| |

Veiksmingos dietos paslaptis – vanduo

Tikriausiai daugelis moterų yra bandžiusios laikytis dietos. Jos reikalauja daug valios pastangų ir dažnai neduoda tokio rezultato, kokio mes norėtume. Todėl jei trokštate visam laikui atsikratyti nereikalingų kilogramų, reikia keisti mitybos įpročius. Pirmas žingsnelis sveikos mitybos link tegul būna – VANDUO. Gydytojai tvirtina, kad kasdien reikia išgerti iki 2,5 litrų vandens, nes jis turi tiesioginės įtakos sveikatai ir figūrai. Nuolat vartojant per mažai skysčių išsireguliuoja troškulio pojūtis, mes nebejaučiame, kada mums būtina atsigerti. Dažnai troškulio jausmo žmonės nesugeba atskirti nuo alkio. Atrodo, kad norime valgyti kai iš tikro organizmas reikalauja skysčių. Vandens galią iš tiesų galima pavadinti stebuklinga, nes: 1. Vanduo degina riebalus. Mokslininkai tvirtina, kad geriantieji daug vandens (geriausia negazuoto mineralinio) gali valgyti kur kas daugiau nei kiti ir nepriaugti svorio. Vandeniu pakankamai aprūpintas organizmas sudegina apie 3 % daugiau kalorijų nei tas, kuriam vandens trūksta. 2. Vanduo puikiai gali pakeisti tukinančius gėrimus. Išbraukite iš savo mitybos gazuotus vaisvandenius, tonizuojančius gėrimus, alkoholį. Taip pat atkreipkite dėmesį į sultis. Gerdamos jas gauname nemažai kalorijų. Jei visą dieną alkį malšinsime kaloringomis sultimis (pavyzdžiui, stiklinėje obuolių sulčių yra apie 95 kcal), tai dieta taip pat gali būti ne tokia veiksminga, kaip mes tikimės. Kur kas naudingiau gerti vandenį.

| |

Vilniuje – tikro alaus restoranas “Alaus namai”

“Tai – ne restoranas, tai – ideologija. Nepaisant to, kad “Alaus namai” turi visus bet kuriam alaus restoranui būdingus atributus, mes stengsimės, kad jis taptų štabu judėjimo, išpažįstančio natūralaus, tradicinio lietuviško alaus vertybes. Originalaus, savo, o ne standartus atitinkančio. Skonį turinčio alaus entuziastų daugėja visame pasaulyje, todėl manome, kad primirštos lietuviško alaus kultūros gaivinimas vertingas tiek saugant tradicijas, tiek siekiant įvairovės supanašėjusioje rinkoje”, – pažymėjo “Alaus namų” bendrasavininkas Audrius Vidžys. Alaus mėgėjai čia galės paragauti 12 pilstomo lietuviško gyvo alaus rūšių, verdamų mažųjų aludarių griežtai laikantis tradicinės tikro alaus gamybos technologijos. Ateityje tikro lietuviško pilstomo alaus asortimentas didės. Restorane pilstomas Jono Morkūno (Pasvalys), Aldonos Udrienės (Pakruojis), “Davros” (Pakruojis), “Rinkuškių” (Biržai), “Būtautų dvaro alaus” (Biržai), “Biržų alaus”, “Vilniaus alaus”, “Piniavos alučio” (Panevežys), “Alaus purslų” (Panevėžys) ir “Vilkmergės alaus” (Ukmergė) daryklų alus. “Valdžios politika ir konkurencija tradicinę aludarystę pamažu išstumia iš rinkos, todėl skubame išsaugoti tai, kas liko ir paskatinti tuos, kurie ieško naujų galimybių. Latvijoje ir Estijoje kaimiškos aludarystės tradicijos visiškai išnyko, o Lietuvoje vis dar veikia apie 60 smulkiųjų aludarių, kurių produkcija savo kokybe ir skonio savybėmis dažnai lenkia populiariose kavinėse pateikiamus gėrimus.

