O buvo taip. Aušo diena. Visos gėlės skleidė savo mažus žiedelius, dilgėlė irgi kėlėsi iš savo pilko sapno. Ji neturėjo ką parodyti šiam pasauliui, bet ši dilgėlė buvo kitokia. Ji be galo troško laimės.
Tą patį rytą piktžolė paklausė vėjo:
-Atsakyki man, vėjau, kodėl aš neturiu žiedų? Kodėl manęs niekas nemyli?
-Sunkus klausimas, – tarė šiaurys. – Bet jei nori būti lyg gėlė, turi eiti į pasaulį. Gal ir rasi savo laimę!
-Laimę? – nustebo žolelė.
Ir išėjo dilgėlė į pasaulį laimės ieškoti. Nuėjo pas varnėną:
-Dangaus karaliau, ar nematei mano laimės?
-Kodėl manęs to klausi? – tarė varnėnas ir nuskrido savo keliu.
Eidama toliau ji sutiko upę:
-Vandenėli, kur mano laimė? Gal tavyje nuskendo?
-Ne! – tarė upė. – Tavo laimė kažkur toli.

Vieną kartą mažasis brolis sėdėdamas ant palangės, pamatė atšliaužiantį žaltį, kuris buvo labai silpnas. Jis lenkė galvą į vieną ir į kitą pusę ir graudžiai verkė. Pagailo vaikučiui to žalčio. Jis priėjo arčiau, norėdamas paimti tą žaltį, parsinešti jį namo ir pagydyti. Staiga žaltys pasivertė ragana ir suėdė tą vaikelį. Parėję namo, broliai rado tik kraujo klaną. Išsigando broliai, ėmė garsiai šaukti ir ieškoti mažojo broliuko. Viską, kas atsitiko, papasakojo pelė, kuri viską matė. Ji perspėjo, kad tas žaltys labai piktas ir galingas. Vyresnieji broliai vis dėlto nusprendė ieškoti mažėlio. Jie šiltai apsirengė, pasiėmė maisto ir išėjo. Ilgai jie keliavo. Juos klaidino kažkieno pėdos, gąsdino pelėdos. Jie perėjo pelkes, įveikė sniego bei smėlio audras.

Ši istorija apie neturtingą, bet gerą vaikiną Aladiną ir gražiąją princesę Žasminą. Istorija prasideda tada, kai Žasmina pabėga iš pilies ir atsiduria Agrabacho turguje. Ten ją išgelbėja nuo pikto pardavėjo jaunuolis Aladinas. Taip prasideda Žasminos ir Aladino draugystė…

Kartą buvo grybų karalystė, kurią valdė ne bet koks, o pats storiausias ir pats griežčiausias karalius Baravykas. Nuo senų senovės grybai kariavo su kirmėlių karalystės gyventojais. Tiek abiejų šalių karaliai, tiek piliečiai pykosi vieni su kitais. Dažnai kildavo karai, vykdavo ilgametės kovos. Daugybė grybų sukirmijo, žuvo kovose. Daug grybienų liko našlėmis, o grybukai augo be tėvų. Kirmėlės tiek nuostolių nepatirdavo, nes jos buvo išradingesnės, stipresnės ir labiau patyrusios kovose. Stipriausia iš jų buvo Kirmėlė Kirmėlaitė, kurios niekas nugalėt neįstengė. Ji buvo išdidi, sumani ir tikra gražuolė: oda rausva, švelni, bet tokia tvirta, kad jos pradurti niekas neįstengė. Kirmėlė Kirmėlaitė labai didžiavosi savimi, nes jos visi bijojo.

Iš pradžių Antonio labai apsidžiaugė, bet paskui suprato, kad nieko jis nenori ir pasiūlė jai kartu pavakarieniauti. Ir atsirado daug visokiausių patiekalų. Jaunasis dailininkas buvo labai alkanas ir visai užmiršo apie savo naująją draugę. O fėja nepastebimai išnyko. Vaikinas, pastebėjęs, kad draugės nėra, labai susigėdo. Ir tada jis sau tarė, kad kitą kartą viskas bus kitaip. Bet kada vėl atėjo fėja, Antonio niekaip negalėjo sugalvoti antro noro. Jis labai norėjo turėti gražų namą, kur jie abu galėtų laimingai gyventi, bet jis paprašė tik kelių monetų popieriui ir pieštukams nupirkti. Fėja išpildė ir šį norą ir vėl, nieko nesakiusi, išnyko. Trečiąjį kartą, kada vėl ateis fėja, Antonio nusprendė pasakyti jai apie savo meilę, ir tegu būna taip, kaip ji norės. Bet kada vėl atėjo fėja, jis pagalvojo, kad yra nevertas jos meilės. Ir vėl Antonio nežinojo, ką pasakyti fėjai, ir tik pasakė, jog jaučiasi labai vienišas. Ir vėl fėja išnyko nieko nepasakiusi.

