Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (1 dalis)

1. Jau daugiau kaip dvylika metų „tarybinės dešrelės“ yra vienos populiariausios Lietuvoje. Be to, „tarybiniai“ mėsos gaminiai jau penkiskart yra gavę „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimus. Kaip paaiškintumėte tokį „tarybinių dešrelių“ populiarumą Lietuvoje?

„Tarybines dešreles“ „populiariausiomis ir net 12 metų“ Lietuvoje padarė ne paklausa, o žurnalistai, nes statistikos kiek kokių dešrelių perka lietuviai iš vis nėra. Turiu duomenis iš „Iki“, „Rimi“ ir „Norfos“ prekybos centrų (tas pats turėtų būti ir „Maximose“), kurie rodo, kad Lietuvoje žmonės daugiausiai perka tik pačias pigiausias dešreles, tas, kurių sudėtyje mėsos iš vis nėra. Remiantis šiais duomenimis galima daryti išvada, kad apie 80% lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos, gauna ne didesnius, kaip 800 litų atlyginimus.

Iš tiesų priedai, kurie naudojami visose virtose dešrelėse iššaukia vaikams alergiją ir todėl jau mūsų dienomis kūdikiai 100 procentų gimsta alergiškais!!! Iš pernai tirtų mokinių, nustatyta, kad Lietuvoje yra tik 12% sveikų vaikų!!!

Neišmanančių apie mitybą tėvų vaikai, maitinami virtomis dešrelėmis, nuo ten esančių cheminių skoniklių, kvapiklių ir spalvikių tampa priklausomais, kaip nuo narkotikų, jie jau patys nori ne kito maisto, o reikalauja tik dešrelių, o nuo tokio maisto vaikus kamuoja įvairūs chroniški susirgimai. Pažiūrėkite, ką vaikams siūlo Lietuvos restoranai, kavinės, barai, picerijos, ir net mokyklų valgyklos – virtas „sasiskas“ (saucisse – prancūziškai – dešrelė) su aliejuje virtomis išpampusiomis bulvėmis.

Cheminių junginių, iš kurių gaminamos dešrelės, vaikų organizmas fiziologiškai nesuvirškina ir neįsisavina, nes vaiko organizmas nesupranta, ką su šiuo „vaikui skaniu“ šlamštu daryti. Tada vaiko organizmas šio nuodingo maisto pašalinimui naudoja tuos resursus, kurie yra skirti augimui, vystimuisi, aktyvumui. Net ir suaugę žmonės, privalgę dešrelių, ne ką geriau jaučiasi. Deja, potraukis ir poreikis sasiskoms (dešrelėms) jau įsitvirtinęs ir žmogus, ypač vaikas neturi nei jėgų, nei valios atsisakyti nesuprantančių ką daro tėvų jėga įbrukto patiems tėvams „įprasto“ ir „skanaus“ maisto.

Vaikams ypač pavojingos yra specialiai vaikams gamintos dešrelės. Gražios, spalvingos etiketės neparodo, kad jose nieko maistingo ir naudingo nėra. Vaikams skirtose „sasiskose“ yra tik vaiko organizmui nereikalingų medžiagų sankaupa, koncentratas, kurį galima greitai paruošti ir dar greičiau suvalgyti. Daugelis mamų ir bobučių vaikelius maitina „sasiskomis“ ir „sardelėmis“ todėl, kad per savo durną galvą nesupranta kokią žalą daro savo vaikams ir save teisina tuo, kad vaikai patys nieko kito nenori. O kaip vaikas gali ko nors kito norėti, jeigu vos tik sukanka jam metukai, tėvai vargšiukui jau per jėgą kemša chemines „sasiskas“.

Pieniškų dešrelių sudėtis pagal 1973 metų TSRS GOST‘ą (panaikintas net Rusijoje)

• Kiauliena – 65%
• Jautiena –35 %%
• Kiaušiniai – 3%
• Sausas pienas – 2%
• Druska – 20 g vienam kilogramui faršo
• Cukrus – 12 g vienam kilogramui faršo
• Malti baltieji pipirai – 12 g vienam kilogramui faršo
• Malti kvapieji pipirai – 8 g vienam kilogramui faršo
• Malti muskato riešutai – 4 g vienam kilogramui faršo
• Natrio nitritas (salietra) – 7,1 g vienam kilogramui faršo
• 14-27 mm diametro avies arba kiaulės žarnos, arba 18-24 mm diametro dirbtiniai dešrelių apvalkalai
• 100 g dešrelių yra 226 Кcal, 24% riebalų, 11% baltymų

Pieniškų dešrelių sudėtis pagal mūsų dienų Europos sąjungos standartus

• Sojos koncentratas arba izoliatas
• Modifikuotas krakmolas
• Metilceliuliozė
• Vanduo 60,5%
• Gyslos, sausgyslės
• Lašinių odos
• Pieno milteliai (kazeinas)
• Pieno rūgštis
• Druska
• Cukrus su dekstroze
• E250 – natrio nitritas
• E621 – mononatrio glutamatas
• E451 – kalio ir natrio trifosfatai
• E452 – polifosfatai
• E120 – karminas
• Е407 – karaginanas
• E160c – paprikos ekstraktas
• Natrio laktatas
• Natrio eritrobatas
• Mūsų dienomis kiekviena gamykla pati nustato pieniškų dešrelių energinę vertę, riebalų ir baltymų kiekį ir gamina jas iš tokių priedų, kurios joms yra pelningos.

