Pykti dėl to, kad pasaulis nesisuka taip, kaip norėtųsi, yra vaikiška. Tiesą sakant, pirmą kartą frustraciją tikriausiai pajuntame gimdami – kūdikis nenori palikti motinos gimdos, o vis tiek būna per jėgą išstumiamas į šviesų, triukšmingą ir šaltą pasaulį. Kūdikio frustracija yra visiškai suprantama, bet suaugus mums tenka priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Kai kiti nesielgia taip, kaip mums norėtųsi, ar atrodo lyg jie mūsų negerbtų, pykstame, nes bijome. Bijome, kad nebegalime jų suvaldyti. Bet mums niekada ir nebuvo skirta valdyti kitų. Rodyti kitiems savo pavyzdį? Taip. Valdyti per prievartą? Ne. Mūsų noras kontroliuoti nėra neteisingas – jis tiesiog nukreiptas neteisinga linkme. Mes turime valdyti save. Kai atsisakysime noro valdyti kitus žmones ir aplinką, suprasime, kad nelabai yra dėl ko ir pykti. Be abejo, retsykiais žmonės kalba ir elgiasi kvailai. Jie gali mus įskaudinti. O kai taip pasielgia, kyla pagunda pykti. Bet mes neprivalome pykti. Mes galime jiems atleisti! Nebūtų sunku atleisti kitiems, jei prisimintume, kad visi esame tokie patys. Kaip galime pykti ant žmonių dėl to, kad jie elgiasi kaip žmonės? Nors yra daug gerų priežasčių nepykti, blogo įpročio atsikratyti sunku. Taip yra dėl to, kad dažnai patogiau jausti pyktį nei jausti baimę, frustraciją ar skausmą, dėl kurių pyktis ir atsiranda. Žmogaus pykčio pasekmės dažnai yra kur kas blogesnės nei priežastys, sukėlusios pyktį.