Gražuolė davė priesaiką ir turėjo jos laikytis… Už tai, kad buvo paleistas jos sergantis tėvas, jai teko likti Pabaisos belaisve… Amžinai. Nors ir labai nelaiminga, Gražuolė pasiryžo nelaužyti duoto žodžio. “Atrodo, aš pradedu prisirišti prie jo,” – pamanė Gražuolė stebėdamasi savim. Pati nustebusi, kad ėmė jausti palankumą šiai šlykščiai būtybei. Taip, tai ne gražuolis princas, bet turi daug gerų bruožų. Matydama, kad pabaisa miršta, Gražuolė nulenkė galvą ir sielvartingai pravirko. Tą pačią akimirką viską aplinkui užliejo keista šviesa. Ir staiga, tarytum palytėtas stebuklingos lazdelės, siaubūnas pavirto gražuoliu princu.

Gėlės ir medžiai, smilgos ir krūmai ruošėsi Saulėgrąžos karnavalui, kuris kasmet trunka po kelis mėnesius…
Kiek čia buvo rūpesčių, kiek paslaptingumo, šnibždėjimosi apie papuošalus, kvepalus, apie karnavalo karalienės rinkimą!
Aguona siuvosi raudoną čigonišką sijoną, Ieva pasidabino baltu nuotakos šydu, kaštonas ruošėsi vaidinti daugiašakę žvakidę, o drovioji Ramunėlė rikiavo savo lapelius porom ir ne porom – ji buvo būrėja (juk ne veltui ir žmonės mėgsta jos lapelius skabyti ir žodžius “myli” – “nemyli” šnibždėti). Kiek sumanumo, kiek spalvų čia reikėjo, kad viešpatautų džiaugsmas ir linksmybės! Net patvorio Varnalėša ir ta prie žalios savo suknelės prisisiuvo pilkšvas sagas…

Seniai seniai gyveno karalius ir karalienė. Turėjo jie dukterį Konsuelą. Karalius labai mylėjo savo žmoną, bet ji sunkiai sirgo ir greitai mirė. Tada karalius, kad jo duktė turėtų mamą, vedė kitą moterį. Niekas nežinojo, kad šita moteris buvo pikta ragana. Ji nemylėjo Konsuelos ir pavertė ją dygiąja slyva, kuri augo miške, į kurį joks žmogus neįeidavo. Kai karalius sužinojo, kad jo duktė dingo, jis sunkiai susirgo ir beveik nesikėlė iš lovos. Karalystę valdė ragana.

Nors ir koks gražus atrodė povandeninis pasaulis, Arielei nebuvo nieko mielesnio už jos slaptąjį urvą. Ten ji laikė savo turtą, susirankiotą iš nuskendusių laivų. Mažoji undinėlė nepaprastai norėjo pamatyti, kaip atrodo žmonių pasaulis. Jai buvo liūdna, kad ji negali mėgautis saulės spinduliais. Vieną dieną Arielė išsirengė į savo urvą. Apsidairiusi ūmai pastebėjo mėnulio šviesą – tai buvo laivas. Ji užsiropštė ant kopėtėlių prie laivo šono. Undinėlė atkreipė dėmesį į tamsiaplaukį vaikiną, kuris švelniai glostė kažkokį keistą keturkojį padarą. – Jis labai gražus, ar ne? Audra pakilo taip staigiai, kad įsilinksminę jūreiviai net nepajuto atsiradusio pavojaus.

Saulėlydžio sodžiaus angliakasiai nežinojo, kas yra šypsena ir juokas. Prieš aušrą nusileidę į tamsią kasyklą, ištrūkdavo iš jos tik juodai nakčiai apgobus žemę. Pavargę ir rūškani, jie užvalgydavo ko beturėdami ir murzini krisdavo ant demblio plūktoje asloje, o rytą vėl kildavo paniurę ir visai nepailsėję.
Bet kartą ir Saulėlydžio kaimelį aplankė džiaugsmas. Vyresnio angliakasio šeimoje gimė mergytė, kurią gimtojo kaimelio garbei pavadino Saulės dukterimi. Saulės duktė buvo keista mergaitė, nė kiek nepanaši į kitus angliakasių vaikus – juodaplaukius ir tamsiaakius. Saulės dukters akys buvo žydros lyg virš kalnų plytintis dangus, o plaukai švytėjo tarsi grynų gryniausias auksas. kai ji šypsojo, atrodė, kad pati saulė būtų kyštelėjusi iš po debesų ir išsklaidžiusi nevilties tamsą, kurioje skendėjo nuvargę angliakasiai.