Kaip turėtų būti gaminamos dešrelės. Pagal gamybos būdą pieniškos dešrelės mažai kuo turėtų skirtis nuo virtų dešrų.  Aukščiausios kokybės mėsa, kuri būtų nukaulinta, išrinktos gyslos, nupjaustytos plėvės, turėtų būti sumalama ir vėliau sutrinama (kutiruojama) į faršą, o jis pasūdomas kartu su salietra, kuri stabilizuoja mėsos spalvą, vėliau turėtų būti įmaišomi II-je GOST‘o lentelėje paminėti likę ingredientai. Paruoštas faršas turėtų būti sukemšamas į žarnas ir gautos dešrelės apkepamos karštais dūmais iki parausvėjimo ir nurodytos temperatūros viduje dešrelių.  Tuo metu apdžiūtų dešrelių apvalkalai, ir jos taptų gardaus kvapo steriliomis dešrelėmis.  Galiausias etapas – dešrelės turėtų būti verdamos karštuose garuose.

Mūsų dienomis Europos sąjungoje taip pat ir Lietuvoje pieninės dešrelės štai iš ko gaminamos :

Genetiškai modifikuotos sojos koncentratas arba izoliatas ir metilceliuliozė sudaro didžiąją pieniškų dešrelių dalį

Daug vandens 60,5 % tiesiog iš krano įmaišoma į sutrintą masę, kad gautųsi tinkamos pastos (tirštumo) masė. Terminio apdorojimo procese vanduo atlieka „klijų“ vaidmenį, nes priverčia pastą sulipti.

Pigiausias genetiškai modifikuotas krakmolas būtinai dedamas į visas, nuo pigiausių iki brangiausių, dešreles. Į pieniškas dešreles dedamas modifikuotas bulvių krakmolas, žemiausios kokybės kviečių miltai sumaišyti su druska. Krakmolas dešrelėms suteikia tūrio (t.y. didina masės apimtis). Taip pat „suklijuoja“ kitus priedus, todėl nevalgomi mėsos likučiai, lašinių odelės tampa „malonios ir skanios‘  mūsų gomuriui ir liežuviui.

Pieno baltymai įmaišomi į dešrelių masę, kad padarytų vientisesnę „išpūstą“ dešrelių masę ir padidintų „baltymų“ kiekį, kuriuos jau  galima laboratoriniai nustatyti, ir reikalingi tikrintojų ir valgytojų mulkinimui.  Pieno baltymai iš tiesų yra pieno milteliai – kazeinas, lavoninis žmogaus organizmui pavojingas neįsisavinamas baltymas, ypatingai pavojingi vaikams ir jaunimui. Kuo daugiau dešrelių, tuo trapesni kaulai, tuo sunkesnis virškinimas ir didesnis pilvapūtis.

Lietuvoje gaminamose pieniškose dešrelės tikros mėsos nėra, o jeigu į jas dedama kas nors mėsiško, tai tik mažas procentas mėsos likučių, gyslų, sausgyslių ir lašinių odų. Kurie yra ne malami, o sutrinami (kutiruojami) į vientisą tirštą masę (kartais įmaišoma vištienos arba kalakutienos likučių net su padaigais). Ši tiršta masė dar „pagardinama“ cheminiais konservantais, cheminėmis kvapiosiomis medžiagomis ir raudonais valgomais dažais.

Lietuvoje gaminamose pieniškose dešrelės 100g yra apie 2% druskos, o tai rodo, kad visos Lietuvoje gaminamos dešrelės turėtų būti klasifikuojamas kaip didelio druskingumo maisto produktas. Daugeliui žinoma, kad druskos perteklius organizme didina aukšto kraujospūdžio, insulto ir širdies ligų riziką. Standartinė pieniška dešrelė, kuriomis tėvai maitina savo vaikus,  sveria 50 g, o druskos joje – net 1,2 g (dešimtadalis suaugusiajam rekomenduojamo druskos kiekio per dieną). Vaikams iki trijų metų rekomenduojamas druskos kiekis per dieną neturi viršyti 2 g, o vaikams nuo 4 iki 6 metų – 3 g. Vaikai, kaip ir suaugusieji, naudodami per daug druskos, suserga astma, skrandžio vėžiu, nutukimu, padidėja kraujospūdis, atsiranda trapių kaulų ligos.

