Žmonės

Tiškevičiai pagal tradiciją savo giminės pradininku laikė Gedimino sūnų Manivydą. Tačiau istoriškai pagrįstu giminės protėviu tenka laikyti XV a. pab. Ukrainoje gyvenusį Tyszko, kurio 5 sūnūs prie savo krikšto vardų pridėdavo ir prailgintą pavardę - Tyczkowic -. Vėlesnės kartos pakeitė į - ewicz-. Viena šios giminės šaka pradėjo vartoti pavardę Skumin. Pirmosios Tiškevičių giminės atstovai persikėlė į Lietuvą – Gardino, Lydos apskritį, gavo įvairias tarnybas karaliaus dvare. Jie buvo Lietuvos piliečiai. Kiti Tiškevičiai pasiliko Volynėje, po Liublino unijos pasilikusioje Lenkijos priklausomybėje. Nuo 1519 m. Tiškevičiai turi grafų titulą ir vartoja herbą. Jis – skydo formos, viduryje – jaunas mėnulis ir šešiakampė žvaigždė, virš skydo – liepsnos liežuviai, o virš jų – kitas mėnulis.

Jauniausias Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus Feliksas po tėvo mirties paveldėjo Palangos dvaro valdas su Palangos kurortu bei Vilimiškės, Valteriškių, Virbališkių, Virkštininkų ir Želvių palivarkus. Jis rūpinosi tolesniu Palangos kurorto augimu. Statė naujas vilas, įrengė artezinį šulinį, įkūrė krautuvę, priešais senuosius dvaro rūmus pastatė naują Kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė, kazino. Tik poilsiautojų reikmėms paliko ir jūros tiltą, kurio pradžioje įrengė pavėsinę. Čia įrengtas uostas nepateisino grafo Juozapo Tiškevičiaus puoselėtų vilčių, todėl sūnus Feliksas nuo 1892metų susisiekimą garlaiviu tarp Palangos ir Liepojos nutraukė. Greitai bangos užnešė prieplauką, laivininkystė buvo nutraukta. Nuo 1892 metų tiltas liko tik vasarotojų mėgiama lankymo vieta. Tai viena iš seniausių ir labiausiai žinomų tradicijų šiame kurorte - saulės palydos į jurą ant pėsčiųjų tilto.

Aleksandras Tiškevičius gimė 1864 metais Darbėnų dvare. Jis buvo antrasis pulkininko Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės - Tiškevičienės sūnus, o 1867 metais, mirus vyriausiajam sūnui Juozapui, tapo pagrindiniu tėvo valdų paveldėtoju. Užaugęs Aleksandras sekė tėvo pėdomis. 1883 metais baigė Karo inžinerijos mokyklą prie Sankt Peterburgo ir tapo carinės Rusijos armijos karininku. Nors didelės karinės karjeros jis nepadarė, tačiau išėjęs į atsargą užėmė garbingas Rusijos imperatoriškųjų rūmų kamerjunkerio pareigas. Baigęs karo tarnybą ir išėjęs į atsargą, Aleksandras Tiškevičius su šeima apsigyveno Kretingos dvare, kurį 1891 metais paveldėjo iš tėvo.

Lietuvos pajūriu pirmasis susidomėjo Biržų savininko Juozapo Tiškevičiaus sūnus Mykolas (1761-1839), kuris 1824 metais nusipirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais iš generolo Ksavero Neselovskio už 177,171 sidabro rublių. Grafai Tiškevičiai Palangą valdė 116 metų: 1824-1839 m. - Mykolas Tiškevičius, 1939-1856 m. - Juozapas Tiškevičius, 1856-1891 m. - Juozapas Tiškevičius (Juozapo sūnus), 1891-1940 m. - Feliksas Tiškevičius. Jauniausias Voložino ir Palangos savininko Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Zabielaitės sūnus gimė 1835 metais. Užaugęs jis nutare sekti daugelio Tiškevičių pramintu taku ir tapo karininku. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenės kazokų daliniuose. Į atsargą išėjo būdamas pulkininku. Juozapas Tiškevičius savo kapitalą investavo ir į pramonę. 1854 metais Vilniujejis įkurė garinį malūną, 1870 metais Lentvaiyje pastatė vielos ir vinių fabriką, o Palangoje 1890 metais - plytinę. Palangoje grafas 1889 metais taip pat įrengė uostą, iš kurio nuo 1890 metųjo įsigytas garlaivis „Feniksas” į Liepoją gabendavo javus, plytas ir kitokias prekes.

Vyriausioji Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės duktė Marija gimė 1871 metais. Marija Tiškevičiūtė buvo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus ir palangiškio Felikso Tiškevičiaus sesuo. Ji buvo gana uždaro būdo, domėjosi senove, mėgo literatūrą, garbino žirgų sportą, pati daug jodinėdavo. Marija bandė rašyti literatūrinius kūrinius. 1897 metais Laumės Lelivaitės (herbas „Leliva“) slapyvardžiu paskelbė „Tėvynės sarge“ apysaką „Vidmantas“, kurią į lietuvių kalbą vertė kunigas K.Kazlauskas. Be to, į šį leidinį ji siuntinėjo įvairias žinutes iš Kretingos. Lietuviškos spaudos draudimo metais Marija Tiškevičiūtė prisidėjo prie uždraustos literatūros gabenimo. Pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai grafaitės karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos ji paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir pargabendavo į Kretingą.

Lietuvos mokslui ir kultūrai daug nusipelnė broliai Konstantinas (1806-1868) ir Eustachijus (1814-1823) Tiškeviciai bei žinomas kolekcionierius, mokslo ir meno muziejaus Vilniuje įkūrėjas Vladislovas Tiškevičius (1865-1936). Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai gimė Lohojsko dvare Baltarusijoje ir visą savo gyvenimą pašventė krašto praeičiai studijuoti. Konstantinas Tiškevičius domėjosi archeologija, istorija, etnografija, geografija, numizmatika. Jis kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius. Skirtingai negeu kiti dvarininkai, kurie archeologiją laikė senoviškų keistenybių rankiojimu savo dvarų kolekcijoms, K.Tiškevičius buvo archeologas-mokslininkas. Kurdamas savo teorijas, jis stengėsi remtis tik faktais. Jo veikalai yra vertinga medžiaga archeologijos mokslui, archeologijos istorijai Lietuvoje tyrinėti.

Emanuelio Vladislovo sūnus, Lohojsko ir Berdyčevo grafas Antanas Tiškevičius gimė 1700 metais Lohojske. Jaunystėje apsisprendęs tapti kunigu, jis stojo į dvasininkų luomą. Antanas Tiškevičius buvo Vilniaus kanauninkas. Įžemaitijos vyskupijos sostinę Varnius 1744 metais iš Kražių jis perkėlė Žemaičių dvasinę (kunigų) seminariją. 1752 metais sušaukė Varniuose Žemaičių vyskupijos sinodą. Vyskupas Antanas Tiškevičius sekė savo pirmtako vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pėdomis, visapusiškai rėmė jo įkurtą Žemaičių Kalvariją. 1750 metais čia jis pastatė naują medinę bažnyčią, po kurios didžiuoju altoriumi 1762 metais perlaidojo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus palaikus, parvežtus iš Karaliaučiaus (vėliau palaikai buvo perkelti i Varnius). 1744 metais vyskupas Antanas Tiškevičius buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu, vėliau paskirtas Vyriausiojo tribunolo nariu. Mirė vyskupas 1762 metais Alsėdžiuose, vyskupijos dvare. Palaidotas Varniuose.