Mes buvom kariai
“Priešininkai jau buvo mus apsupę. Keli tūkstančiai vietnamiečių vaikščiojo aplink kokias tris keturias minutes, bet man atrodė, kad jau prabėgo trys keturios valandos. Jie su pasimėgavimu šaudė iš automatų į sunkiai sužeistus mūsų karius, gyvai juokavo ir šaipėsi. Kai jie priartėjo arčiau manęs, nusprendžiau apsimesti mirusiu. Aš atmerkiau akis ir visą laiką žiūrėjau tiesiai į mažą medį. Žinojau, kad mirusio žmogaus akys visuomet lieka atvertos. Tuomet vienas vietnamiečių priėjo prie manęs, įdėmiai apžiūrėjo, spardė į šonus ir galiausiai apvertė. Spėju, kad jis pagalvojo, kad esu jau negyvas. Kraujas tekėjo iš mano burnos, mano rankos ir mano kojų”.