Kad Lietuvoje neapykanta vilkams pasireiškia pačiomis rafinuočiausiomis naikinimo priemonėmis, kaip parašė p. S.Paltanavičius (“Kauno diena”, “Ir vilkus reikia… ginti”), tai, sakyčiau, tik žurnalistinė retorika (jos, beje, irgi nereikia neigti). Lietuvoje vilkų niekas nenuodija, netgi neteko girdėti, kad gaudytų spąstais. Dar daugiau, mažai kur naudojamas kiek sėkmingesnis vilkų medžiojimo būdas su vėliavėlėmis. Mažai belikę ir medžiotojų, kurie sugeba vilkus prisišaukti pamėgdžiodami jų kaukimą. Vilkų daugiausiai nušaunama tik atsitiktinai per kitų žvėrių medžiokles.

Švenčionėlių miškų urėdija Adutiškio girininkijoje esančiuose 2 543 ha komercinei medžioklei skirtuose plotuose organizuoja medžiokles Lietuvos medžiotojams ir užsienio svečiams. Žmogaus ūkinės veiklos mažai paliestuose miško plotuose galima medžioti stirnas, šernus ir briedžius. Poilsiui ir nakvynei paruoštos pirmos kategorijos ( trijų vietų ) patalpos, teikiamos maitinimo paslaugos. Smulkesnę informaciją Jums suteiks Švenčionėlių miškų urėdijos medžioklės vadovas- Vytautas Bunevičius.

Pastarųjų metų medžioklės trofėjų apžiūrų ir parodų rezultatai rodo, kad stirninų medžioklėse galima tikėtis pačių puikiausių trofėjų (ko vertas vien naujasis stirnino ragų Lietuvos rekordas). Neabejoju, kad panašių įspūdingų trofėjų turėtume žymiai daugiau, jeigu populiaresnėmis taptų stirninų medžioklės vasarą. Deja didžiąją dalį stirninų laimikio vis dar tebemedžiojame spalio mėnesį, medžioklėse su varovais. Tačiau tokiose medžioklėse seni, patyrę ožiai, pasipuošę gražiausiais ragais, dažniausiai sugeba išvengti varovų ir medžiotojų jiems spendžiamų žabangų. Žinoma, ir vasarą tokių trofėjų niekas ant lėkštučių medžiotojams nenešioja. Bet per patį vidurvasarį būna laikas, kada ir patys atsargiausi stirninai gali prarasti budrumą. Be abejo, tai rujos metas. Tereikia mokėti juo pasinaudoti.

Norvegija, atsiliepdama į savo ūkininkų skundus dėl vilkų daromos žalos jų avių bandoms, nutarė iššaudyti ketvirtį visų pietų Sandinavijoje gyvenančių pilkųjų vilkų. Bet toks sprendimas suerzino švedus, manančius, jog tokia medžioklė reikštų viso regiono vilkų populiacijos pabaigą. Tame rajone, besidriekiančiame prie abiejų šalių sienos, laisvėje gyvena apie 80 vilkų. Norvegijos Gamtos tvarkymo direktoratas pasiryžęs sumedžioti apie 20 iš jų, nes jį spaudžia fermeriai, tvirtinantys prarandą dėl vilkų vis daugiau gyvulių. Bet medžioklei energingai prieštarauja Švedija, tvirtinanti, kad toks didelis sumedžiotų vilkų skaičius yra nepriimtinas. Tuo tarpu Norvegijos vyriausybė pasiryžusi suskaičiuoti vilkus ir, jeigu jų pasirodys esą daugiau nei aštuonios gaujos, dvi iš jų iššaudyti.

Čia, kur Pijus Nėjus atsivežė vasaroti gerą savo draugą, metų laikai keisdavosi net kažkaip nenatūraliai, kaip teatro dekoracijos – pernelyg staigiai. Namas stovėjo ilgame slėnyje, įstrigęs tarp dangaus ir žemės lyg keistas daikčiukas, už kaštonų giraitės liejosi upė, o vienoj jos vietoj, perbridus seklumą, kur vanduo vos tesiekia kelius, patekdavai į paprastą ramų kaimelį, – ten namai stovi gana toli vienas nuo kito ir kiemuose bėginėja vištos. Ramas žingsniavo geltonu kaimo keliu, abipus kurio, šliedamasi į tvoras, augo aukšta žolė, o toliau buvo kiemai, kuriuose ganėsi avys ir vaikščiojo negražūs neprižiūrimi vaikai, o jų tėvai dirbo laukuose per šitą karšti, tokį karšti, nuo kurio išbluko medžių lapija ir žolė įgijo geltoną atspalvį, ir tik senės žvilgčiojo nuo verandų tarpdurių.