| |

Vyriausybė smaugia mažuosius aludarius

Lietuvos biudžetas gali netekti beveik 18 mln. litų mokesčių. Naujoji Vyriausybė 2009 metų biudžeto projekte ne tik siūlo naikinti akcizo lengvatas smulkioms alaus darykloms, bet ir padidinti bendrą alaus akcizą 10 procentų. Mažų alaus daryklų asociacija įsitikinusi, kad panaikinus lengvatas mažosios alaus daryklos bankrutuos, dėl to mažės valstybės biudžeto pajamos.”Vyriausybės siūlomi sprendimai yra dvigubas smūgis smulkiajam alaus verslui. Kadangi planai bus įgyvendinti per vieną naktį, galime teigti jog tai – trigubas smūgis. Įsipareigojimai tiekėjams ir pirkėjams jau yra pasirašyti, o už jų nesilaikymą numatytos baudos,” – sako asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė. Pasak jos, naujoji Vyriausybė sąmoningai žlugdo lietuvišką smulkųjį verslą – sudaromos sąlygos klestėti užsienio investuotojams priklausančioms didžiosioms bendrovėms, nors smulkiosios alaus daryklos saugo šimtmečių tradicijas ir senuosius amatus. Šią savaitę Seimo Sveikatos reikalų komitetas vienbalsiai balsavo, kad natūralios fermentacijos gėrimams – alui, vynui ir sidrui – akcizas būtų didinamas 10 proc. Galutinį sprendimą dėl akcizo artimiausiu metu priims Seimas. Pasak asociacijos pirmininkės, krizės laikotarpiu didžiosioms alaus darykloms sudrytos sąlygos atsikratyti konkurentų. Mažos alaus daryklos bus priverstos uždaryti savo verslą. Suskaičiavus dabartinių ir planuojančių tapti asociacijos nariais bendrovių darbuotojus, galima teigti, jog be darbo liks 350 žmonių.

|

Nuo 2010 m. siūloma drausti visų formų alkoholio reklamą

Teikiamu projektu siūloma riboti alkoholio prieinamumą griežtinant alkoholio pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimus, drausti vartoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, uždrausti visų formų alkoholio reklamą nuo 2010 m. sausio 1 d., alkoholio reklamos kontrolę visuomenės informavimo priemonėse grąžinti iš Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai, taip pat suvienodinti Alkoholio kontrolės įstatyme vartojamų sąvokų nuostatas su kitais įstatymais. Taip pat siūloma drausti fiziniams ir juridiniams asmenims, užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti ir gabenti alkoholinius gėrimus atidarytoje taroje automobilių salonuose. Be to, siūloma drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose ir nestacionariose degalinėse. Siekiant sumažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą gyventojams, siekiama drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais kioskuose, sanatorijose, įrengtose viešojo maitinimo įmonėse, masiniuose renginiuose ir mugėse alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 6 procentus, parodose – alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 13 procentų. Projekte numatoma įvesti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą mažmeninės prekybos įmonėse, sugriežtinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą prekybos įmonėse, įrengtose daugiabučiuose namuose.

|

Jaunųjų alkoholikų karta

Medikai tvirtina, kad silpnųjų gėrimų pranašumas prieš stipriuosius tėra mitas. Lietuvoje ryškėja nauja tendencija: į specialistus dėl alkoholio priklausomybės kreipiasi dvidešimtmečiai. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad reklama ne tik informuoja, bet ir skatina rinktis. Iš visų reklamos funkcijų – informuoti, priminti ir skatinti – pati svarbiausia yra pastaroji, sako ekspertai. „Ugniniams saulėlydžiams begęstant, anuomet iškiliuose dvaro rūmuose neretai panelės ir ponaičiai mėgaudavosi nekaltais maišyto skonio gėrimais. Sodrios giros taurė, pagardinta „Kunigaikščių“ alumi, ne tik maloniai šildė, bet ir nuteikė žaismingai“, – skelbia viena gerai žinoma reklama. Visi žino, kad reklamos tikslas – ne tik informuoti apie naujo produkto rinkoje atsiradimą, bet ir įsiūlyti jį vartotojams. Pamatęs reklamą žmogus turi užsinorėti paragauti – išgerti. Ar jis naują produktą gers vietoje sau įprastinio alkoholinio gėrimo, ar gers tik todėl, kad norės išbandyti, nuspręs pats. Svarbu, kad išgertų. Dar geriau, jei gers ir toliau, ir dažniau. Visiems buvo aišku, ko siekė alkoholinių gėrimų bendrovė, skatindama kovoti už „laisvę Joninėms“. Kokia šventė be alkoholio? 2008–uosius Seimas paskelbė Blaivybės metais ir nusprendė, kad veiksmingiausias būdas kovoti su plintančiu girtavimu – uždrausti alkoholio reklamą. Taip problemos sprendimas visiškai politizuotas ir įbruktas į Prezidento rankas.