E250 – natrio nitritas. Apdorota mėsa didina žarnyno vėžio riziką, o konservantas E250 prie to prisideda labiausiai. Į dešrelių masę natrio nitritas maišomas dėl mėsos šviežumo (t.y. kad mėsa nepapilkėtų ir būtų gražiai raudona), mikrobų naikinimo. Patekę į organizmą, nitritai gali reaguoti su baltymų turtingais maisto produktais, tokiais kaip mėsa. Reakcijų metu organizme gali susidaryti n-nitrozo junginių. Šių junginiai pažeidžia DNR grandinę ar sukelia vėžį. Kuo tėvai savo vaikus daugiau maitina dešrelėmis, tuo daugiau jiems sukelia vėžinių susirgimų. Pagal dabar galiojančius įstatymus dešrelių gamintojai neprivalo etiketėje nurodyti, kokios kvapiosios medžiagos yra naudojamos gamybos procese, todėl gamintojai naudoja dirbtinius „rūkyto produkto“ kvapus, žolelių, prieskonių, saliero bei česnako miltelius.

E621 – mononatrio glutamatas. Keletas prekių ženklų gamyboje naudoja (E621) – sustiprinti skonį. Šiais laikais nerasite nė vieno dešrelių gamintojo, kuris į dešreles neįdėtų skonio stiprintojo cheminio mononatrio glutamato E621, kuris dešrelėms suteikia „mėsišką“ skonį ir valgytojus, ypač vaikus ir jaunimą padaro priklausomais nuo tų nuodingųjų dešrelių. Ši priklausomybė analogiška priklausomybei nuo narkotikų.

E451 – kalio ir natrio trifosfatai. Tai sintetiniu būdu pagamintos bespalvės druskos, kurios dešrelių masę veikia kaip stabilizatorius ir emulsija. Dešrelių masei suteikia tvirtesnę tekstūrą, išlaiko tinkamą rūgštingumą, leidžia aliejui bei riebalams maišytis su vandeniu. E451 taip pat naudojamas plovikliuose, kad suminkštintų vandenį. Taip pat yra popieriaus, gumos, aušinimo skysčio sudedamoji dalis. Yra nustatyta, kad jo vartojimas gali pakenkti žmogaus sveikatai.

E452 – polifosfatai. E452 yra emulsiklis ir stabilizatorius, pagerinantis dešrainio tekstūrą bei stabdantis riebalų karstelėjimą. Taip pat užkerta kelią apsinuodijimo maistu atvejams. Žmogaus organizme šis maisto priedas skyla į fosfatus ir sukelia alerginius susirgimus.

E301 – natrio askorbatas. Tai yra vitamino C forma, antioksidantas ir rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. Natrio askorbatas sustabdo mėsos raudonos spalvos „praradimą“ ir pagreitina kietėjimo procesą. Jei sasiskų ir dešrainių gamyboje yra naudojamas mažas kiekis natrio askorbato, sveikatos problemų jis nesukelia. Tačiau, jei šį maisto priedą suspaustume, pavyzdžiui į piliulę, toks kiekis galėtų sukelti odos dirginimą.

E120 – karminas. Karminas – ryškiai raudonas pigmentas, gaminamas iš vabzdžių košenilių. Jis pavojingas sveikatai nes sukelia alerginius susirgimus. Karminas ruošiamas iš košenilio virinant džiovintus vabzdžius vandenyje, kad susidarytų karmino rūgšties ekstraktas. Susidaręs skaidrus tirpalas apdorojamas amoniaku ar soda, taip išfiltruojant spalvą. Šią ryškiai raudonos spalvos medžiagą dažnai sutinkate prekybos centruose. Jos galite rasti karyje, jogurtuose, lūpdažiuose, skaistaluose ir daugelyje kitų maisto ir ne maisto produktų. Tačiau būtina žinoti, kad karminas gali sukelti alerginę reakciją ar net anafilaksinį šoką.

Е407 – karaginanai. Jie išgaunami iš raudonųjų jūrų dumblių. Naudojami dešrelių struktūros geriasniam vaizdui suteikti ir jaučiamai padidinti jų išeigą. Kiek jie yra nuodingi žmogui, dar nėra tirta.

E160c – paprikos ekstraktas. Natūralus maisto dažiklis, pagamintas iš Indijos raudonosios paprikos ankščių. Dažniausiai jis dedamas į sūrius, apelsinų sultis, padažus, saldainius. Kai kas mano, kad sveikatai nekenkia.

LIETUVOJE KIAULIENOS MĖSOS IŠ VIS NEBĖRA (nekalbu apie vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules).

Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu, teršiančiu Lietuvos gamtą ir nuodijančiu apylinkės gyventojus arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypatingai nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą bet ir įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, – tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas…

Tad iš esmės visai nesvarbu kokios sudėties yra Lietuvoje gaminamos dešrelės, – jos visos turėtų būti nerekomenduotinos vaikų, jaunimo, ypač nėščių moterų mityboje.

Kitas dalykas, kas Lietuvoje pagamintus mėsos gaminius vertina ir apdovanojimus dalina. Ogi, vieni ir tie patys Lietuvos Žemės ūkio ministerijos klerkai „činovnikai“. Kadangi Lietuva yra labiausiai korumpuota šalis Europos Sąjungoje, tai ir ateityje bus tas pats.

Tad dar kartą tvirtinu, kad „tarybinių dešrelių“ „populiarumą“ daro reklamos tekstus rašantieji ir tuos tekstus spausdinantieji.

Iš tiesų Lietuvoje populiariausios yra pigiausios dešrelės iš nemėsos, kurios gaminamos ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.