Jono Biliūno kūryba

Visas kūrybinis Jono Biliūno palikimas sudaro du jo “Raštų” tomus. Jis parašė daugiau kaip trisdešimt apsakymų, keliolika eilėraščių, straipsnių literatūros klausimais, politinių ar mokslo populiarizacijos brošiūrų, paliko plačią korespondenciją – laiškus draugams. Kiekviena J. Biliūno literatūrinio darbo sritis savotiškai įdomi, tačiau didžiausių laimėjimų jis pasiekė prozoje.

Eilėraščiai.

Daugiausia eilėraščių J.Biliūnas parašė savo kūrybinio kelio pradžioje – 1900-1902 m. Juose iškyla darbo žmonių kovos dėl laisvės vaizdai (“O saule, saulute”, “Kalinys”), naujai sprendžiama meilės tema – meilė padeda kovotojui nugalėti ir su mylimąja jis eina” pirmyn keliu atgaivntos žmonijos “(“Mano lelija “, “Esmu tau dėkingas”).

Iš ankstivųjų J. Biliūno eilėraščių reikšmingiausias – “Draugams” . Čia autorius kreipiasi į draugus – kovotojus dėl socializmo, šaukia juos ginti vargdienių teises , visą jaunatvišką jėgą atiduoti gyvenimo kūrimui:

Draugai ! Juk da jauni mes esam visi,
Da dega mūs širdys krūtinėj,
Da rankos mūsų tiprios, mintis da drąsi,
Da trokštam tarnaut mes žmonijai.

Tad ženkim iš vieno mes drąsiai pirmyn,
Raudoną vėlia iškelkim
Ir,pančius nelaisvės numetę tolyn,
Ant amžių vergiją prakeikim.

Toks entuzijastingas, jaunatviškai veržlus poeto kreipimasis į kovos draugus naujai nuskambėjo ano meto revoliucinėje Lietuvių poezijoje.

Prie poezijos J. Bilūnas dar kartą grįžo 1905 m. sukurdamas eilėraščius “Kalnuose”, “Kad numirsiu, man’ pakaskit” ir keturis sonetus (“Kūdikystės aidas”, “Viltis”). Vieniems jiems būdingos antikarinės nuotaikos, kitiems – nuoširūs kūdikystės prisiminimai, tretiems – šviesūs kalnų vaizdai.

Proletarinės tematikos apsakymai. Jau pirmiesiems J. Biliūno apsakymas (“Klebonas”, “Per sapną”) būdingos demokratinės antiklerikalinės idėjos. Juose rašytojas, nors ir naivokai, jau kėlė svarbius išsivadavimo iš socialinės ir dvasinės priespaudosklausimus.

Naujas žingsnis jo kūrybiniame kelyje buvo apsakymai “Pirmutinis streikas”, “Be darbo”. Tai kūriniai proletarijatogyvenimą ir kovą.

“Pirmutinis streikas” prasideda šviesiu džiugiu akordu : žinia apie streiką maloniai sujaudina ir pavasariškai nuteikia pasakotoją ir Rokų – du jaunus moksleivius, kurie savo akimis pirmąkartpamato darbininkų klasęs jėgą. Darbininkų demonstraciją rašytojas vaizduoja jaunuolio akimis, reikšdamas jo susižavėjimą ir nustebimą. J. Biliūno nupiešta darbininkų masė – tai jėga, prieš kurią dreba fabrikantai, pirkliai, visokie ponai, kuriai nieko negali padaryti nė policija.

“Pirmutinis streikas” – labai šiltas, emocingas kūrinys. Mes čia į viską žiūrime jautriomis pasakotojo akimis, visur jaučiame jo reagavimą, ir mus pagauna ta revoliucinė nuotaika, neapykanta smurtui ir išnaudojimui.

Alegorinį apsakymą “Laimės žiburys” J. Biliūnas parašė, veikiamas 1905 – 1907 m. revoliucijos nuotaikų. Apsakymeryškiai atsispindi rašytojo tikėjimas, kad tik revoliucinė kova atnešliaudžiai pergalę.

“Laimės žiburyje” rašytojas pasakoja apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Vienas senelis išaiškina susirinkusiai miniai, kad tas, kuris užkops ant kalno ir ranka palies žiburį, padarys visus žmones laimingus. Tačiau pasiekti kalno viršūnę būsia ne taip jau lengva: baidysiančios šmėklos, o kas išsigąs ir pažiūrės atgal, pavirs akmeniu. Pagaliau tas, kuris pasieks žiburį ir jįpalytės, taip pat pavirs akmeniu, savo mirtimi atnešdamas laimę kitiems.

Apsakyme rašytojas pabrėžia, kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina stebuklingą galią, kuri jiems padeda lipti į kalną. Ir štai po daugelio metų, kritus gausybei aukų, drasuolių miniai šturmuojant kalno viršūnę, saujeliai drąsuolių pagaliau pavyksta ją pasiekti ir palytėti žiburį. Ir tada išsipildo senelio pranašystė – visi žmonės tampa laimingais.

Kituose apsakymuose, parašytuose 1905-1907 m.J. Biliūnas dažniausiai vaizdavo valstiečių gyvenimą. Jam mažiau negu Žemaitei, rūpėjo kaimo buities reiškiniai ir socialiniai konfliktai.

Šviesūs moraliniai liaudies žmogaus pradai iškyla apsakymuose “Žvaigždėje” ir “Lazdoje”.

Socialinės skriaudos motyvai atsispindi apsakymuose “Ubagas” ir “Brisiaus galas”.

“Liūdna pasaka”- paskutinis ir didžiausias J. Biliūno kūrinys. Kūrinio veiksmą rašytojas nukelia į 1863 m.sukilimo laikotarpį.

Savo kūryboje J. Biliūnas pirmasis pavaizdavo darbininkų klasės gyvenimą ir revoliucinę kovą toliau tęsė ir vystė pažangios lietuvių literatūros realistines tradicijas: humanizmą ir meilę darbo žmogui, neapykantą jo išnaudotojams, nesitaikstymą su socialine skriauda ir neteisybe. Jis buvo puikus žmogaus sielos žinovas.

P. Cvirkos žodžiais tariant, “Biliūnas – sielvartingos prozos meisteris”, yra lyrinio apsakymo, poetinės prozos pradininkas lietuvių literatūroje.

V. Mickevičius – Kapsukas didžiai vertino J. Biliūną, kaip realistą, sugebantį savo kūryboje pavaizduoti svarbiausius tikrovės reiškinius. “Kaip tikras realistas, ima jisai kiekvieną dalyką tiesiai iš gyvenimo,” – rašė kritikas. “Biliūnas mokėjo tai dabarčiai giliai į akis žiūrėti, į gilus sielos slėpinius dirstelti ir matė tai, ko kiti nematė. Jis mokėjo pastebėti vis augančius toje dabartyje priešingumus.”

Šiaulių “Juventos” vidurinė mokykla
XII c klasės mokinė Aurelija Vileikytė