Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (antra dalis): Kodėl Lietuvoje mėgstama valgiams duoti įmantrius poetiškus valgių pavadinimus?
Kodėl Lietuvoje mėgstama valgiams duoti įmantrius poetiškus valgių pavadinimus?
Pradžioje buvau manęs, kad kiekviena lietuvaitė virėja savyje turi įgimtą grafomanišką poreikį literatūrinei kūrybai, ir todėl joms valgiaraštis yra tas pats, kaip poetui eilėraščių antologija. Tačiau susipažinus su „poetiškais“ valgiaraščiais, nepaprastai mėgiamus Vilniuje ir ypatingai su čia gaminamais valgiais, supratau ką slepia kurioziški patiekalų pavadinimai, – blogą virtuvę, kulinarijos profesionalumo stoką, valgių gamybos stagnaciją ir virėjų nemokšiškumą.
Visose grafomaniškai „poetiškais“ valgiais kviečiančiose maitinimo įmonėse gaminami vieni ir tie patys valgiai, t. y. tai, ką virėjos išmoko iš tarybiniai rusiško „obščepito“ kulinarijos vadovėlių ir kursų.
Šių maitinimo įmonių savininkai, norėdami suvilioti lankytojus, yra įsitikinę, kad vilionės jaukais yra įmantrūs pavadinimai, o ne patys valgiai, jų patiekimas.
Kita vertus po kurioziškais pavadinimais galima paslėpti ir žemą klientų aptarnavimo kultūrą, – kas galės priekaištauti, kai gumą burnoje vadalojanti padavėja, valgytojui ant stalo numetusi taukiną lėkštę su ataušusia pridegusia kiaušiniene ir šalia padėjusi vakarykščiais valgių likučiai priskretusius valgymo įrankius, elgiasi blogai: valgiaraštyje aiškiai parašytą, kad tai yra „pasterblės pautienė“, – o gal iš tiesų tas patiekalas būtent taip ir turi būti gaminiams bei patiekiamas?…Nenustebtų klientas „Marceliukės klėtyje“ užsisakęs „kas tau darbo skustaplike“ šalia silkės radęs gumulą virėjos plaukų ir barmeno skustos barzdos putų…
Garsieji lietuviški baršteliai su auselėmis, įdarytomis lydytame svieste su svogūnais keptais džiovintais baravykais
Bet labiausiai aš linksminausi, skaitydamas „Čilės“ kaimo“ valgiaraštį, mėgindamas įsivaizduoti, kas slypi po įmantriai kvaišais valgių pavadinimais.
Ir kol man atnešė valgyti, pamėginau sudėlioti „Čilės“ kaimo valgiaraštyje surašytus patiekalų pavadinimus.
Kai kuriuos pavadinimus sukeičiau vietomis ir štai koks pasakojimas gavosi: „…iš sukiužusios bakūžės gaspadinės užgaidos surinktos vertos grieko plikos mergos iš ajerų ir bardakėlių koketiškai nuraudusios mergelės kirkino silkę po patalais ir su silkėmis šoko polką, kai girininko pietums šeimininkė virė vakarienę iš močiutės skarelės ir dieduko guzikų. Tačiau gavosi tikra pekla – gaspadoriaus kepsnys, kuris per gaidžių peštynes virto ne tai undine Jūrate, ne tai kalvio troškiniu, nes jame aiškiai kyšojo dumplės su žiezdru ir kalvio raumeninga dešinioji ranka. Tačiau lydekai paliepus, gaspadoriaus kepsnys akies mirksniu pavirto malkų ryšulėlio priskaldyta petelne, prikrauta dviem kijevo kotletais su kalnais suliko. Svetelių lauktuvėse teisingai užkandę visokių užkandų, pagamintų iš dzūkų ir ūkininkų, visi pasijuto kaip per grybų karą, nes aplink skraidė visokie kopūstai, dar atskrido sakalėlis iš vištos, atmušė sparnelį į kapitono laimikį, ir, nors reikėjo berneliams močiutės skarelės, gavo jie tik veseilios magryčių. Na, o kas liko po baliaus bei vienintelės lietuviškos salotos sumaišytos su raganaičių plaukais bei nagais buvo atiduota tik studentams. Visų vyrų džiaugsmui, kad alus geriau nubėgtų, tuoj buvo iškviesti „Čilės“ kaimo“ komercijos direktoriai, vadybininkai, gamybos vedėjai, virėjai ir apmėtyti kabutėse kėdainių ir žemaičių blynais, kurių virėjų akys matė, o vadybininkų skrandis labai geidė ir vietoje to, kad kiekvienam į užpakalį spirtų, spirtų kiek galėtų, prikrėtė a le francūziškai sermėgas obuolių, tikėdamiesi, kad jie dar kartą garsiai perskaitys savo valgiaraštį ir, kad geriau girdėtų bei suprastų kokią nesąmonę savo valgiaraštyje surašė, malkų ryšulėliais prasikrapštys ausis ir akis“…
