Lietuvos kulinarijos paveldas: Išterlioti Aleliumai ir Kūčios su Kalėdomis
Lietuvos kulinarijos paveldas
IŠTERIOTI ALELIUMAI IR KŪČIOS SU KALĖDOMIS
Adventas jokiu būdu nėra žydų krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai kalaviju bei krauju „apkrikštijus“, o tiesą kalbant – praplovus lietuviams smegenis – įdiegtas svetimo gyvenimo būdas, kai iš tikinčiųjų reikalaujama susikaupimo, apmąstymo savo nuodėmių ir susilaikymo nuo triukšmingų linksmybių. Jei esi katalikas – privalai visada būti prasikaltęs, atgailaujantis, amžinai nepatenkintas savimi ir surukęs kaip devynios pėtnyčios…
Adventas, o tiesą kalbant – Aleliumai, yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių gamtatikių gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių.
Kūčios – mūsų protėvių šventė bent 10 tūkstančių metų senesnė už krikščionybę ir primestus mums svetimų stabų ir ikonų garbinimo pastatus – bažnyčias (božežicije), kurios gamtatikiams sujaukė protus ir savais „mokymais“ užteršė gamtatikių sąmonę, niekinamai juos apšaukusios pagonimis ir stabmeldžiais. Nors iš tiesų tokiais mūsų protėviai tapo tik po prievartinio krikšto, kai tapo ne laisvais žmonėmis, o kunigų ganomais paganomais avinais (pagonimis), kai božežicjose suklupę meldžiasi žydų šventųjų stabams ir pieštiems ar tapytiems svetimtaučių atvaizdams.
Kūčios – tai pati svarbiausia mūsų genčių, mūsų tautos šeimyninė šventė, kai šeimos nariai susirenka prie šeimos židinio, prie ugnies – pagerbti Gabijos, o jei ją gerbi ir dar garbini, tai jokiu būdu negalima jos tą vakarą išnaudoti: virti, kepti, ar dar kitaip ugnies pagalba apdoroti aukojamo maisto. Gabiją gerbiant privalu kūtavoti – linksmai gobti, globoti, saugoti, pamaitinti laikas nuo laiko mažais pagaliukais, kad ji ramiai rusentų, skleisdama šilumą ir jaukumą.
Skirtingai nei kitose gentyse ar tautose, kai jos savo dievams aukojo žmones ir gyvulius, juos žudydami, išplėšdami širdis ar net gyvą ar keptą suėsdami, teriojo, t.y. degino maistą, lietuviuose vyko ne šventvagiškas aukojimas, o smagus ir taurus atnašavimas kosmosui, gamtai saulės (kosminio žalčio, svastikos) ratu.
Esminis pagerbimas būdavo susėdus šeimai prie stalo – valgyti maistą ir taip per savo kūną aukoti Perkūnui, kuris mūsų atnašavimą grąžindavo savo palaiminimą galingu ugniniu perkūnu Žemei, o ši savo kūnu teikdavo gėrybes mūsų kūnui, – visiems suprantamas, aiškus, kilnus ciklas. Jokių stabų, jokių bažnytinių statinių, jokių dievo vietininkų…
Mūsų gamtatikiams protėviams nereikėjo jokių stabų, jokių pastatų, nebent aukuro Gabijai, nes visa gamta, visa apsuptis buvo pagarbos ir šventumo vieta, – daug didingesnė, šventesnė, garbingesnė už bet kokią kad ir didžiausią, kad ir puošniausią, auksu dengtą, varpais skalambijančią ir orią oro tylą draskančią krikščionišką bažnyčią…
Kūčių vakare ilgesniam ir linksmam Gabijos kūtavojimui reikėdavo pasiruošti daugiau išskirtinių sakralinių valgių ir gėrimų. Suprantama, jei nebūdavo galima trikdyti ugnies, tai per Kūčias ant stalo negalėdavo būti virtų, keptų, troškintų ar kitaip ugnies pagalba ruoštų valgių.