| |

Pueras (Pu-Er-Ča)

Pueras (Pu-Er) – tai, pirmiausia, ne arbata, ir net ne jos rinkimo vieta… Jau Tanų dinastijos laikais (VII-IX a.), arbatai tapus tradicine Kinijos eksporto preke, pietinėje Junanio („Šalis piečiau debesų”) provincijoje surinkti arbatlapiai apdirbimui būdavo pristatomi į jos centre esančios Pu-er-fu vietovę, ir pradedant XIV amžiumi, čia išskirtiniu, stambiu arbatos gamybos ir prekybos tašku buvusiame Pu-Er miestelyje jau 500 metų sėkmingai prekiaujama legenda tapusia ir taip pat vadinama arbata – „puer-ča” – „arbata iš Pu-Er‘o”. Čia ji patenka iš piečiau esančių Symao ir Sišuanbanio rajonų, kuriuose stūkso „Šešeri Didingi Arbatos Kalnai” (Mansaj, Iu, Mančžuan, Iban, Geden ir Jule) – tai vietos, kur, pasak rašytinių šaltinių liudijimų, arbata renkama jau virš tūkstančio metų. Pats žodis „pu-er” sudarytas iš dviejų hieroglifų, nuo Xan dinastijos laikų žyminčių gyvenvietę, esančią per 373 km į pietus nuo Kunmino miesto. Pu-Er vietovėje gyvenusios cha-ni tautelės kalboje tai reiškė maždaug tai: „gyvenvietė, ties užutekiu apsupta gynybine siena”, tačiau pavadinimas aiškinamas ir taip: „Pu” – trumpinys iš Pusian bodhisatvos (vienos iš dievybių) vardo, ir „er” – ausis, ausys, tad tai turėtų reikšti „Pusian bodhisatvos (dievybės) ausis”, kas gana įdomiai perteikia kai kurių stambialapių Puero rūšių lapų išvaizdą. Pirmosios pažinties su Pueru metu prie popierinių paketėlių pripratęs vartotojas paprastai pajunta neįprastą arbatos kvapą, kuris siejasi su pelėsiais.

| |

Krupnikas

Krupnikas – 35-45% stiprumo lietuviškas medaus ir žolelių likeris. Geriamas mažomis taurelėmis, pašildytas iki 50 laipsnių temperatūros. Tai vienintelis pasaulyje likeris, kuris geriamas karštas. Krupnikas 1593 sukurtas Benediktinų vienuolių, apgyvendintų Radvilų dvare Nesvyžiuje. Likeris ilgą laiką buvo populiarus tik Lietuvoje, tačiau XIX a. ėmė plisti Lenkijoje, o vėliau – ir kitose pasaulio šalyse. XX a. pradžioje krupnikas tapo populiariausiu Lietuvos likeriu, maždaug tuo pat metu nekokybiškos krupniko imitacijos pradėtos gaminti Lenkijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, dauguma krupniką gaminusių gamyklų buvo uždarytos, likusios prarado galimybes gauti kokybiškas žaliavas. Tuo metu krupnikas dideliais kiekiais buvo gaminamas Lenkijoje, kur labai išpopuliarėjo, todėl dabar kartais net laikomas lenkišku gėrimu. Šiuolaikinės krupniko receptūros skiriasi nuo senovinių (kuriose buvo naudota kelios dešimtys skirtingų žolelių), vietoje medaus neretai naudojami pakaitalai. XIX a. pabaigoje, bei, ypač, Tarpukario laikotarpiu buvo sukurta daugelis naujų krupniko receptūrų. Visoms joms būdingas didelis medaus kiekis, bei specifinis gamybos būdas: iš stiprios degtinės padaromas žolelių antpilas, kuris išlaikomas (neretai – ąžuolinėje statinėje), paskui maišomas su medumi, nukošiamas ir vėl kurį laiką brandinamas. Vieną geresnių krupnikų gamina Stumbro gamykla.

