Šaknys viršūnė
Šaknys, viršūnė – viešumas šito amžiaus – beprasmės žūtys.

Šaknys, viršūnė – viešumas šito amžiaus – beprasmės žūtys.

Plūsteli giesmė. Į veidrodį įklimpstam, glostom tuštumą.

Tas laikas kulka gali skraidyti žydras ir naktimis.

Išjunk svarstykles, romantiškus skaičiukus, žalsvai mirksinčius.

Tetrokštu rėmų – kryžkelę su piktžolėm bandysiu įrėmint.

Žiemą iškvėpei, pavasaris sakūrom akis apibarstė.

Šakų sagomis susmaigsčiau žalius taškus dangui prie širdies.

Virš mano auros žilos galvos rėmelis nutupdė mintį.

Knyga kaip šuva neloja ir netrypia savų sūkurių.

Lengviausi langai yra žaibas, pavogtas erdvės ir laiko.

staiga atšąla lauke ir viduj slenkamės arčiau

Kiek kulkų smilksta tėvo smilkinyj –akis kiaura lyg mūšyj.