Cepelinai – kulinarinių neišprusėlių valgis
Lietuvių tauta, švęsdama savo valstybingumo tūkstantmetį, gali didžiuotis savo sena, tūkstančius metų skaičiuojama ir turtinga kulinarijos istorija, atskirų regionų virtuvių skirtumais ir ypatumais, maisto produktų ir valgių gausa, maisto atsargų ruošimo ir valgių gamybos būdų įvairove. Tauta, turėdama tokią turtingą istoriją, dar turtingesnę kulinarijos istoriją ir kultūrą, jokiu būdu, kad ir kaip stengtųsi neišprusėliai ir kulinarijos analfabetai, negali turėti vieną kokį nors nacionalinį patiekalą (tai yra arba jau mirusios, arba išmirštančios tautos požymis). Privalu žinoti, kad mūsuose kulinariniai neišprususių žinasklaidininkų prievartiniai peršami cepelinai jau žymiai anksčiau negu Lietuvoje buvo gaminami visose Europos tautose, tik jos, įdiegusios sveikesnės mitybos principus, cepelinų atsisakė, tad nūnai bulvinius kukulius gamina tik žemesnės kulinarinės kultūros šalys, – čekai – knedlius, lenkai – kliockus, na, ir mes, prie žagrės prisirišę lietuvaičiai – cepelinus. Cepelinus tikslingiau būtų pavardinti amžinai alkanų studentų valgiu, bet ir tai tik kokių nors aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų, nes didesnio išsilavinimo studentai, turėdami ir didesnį kulinarinį išsilavinimą, galėtų įsižeisti. O, jei yra žmonių, kurie negali gyventi be sunkiai virškinamų bulvinių tarkių, tai galima jiems patarti gamintis cepelinus su morkų, svogūnų arba obuolių įdarais, – vis bus sveikiau…
Na, jei dar yra užsispyrusių kietakakčių, kurie negali suprasti, kad Lietuvos kulinarija gali didžiuotis savo valgių gausa ir jų gamybos įvairove, galima išvardinti kai kuriuos valgius, kuriais jie gali stebinti ir patys save, ir užsieniečius. Iš anksto atsiprašydami labiau išmanančių, pamėginsime kai kuriuos valgius pavardinti, visiems žinant, kad tai bus tik arbatinis šaukštelis, pasemtas iš jūros.