| |

Brendis

Brendis laikomas seniausiu iš distiliuotų (spiritinių) gėrimų, pradėtas gaminti dar XII amžiuje, o kai kurių istorikų manymu – dar anksčiau (Romos imperijos ar ankstesniais laikais). Vynas buvo distiliuojamas, siekiant supaprastinti jo pervežimą į tolimas šalis. Labiausiai brendžiai ėmė plisti XVII-XVIII amžiuose, įvairių šalių gamintojams bandant sukurti gėrimus, panašius į Prancūzijoje gaminamus konjaką ir armanjaką. Labiausiai paplitusios brendžio rūšys gaminamos imituojant konjako gamybos technologijas, regionuose, esančiuose netoli Cognac provincijos. Šiais laikais pamėgdžiojami netgi konjako markiravimai (X.O., Napoleon ir pan.). Kadangi brendžių standartizavimas gan menkai paplitęs, toks markiravimas neretai būna melagingu (gali reikšti seniausią iš rūšių, panaudotų gamyboje, arba net iš viso būti beprasmiu). Nepaisant to, yra ir itin gerų brendžio rūšių, niekuo nenusileidžiančių konjakams ar armanjakams.

| |

Sakė – ne alus, ne degtinė, ne vynas

Besilankydamas kinų ir japonų virtuvės restoranuose Lietuvoje, dažnai užtinki tradicinį tų kraštų gėrimą – sakę. Bet kaip jis tik nevadinamas – ir ryžių vynas, ir ryžių degtinė, ir ryžių trauktinė. Nors pagal gamybos technologiją teisingiausia būtų sakę vadinti ryžių alumi. Tikima, kad sakė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 4800 m. prieš mūsų erą. Tiesa, tą kartą apie ją buvo užsiminta Jantzjės upės slėnio raštuose – šiuolaikinėje Kinijoje. Bet labiausiai šį gėrimą išgarsino japonai. Kinai sakę naudojo kaip šventą gėrimą apeigų metu, o jos gamybos sėkmė buvo laimės dalykas. Nes laukinės mielės buvo nenuspėjamos. 300 metų prieš mūsų erą japonai, pradėję gaminti sakę savo tėvynėje, dar naudojo laukines mieles. Kad greičiau „užkrėstų“ ryžius mielėmis, buvo netgi tradiciškai rengiama „ryžių kramtymo“ šventė. Seilėse yra pakankamai enzimų, kurie pradėdavo fermentacijos procesą, nes pritraukdavo iš oro laukinių mielių. Tik po kelių amžių kepėjai atrado mielių „prisijaukinimo“ būdą, kuris sėkmingai buvo naudojamas ir sakės, ir alaus gamyboje. Šiais laikais sakė verdama naudojant naujausias technologijas ir laikantis visų higienos normų. Kontroliuojamas procesas leidžia išvirti tokią sakę, kokia buvo sumanyta iš pat pradžių.

| |

Degtinė

Degtinės istorija siekia XIII a. pabaigą, kai ji pradėta gaminti Lenkijoje. Primieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima Vodka yra 1405 m. Sandomierz miesto teismo įrašai. Nuo XIV-XV amžių degtinė gaminama ir Lietuvoje. Rusijoje degtinė (Vodka) pirmą kartą raštuose paminėta tik 1751 m. imperatorienės Jelizovetos dekrete, skirtame spirito varyklų nacionalizacijai. Nepaisant to, šiuo metu įprastos degtinės (Vodkos) kilmė siejama su Rusija, kuri pirmoji ėmė masiškai gaminti šiuos gėrimus iš rektifikuoto spirito. Iki 1885 metų degtinė Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais (12,3 L). Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves, runkelius ir pan.). Skoniui ir kvapui suteikti į tokias degtines dedami nedideli kiekiai cukraus, aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš rektifikuoto spirito gaminama degtinė, gaminta Rusijoje, davė pradžią šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms, kaip vodka.