Viskis

Paprastai apie viskį yra sakoma, jog tai alkoholinis gėrimas, kuris išgaunamas iš grūdų. Viskis yra laikomas dažniausiai ilgai medinėse (paprastai ąžuolinėse) statinėse. Toks viskio brandinimas statinėse sušvelnina alkoholio skonį ir suteikia gėrimui aromatingų ir kvapiųjų savybių, o, svarbiausia, suteikia viskiui gintarinę spalvą.

Škotiško viskio pirmtaku galima laikyti viržių skonio alų, pagamintą iš salyklo, kurį darydavo škotų protėviai.

IX amžiaus pradžioje airių vienuoliai atvyko į Škotiją tam, kad pakrikštytų savo keltiškas brolijas. Kartu su Dievo Žodžiu jie atsivežė ir pirmąsias primityvias spirito varyklas, kurias jie pasiėmė žygiuose po kontinentinę Europą skleisdami krikščionybę. Vietiniai gyventojai greitai suprato, kad jie galėtų sukurti alkoholinį gėrimą, kuris būtų gaunamas distiliuojant viržių alų. Paprastos alaus varyklos buvo įkurtos labiausiai apgyvendintuose kaimuose ir taip namų gamybos viskis tapo sudedamąja galų kultūros dalimi.

XIX a. pradžioje kartu su pramonės revoliucijos pradžia verslininkai suskubo statyti naujas prabangias viskio daryklas. Viskis, kurį gamino šios daryklos, buvo daromas iš miežių salyklo, džiovinamo ant durpių dūmų. Degant durpėms, atsiradę dūmai suteikdavo salyklui savitą aštrų skonį bei kvapą ir taip škotiškas produktas buvo pripažintas daugybės viskio gėrikų visame pasaulyje. XIX amžius atnešė daugybę pasikeitimų škotiško viskio gamyboje. Tokios naujovės, kaip stulpelinių distiliatorių 1830-ais atsiradimas, leido išgauti naujos rūšies grūdų viskį – švelnaus skonio alkoholinį gėrimą, kuris buvo gaminamas iš nesalyklinių grūdų, pvz., kukurūzų. Grūdų viskio gamyba lėmė dar vienos viskio rūšies atsiradimą – tai maišytas viskis, kuris pradėtas gaminti 1860-jų pabaigoje. Švelnaus skonio grūdų viskis sušvelnino stiprų dūmų kvapą turintį salyklinį viskį.

Žodis ,,whisky” kilęs iš keltų kai bos uisce beatha ir reiškia ,,gyvybės vanduo”.