Pabūkime patys valgytojais ir paklauskime savęs kokie yra mūsų poreikiai pavalgyti, ką norėtume sužinoti iš valgiaraščio, kokius patiekalus užsisakyti. Visi sutartinai pasakys, kad jiems svarbu ne gaspadinės užgaida, o tik kepta, virta arba troškinta vištos kulšelė, jei įdaryta, tai kuo, su kokiu padažu ir kokiu garnyru patiekiama, kiek tai kainuos. Valgio pavadinimas turi būti aiškus, konkretus ir „skanus“. Save gerbiąs kulinaras, profesionalus virėjas žino, kad patiekalų pavadinimuose turi būti labai aiški, konkreti ir „skani“ informacija.
Žymūs kulinarai pirmiausiai gerbia savo klientą, įsitikinę, kad lankytojams svarbu kaip valgis pagamintas, nes nuo to priklauso patiekalo energinė vertė, (kaloringumas), fiziologiškai aktyvių mikroelementų ir vitaminų kiekis. Šių dienų valgytojai yra išsilavinę žmonės, žinantys svarbius sau mitybos dalykus, valgių gamybos būdus, jų skonį ir aromatą. Lygiuotis arba pataikauti neraštingam, mažai mityboje išmanančiam klientui gali tik tokio paties lygio maitinimo įmonių darbuotojai.
Bulviniai kaimiški lietuvių valgiai užsieniečiui ne tik neišvaizdūs, bet ir sunkiai virškinami
Tarkuotų bulvių cepelinai su mėsos įdaru ir grietinės bei spirgų padažu
Tarybinės rusiškos kolūkinės nualinto kaimo virtuvės bulvių patiekalais garbius svečius, užsienio turistus reikėtų vaišinti ypatingai atsargiai, nes, nors lietuviams jie yra labai skanūs ir paskutiniais metais pernelyg utriruotai ir perdėtai reklamuojami, lietuviškiems skrandžiams yra įkandami, tai kitų kraštų, ypač pietinių, daugelio Europos šalių, taip pat Amerikos, Azijos, Afrikos, arabų, indų, japonų, kinų, Karibų, Magribo, tajų kraštų gyventojams, pripratusiems prie savo spalvingų, gražaus ir ryškaus kolorito patiekalų, blankūs kaimiški lietuvių bulviniai patiekalai vizualiai atrodo nepriimtini, „nevalgomi“ ir net vemti verčiantys, – nesuderinti maisto produktai sunkai virškinami, kurie, tiek ir subtilesnės, aukštesnės virtuvės gerbėjus, tiek ir makdonaldų valgytojus, gali net ir smarkiai susargdinti.
Bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai. bulviniai sklindžiai, žemaičių virtų bulvių sklindžiai su virtų plaučių įdaru, Kėdainių tarkuotų bulvių sklindžiai su maltos kiaulienos įdaru, bulvių dubenėliai (kunkolai), bulviniai kukuliai, bulviniai rageliai su virtos maltos mėsos įdaru ir grybų padažu, bulvių šutynė, cepelinai su įvairias įdarais, didžkukuliai (gaminami iš virtų bulvių su virtų plaučių arba varškės įdaru ir sviesto grietinės padažu), gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, svilbikai (ne švilpikai, kaip juos vadina neišmanėliai), tarkė, bulviniai vėdarai lietuviui skaniausi valgyti yra su lašinukų su svogūnais padažu. Šie patiekalai galėtų būti gaminami kaimo turizmo sodybose, o miestuose tik tose vietose, kur pristatoma Lietuvos kaimo kultūra ir kulinarija.
