Žiemą kiršlių su museline
Žiemos pradžioj užpuolę šalčiai nuskaidrina ir nusodina rudenį sukeltus, sudrumstus upių vandenis. Tačiau pirmas šaltukas, kaip dažnai būna pajūrio krašte, neužsilaiko ilgai. Pūsteli vakarų ar pietvakarių vėjas, ir vėl iš kažkur išlenda drėgnas rudenėlis. Oras gan žvarbus, bet pliusinė temperatūra muselininką kviečia prie upės. Tad verta pabandyti. Įdomiausia dabar žuvis – per rudenį neprisisotinęs kiršlys. Atvykus prie upės, nereikia užsimiršus skubėti prie įprastų vietų, kur žvejota rudenį ar net vasarą. Dabar stambus kiršlys, nors ir alkanas, bet atsargus. Dar labiau atsargus, kad plaukioja vos pastebimoj tėkmėj; duobikėse, kur ant upės dugno sugulę vėjų nuplėšti medžių lapai; žemiau slenksčių, išplatėjimuose ant smėliuko ar žvirgždo; šalia pajuodusių šėkštų arba už jų. Lėtoj tėkmėj, kad ir puikiai surišta muselė, kiršlys gali į ją nekreipti jokio dėmesio, nes lengva atskirti apgaulę. Tad sunkiausia – kokią muselę pasiūlyti? Šiltą žiemą virš vandens maža skraidančių mašalų. Vienas kitas. Todėl sausa muselė netinka, labiau šlapia. Nedidukė. Surišta ant 16-18 numerio kabliuko; spalvos labai nykios, drumzlinos. Geriausiai pilkos, mėlynai pilkos, plieno spalvos, net juodos. Jei ir yra kokia ryškesnė detalė, ji labai mažytė. Pati muselė, užmesta skęstančiu muselinės šniūru, turi būti kuo arčiau dugno ir iš lėto leistis pasroviui šmirinėjančių kiršlių link. Tolimų metimų reikia vengti. Geriau trumpi, tikslūs, kad išeitų kuo natūraliau pravesti.