Tyla sugiedos
Tyla sugiedos šiugždesius tolimuosius, žvaigždynu aidės.

Tyla sugiedos šiugždesius tolimuosius, žvaigždynu aidės.

Sniegas sudegė. Liežuviai apvaliausi visai nusiplakė.

Klajoja srautai vėtrų plaukais mylimais. Kada tai baigsis?

Kažkokios akys auksu plakdavo skubriai užsimerkusios.

Nakties paslaptim mąstyk nematydamas nieko, tik save.

Virš vėtros gėrėm. Aukšta pašvaistė sienas ramino vėlei.

Surašiau gruodį į savo akies snaigę sulaukęs tamsos.

Į tuščią žvyną įkritus mano širdis dainuoja bangas.

Sukurki naktį, vėsiau kalbančią liepsną štai toj širdyje.

Instinktai gręžia, lūpas, spindinčias kiemo sniegenoj, regi.

skaitant lauke rudenio vėjas paskleidžia sausus žodžius

Pelynų giesmės sudėjus dejones –ledynai parslinktų margi.