Man nesuprantama, kodėl tarptautinėse parodose, pristatymuose Lietuvą reprezentuoja, Lietuvos mokslininkai, profesionalūs muzikantai, dailininkai, baletas, teatras, o Lietuvos kulinariją vien tik kaimo bobelės ir kaimiški badmečių bulviniai valgiai.
Atrodo, kad lietuviai šešis tūstančius metų iki bulvių atsiradimo iš vis nieko nei valgė, nei gėrė ir mito tik grynu oru…
Įdomu kas davė teisę žiniasklaidininkams, Lietuvos turizmo informacijos centrų darbuotojams, nelabai ką išmanantiems apie kulinariją, formuoti klaidingą nuomonę, kad lietuvių nacionalinis patiekalai yra tik bulviniai cepelinai ir „ružavi“ burokėlių šaltibarščiai.
Šie rašantieji ir užsienio turistus aptarnaujantys žmonės jau 22 metai lyg apsėsti kažkokios nesveikos manijos ne tik lietuvių tautai (ypač naujajai kartai), bet ir užsienio svečiams tiesiog diegte diegia, kad lietuviai yra labiausiai gastronominiai atsilikusi tauta ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Šiandien beveik visomis pasaulio kalbomis tūkstančiai internetinių svetainių visam išmintingam ir nelabai pasauliui jau įdiegė ir toliau pasiutusiai įniršusiai diegia, kad lietuviai turi tik du valgius – tarybiniai rusiško kolūkinio badmečio cepelinus ir burokėlių šaltibarščius, nors iš tiesų cepelinais ir kugelis yra Palenkės ir Baltarusijos pasienyje gyvenusių žydų lapsardokininkų (skarmalių) į Lietuvą 1920 metais užneštas valgis.
Lietuvoje gyvenę žydai – litvakai turėjo kitokią – Kashrut (kaip lietuviai sako – košerną) virtuvę ir tokio prastmaisčio savo mityboje nevartojo.
Cepelinai Lietuvoje išplito tik po karo. Rusų okupacijos tarybiniais laikais kolūkiinių bulvinių valgių valgyklų buvo tik trys: Vilniuje Dzeržinskio gatvėje, Kaune Laisvės alėjoje prie Soboro ir Gargžduose „Bulvė“. Ir tik praėjusio amžiaus 80-siais metais cepelinai pradėjo plisti kolūkių, mažų miestelių, bei didelių miestų savitarnos valgyklose.
Mūsų laikais cepelinus reklamuoja ir jų gamybą eskaluoja mažaraščiai žurnalistai, kurie be savo kiemo nieko pasaulyje nėra matę ir be savo kaimo bobutės valgių nieko daugiau nėra valgę…
Pagalvokite kiek dabar reikės pastangų, darbo ir pinigų, kad visam pasauliui iš naujo įrodyti, kad Lietuva buvo iki rusų okupacijos, iki tarybinių kolchozų atsiradimo, kad lietuviai medžiojo, žvejojo, galvijus ir javus augino, mokėjo ir duoną išsikepti, ir pieno produktų pasigaminti, kiaulę ar avį paskersti, kumpį išsirūkyti, dešrą prikimšti, sūrį suslėgti, sriubą išsivirti, mėsą ir žuvį valgė, daržoves ir paukščius augino, mityboje vartojo ir vartoja net miško gėrybes.
Lietuviški pyragai, įdaryti laukine antiena
Nekalbu apie Delfi, bet ir „Lietuvos ryte“ ir ypač Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių vietinėje spaudoje kulinariniai nemokšos vienas už kitą garsiau gieda ir rėkte rėkia, kad lietuviai kulinariniu atžvilgiu mažiau išsivystę nei neandertaliečiai, kad lietuviai niekada nėra medžioję ir žvejoję, auginę javų, daržovių, vaisių ir uogų, nepažįsta nė vieno valgomo grybo, miško gėrybių, kad lietuviai niekada nėra auginę galvijų, avių, kiaulių, paukščių, kad lietuviai iš vis nemoka ruoštis maisto atsargų, keptis duonos, pyragų, darytis pieno, mėsos, žvėrienos, paukštienos, žuvies ir daržovių valgių…
nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370 617 24 338
