pasaulio šokių tyrinėtojo Curt’o Sachs’o sudarytą šokių klasifikaciją. Pagal ją šokiai skirstomi į intravertinius (siaurų judesių) ir ekstravertinius (plačių judesių). Intravertiniai šokiai būdingi matriarchatinėms kultūroms, kuriose vyrauja žemės ir mėnulio religijos, garbinamos deivės, žmonės užsiima žemdirbyste. Tokiose kultūrose pagrindinės šokių atlikėjos yra moterys, jų judesiai siauri ir ramūs, nėra šuolių.

15-as „Kino pavasaris“ žada penkiolika ypatingų gero kino dienų
|

15-as „Kino pavasaris“ žada penkiolika ypatingų gero kino dienų

Po tikros gilios žiemos pavasario verta laukti, nes Vilnius turi puikią tradiciją – kuomet žmonės namus ir parkus išmaino į kino teatrų sales, o mieste prasideda tikra kino šventė! Taigi, gero kino mylėtojams pavasaris prasidės kovo 18 – balandžio 2 dienomis, kuomet vyks 15-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. „Festivalis, skaičiuojantis jau penkioliktus metus, kasmet tampa tikrojo pavasario sinonimu ir pranašu. „Kino pavasaris“ yra buvęs tiek labai nedidelis, tiek sulaukęs rekordinio žiūrovų skaičiaus, gal kartais sunkiai skynęsis kelią, tačiau ir sulaukęs pačių nuoširdžiausių aplodismentų bei garbingiausių svečių. Svarbiausia, kad praėjus penkiolikai metų nuo pirmojo „Kino pavasario“ galima teigti, jog per šį laikotarpį festivalis tikrai prisidėjo prie kino kaip meno formos ir intelektualios pramogos suvokimo Lietuvos žmonių sąmonėse“, – šypsosi Vilniaus tarptautinio kino festivalio direktorė Vida Ramaškienė. Išsiilgusius savo žiūrovus jubiliejinis „Kino pavasaris“ šiais metais pakvies į išskirtinę, gurmanišką kino puotą: pagrindiniu festivalio patiekalu bus žymiausi ir naujausi, kritikų ir žiūrovų įvertinti filmai iš viso pasaulio. Lietuvos kino mylėtojai turės unikalią galimybę vienoje vietoje išvysti filmus, laimėjusius „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose, „Auksinį lokį“ Berlyne, „Auksinę kriauklę“ San Sebastiane ir „Auksinį leopardą“ Lokarne. Na, o desertui ruošiama konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“.