Todėl nieko stebėtino, kad ant stalo Kūčių stalo būdavo patiekalai iš grūdų, daržovių, vaisių, riešutų, sėklų, grybų. Pagrindinis Gabijos garbinimo patiekalas buvo KŪČIA – iki minkštumo išmirkyti grūdai, sumaišyti su džiovintomis miško uogomis, piestoje trintomis šiųmetinėmis aguonomis (pernykštės tampa karčiomis) ir medumi. Kiti valgiai – grūstų grūdų su įvairiausiomis sėklomis paplotėliai, ne kepti, o džiovinti. Taip pat džiovintos ir raugintos daržovės, vaisiai ir uogos, riešutai, sėklos, visaip paruošti grybai (bet jokiu būdu ne marinuoti, nes tai pietų tautų išmislas), būtinai medus. Gėrimui galima pasiruošti burokėlių giros arba spanguolių gėrimo, pasaldinto medumi. Ir jokių apsirijimų !!! Nuo trijų tūkstančių metų iki Kristaus iki XXI amžiaus mūsų protėviai mityboje vartojo natūraliai raugintas daržoves, grybus, vaisius ir uogas ir todėl mažiau sirgo, nežinojo kas yra onkologiniai susirgimai, nesiskundė vidurių ligomis, turėjo stiprią širdį ir elastingas kraujagysles, buvo darbštūs ir energingi, nežinojo net kas yra vitaminų trūkumas, parodontozė ir visokiausi peršalimai…
Ant Kūčių stalo pagal senąsias Lietuvių tradicijas stalo turi būti tik devyni valgiai su gėrimais. Devyni – tai elnias devynragis, siejamas su mūsų protėvių senuoju Mėnulio kalendoriumi, kuris turėjo devynis mėnesius, o savaitė buvo devynių dienų. Kūčios – tai ir saulėgrįža, tai sugrįžtanti saulė, kai nuo šio laikotarpio naktys pradeda trumpėti, o diena ilgėti. O elnias devynragis atneša ant savo ragų saulę, atneša naują laiko ciklą. Užtat ir ant Kūčių stalo buvo atnašaujami devyni patiekalai. Taigi, laikantis senovinių apeiginių tradicijų, be sakralinės kūčios turėtų būti dar aštuoni patiekalai, – iš viso tik devyni !!!
Kūčioms silkę ir žuvį valgė žydišką krikščionybę išpažįstantys į Lietuvą sugužėję ispanų, italų, prancūzų ir vokiečių dvasininkai bei vienuoliai, ir ypač jėzuitai, kurie protu nežibantiems lietuviams įdiegė tai, kas niekada nebuvo nei Lietuvai, nei lietuviams būdinga.
Ant Kūčių stalo neturi būti žuvies, silkės, kiaušinių ir valgių su kiaušiniais, šiukštu bet kokia mėsa (žvėriena, naminių gyvulių, paukštiena, žuviena, net aliejus).
Neturi būti duonos, pyragų, bandų, bandelių, jėzuitiškų kūčiukų (šlyžikų), kiaušinių, majonezo, sviesto, grietinės, kečupo, nieko su cukrumi (cukrus buvo atrastas ir pradėtas gaminti tik XIX amžiuje), nieko kepto, virto, troškinto ar kitaip terminiai apdoroto maisto – tai yra jau išplautų smegenų valgiai, pataikaujant žydų krikščionybei ir padlaižiaujant savo besočiam pilvui, ėdrumui, siekiant besaikio apsirijimo…
Net kalėdaitis (plotkelis) yra duoklė žydų duonai – macai, o ne Kristaus duona, nes Kristus mokydamas, kad mistume jo kūnu duona, rodė ne žydišką apeiginę duoną – macą, o grūstų grūdų džiovintą paplotėlį, ne vyną, kurį siūlo nūdieniai nuo Kristaus mokymo nutolę dvasiškiai, o vynuogių sultis…
Ant Kūčių stalo negali būti ir bulvių, nes bulvės lietuvių mityboje atsirado tik XVI amžiuje.
Per Aleliumus (Adventą), kaip šiandien moko kai turie tyruose klaidžiojantys etnologai ir dietologai, reikia ne filosofijos, o paprasto supratimo apie savo kūną, savo fiziologiją, kas žmogui naudingą ir kas žalinga. Reikia suprasti, kad „maisto“ produktus gaminantieji ir ypač parduodantieji gamina ne maisto produktus, o jiems didelius pinigus atnešančius gaminius, todėl maisto prekių parduotuvėse žmogui naudingų maisto produktų iš vis nėra !!!
Nuo prekių lūžtančios lentynos rodo ne maisto produktus, o vien tik jų pakaitalus, surogatus – žmogaus sveikatai pavojingus ėdalus ir gėralus. Manau visus nūdienos maisto prekių parduotuves reikėtų vadinti ĖDESIŲ SANKROVOMIS, o visokias picerijas, makdonaldus, katpėdėles ir kitus greito ėdimo – rijimo taškus ne restoranais – ĖDYKLOMIS.
Todėl per Aleliumus (Adventą) išmeskite iš mitybos mėsą, paukštieną, žuvieną, kiaušinius bei termiškai apdorotus valgius. Tuo laikotarpiu maitinkitės daržovėmis, vaisiais, riešutais, o gerkite vandenį arba ką tik išspaustas daržovių, uogų ar vaisių sultis. Pakeliuose ir buteliuose sulčių nėra – tai chemizuoti pakaitalai, surogatai, pavojingi vaikams ir jaunimui, ypač jų dantims… Vieną dieną savaitėje pabadaukite. Pamatysite kaip atsiras sveikatos, jėgų, energijos, darbštumo, net kūnas pradės jaunėti…
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
Melnragė, 2013 m. gruodžio 08 d.