Dauguma valstybinių miškų naudojama mėgėjiškai medžioklei. Medžiotojų būreliams bei klubams išnuomota 1357,79 tūkst. ha valstybinių ir numatytų privatizuoti miškų medžioklės plotų (2000 m. 1425,48 tūkst. ha). Nuomojamas medžioklei valstybinių miškų plotas mažėja, nes daugėja privačių miškų. Už medžioklės plotų nuomą 2001 metais miškų urėdijos gavo 1228 tūkst. Lt pajamų, kurios panaudotos miško želdinių ir žėlinių apsaugai nuo žvėrių daromos žalos (repelentams ir apsauginims skydeliams įsigyti, tvoroms tverti ir kt.), o taip pat įveisti želdiniams, gerinantiems žvėrių mitybos sąlygas.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Dzūkijoje, prie Lavyso ežero, buvo keletą dienų medžiojama. Medžiojo motorizuotosios pėstininkų brigados “Geležinis Vilkas” karininkai – brigados vadas pulkininkas Vytautas Žukas, jam pavaldžių Alytaus, Ruklos batalionų vadai su savo draugais ir pažįstamais. Į šią medžioklę būtų galima nekreipti dėmesio. Karininkai – tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Jie turi teisę į poilsį. Tačiau nusistebėjimą kelia kai kurios aplinkybės. Medžiojo Lavyso ežero apylinkėse tąsyk ir du aukšto rango lenkų karininkai iš giminingos Lenkijos brigados. Kaip tvirtina plk. V.Žukas, ši medžioklė surengta tų kaimyninės valstybės karininkų garbei, mat Alytuje jau senokai įkurtas bendras Lietuvos ir Lenkijos batalionas. Vienas iš štabų – Alytaus kunigaikštienės Birutės MPB teritorijoje. Tačiau apie medžioklę lenkų karininkų garbei nieko nežinojo kariuomenės vadas brigados generolas Jonas Kronkaitis.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad dalis Lietuvoje gyvenančių vilkų nėra grynakraujai. Tuo galima paaiškinti tą faktą, kad tokiuose urbanizuotose rajonuose kaip Klaipėdos vilkų tankumas yra didžiausias Lietuvoje. Vokiečių dienraštis “Kolnische Rundschau” neseniai paskelbė straipsnį, kuriame buvo aprašyta, kaip sulaukėję šunys, kryžminimosi su laukiniais žvėrimis virsta vilkais. Tokie “vilkai” nebijo žmonių, dažniau nei grynakraujai puldinėja naminius gyvulius. Kai kurie Lietuvos specialistai mano, kad lygiai tas pats gali atsitikti ir pas mus, o gal jau ir įvyko. Tokiems “hibridiniams” vilkams dideli miškų plotai yra nereikalingi, jie puikiausiai gali gyventi žmonių kaiminystėje, t.y. “šiukšlynų sąlygomis”. Grynakraujų vilkų problema aktuali visame pasaulyje. JAV jų liko visai mažai, todėl už grynakraujo vilko nužudymą ten sodinama į kalėjimą. Rytų ir pietryčių Lietuvos giriose gyvenantys vilkai, be abejonės, yra grynakraujai, tačiau dėl intensyvios medžioklės jie sparčiai nyksta.

Šį vakarą vyrai ruošiasi rytdienos medžioklėn. Vieni galanda geležinių ietigalių ašmenis, kiti deda naujus ietkočius. Ne juokas geras ietkotis. Iš paprasto medžio jo nepadarysi. Žvėrių būna visokių. Ne visi nuo ieties dūrio iš karto krenta. Sprunka jie į tankumynus. Jeigu ietkotis blogas, tai bematant jį nulauš. Ir baigta tada medžioklė. Be ieties žvėrį gali tik pabaidyti, o ne sumedžioti. Todėl vyrai ir daro ietkočius labai rūpestingai. Geriausias medis ietkočiui – ąžuolas. Bet ne bet koks. Jaunas ąžuoliukas su šerdimi viduryje tinka tik kirvakočiui, o ne medžioklinei ar kovos iečiai. Ietkotį reikia daryti iš storo ąžuolo liemens atskalos. Atskalą reikia dailiai nudrožti, nusmailinti galą, ant kurio užmaunamas geležinis ietigalis ir pritvirtinamas prie ietkočio per įmovoje esančią skylutę perverta virvute. Ietis negali būti nei per ilga, nei per trumpa. Ilga ietis sunki nešiotis ir svaidyti, o trumpa neturi smūgio jėgos ir nebūna taikli. Geriausia ietis tokia, kurios ietkotis yra iki žmogaus viršugalvio. Ji ir taikli, ir naši.

Katė iškrėtė šunybę. Pirma ji sugavo dvi peles. Tai buvo leistina. Po to ji ėmė žvalgytis į paukščius. Tai jau buvo negerai. Galų gale ji surijo kanarėlę. Kanarėlė išskrido iš narvelio ir nuplasnojo į sodą, visai negalvodama apie pavojų. Nei žmonės, nei katės niekada nebuvo padarę jai nieko blogo. Katei ši medžioklė buvo labai lengva. Prabėgo vos kelios minutės ir ji atsinešė paukštelį į virtuvę. Tačiau ten buvo sutikta su rykšte. Išsigandusi katė paleido savo grobį, bet kanarėlė jau buvo nebegyva. Ar bus leista katei pasilikti? Pirma tėvas pasakė: “Vyti lauk!” Bet ką gi padarysi, jei katė iš prigimties plėšri? O todėl… Lapinas Reinikis elgėsi dar įžūliau. Eigulys niekam niekados nebuvo prasitaręs, jog jaučia silpnybę šiam medžiotojui. Bet taip buvo. Lapinas – žudikas, bet neįtikėtinai gudrus.