Žmonės

Kai paskambinęs draugas pranešė apie rašytojo, išmintingo žmogaus ir bičiulio, vieno žymiausių Lietuvos religijotyrininkų, knygų „Dausos“, „Baltų religinės reformos“, „Religijų istorijos metmenys“, „Religijotyros įvadas“, „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“ ir daugelio kitų knygų bei straipsnių autoriaus, etnologijos mokslų daktaro Gintaro Beresnevičiaus mirtį, nė trupučio nenustebau. Ir net šiek tiek pyktelėjau ant savęs, kad nepajėgiau nustebti. Ėmiau mąstyti – kodėl. Prieš akis ėmė lėkti prisiminimai, jo veiksmai, jo įpročiai, jo darbai, atsitiktinės frazės… Taip, jis tolydžio ėjo į mirtį, kaip į sportinį finišą, kaip į tikslą. Gintaras buvo iš tų žmonių, kurie nuolat galvoja apie mirtį. Ir iš tų, kurie nepaprastai tos mirties bijo. Bijo tarsi nespėti vaisingai nugyventi gyvenimą, prieš išeinant neatiduoti visko, ką dera palikti pasauliui. Neabejotinai nespėjo. Stalčiuose liko užbaigtas, bet neapgintas habilitacijos darbas, šūsnis į knygas taip ir netilpusių juodojo humoro miniatiūrų, mokslinių sumanymų, kurių daugelis dar gyveno tik jo galvoje. Sužinojęs apie šią netektį visų pirma prisiminiau bohemišką pasisėdėjimą prieš porą metų tame pačiame „Trečiame brolyje“. Gintaras Beresnevičius tuomet bandė užkrėsti bičiulius originalia idėja: „Važiuojam į kapines, važiuojam į kapines“, – siūlė jis, o akyse kerojo baimė ir akivaizdus noras, kad tą pasiūlymą atmestume.

Paukščių gripas įpareigoja. Jo siautėjimas tiesiog įpareigoja valgyti vištas; pajusti vištos valgymo džiaugsmą, nemeluotą ir aštrų. Višta yra kažkiek mirtis. Kažkiek mirties yra kiekvienoje vištoje; koks nesusipratimas ir koks džiaugsmas. Jeigu vištos valgymas anksčiau buvo buitis ir nuobodis, tai dabar jis reikalauja drąsos; žmogus, vištą valgantis, kelia sau pačiam deramą pagarbą. Ir siaubą aplinkiniams. Net kietų nervų žmonėms, kurie nevalgo vištų, nes bijo numirti. Anksčiau buvo baisu valgyti jautieną, nes jaučiai sirgo gripu, o dabar ta jaučių liga užmiršta; nebepamenu pavadinimo, ar tai buvo karvių maras? Bet jeigu karvių, kuo čia dėti jaučiai. Bet dabar ateina kita baimės mada, visai kitas reikalas. Kempinligė. Atsimenu dabar, kiekvienas, kuris suvalgydavo jautį, pavirsdavo kempine. Tada buvo tokia mada. Bene trys žmonės Anglijoje taip pasielgė, o per visą Žemės rutulį keliavusi epidemija pareikalavo gal penkiolikos gyvybių per dvidešimt metų. Liga buvo rimta, jaučiai krito nuo elektros iškrovų ir kaip kokia branduolinė atlieka būdavo kasami į žemę. Pamenu, mada bijotis jaučių tvyrojo šaltojo karo pabaigoje. Bet tada žmonės bent jaučių bijodavo, o dabar – koks epochos nuosmukis – vištos. Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą paukštį, tokiais laikais!

2002 metais leidykla “Aidai” išleido Gintaro Beresnevičiaus knygą “Ant laiko ašmenų”. Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – “Vilkų saulutę”. Rudenį – “Tyto alba” religijotyros vadovėlį XII klasei. Gintarą Beresnevičių kalbina Alvydas Valenta. Ant laiko ašmenų” prasideda skyriumi apie barbarus. Tai veržlūs, karingi, keičiantys imperijų sienas, disciplinuoti pusiaulaukiniai. Lietuviai irgi buvo barbarai – argumentų pateikiate daugiau, negu reikia. Abejonių kelia tokie lietuvių barbariškumo įrodymai kaip sugebėjimas prisitaikyti, tiksliau – apsimetinėti, veidmainiauti, viešumoje elgtis vienaip, privačiame gyvenime – kitaip. Jeigu tai barbariškumas, kas tada yra bailumas, servilizmas ir nuolankumas, “kytro būro” išmintis? Barbarai mokėjo elgtis visaip: Romos imperijoje vieni barbarai pereidavo į kitų barbarų pusę, nes sumušti nesidrovėdavo pripažinti stipresniųjų pranašumo. Apgaudinėdavo: sudarinėdavo sąjungas ir čia pat jas nutraukdavo. Barbariškumas nedera su servilizmu, tačiau nepagrįstas būtų ir kitas kraštutinumas – barbarą suprasti kaip ką nors riteriška. Barbaras, pasodintas ant žemės ir paverstas valstiečiu, turi nuolat demonstruoti gyvybinę reakciją. Jis turi ginti savo teises, bet ne brutalia jėga, o kitomis priemonėmis – klasta ir gudrumu. Tačiau barbaro jėga niekur nedingsta: apie tai byloja visų laikų lietuvių kariuomenės ir nuolat prasiveržiantys sukilimai.

Yra knygų, kurios tikrai buvo likiminės ir kurias skaičiau vėlyvoje paauglystėje ar studentaudamas, iš esmės tai visa serija nuo Hermanno Hesse’s iki vokiečių ekspresionistų ir romantikų (autorių chronologinė seka atvirkštinė), bet aš negaliu pasakyti, kad šita knygų šūsnis (snobams galbūt neprivalomi autoriai) man padarė menkesnį įspūdį nei Platono dialogai. Manau, A. Dumas „Trys muškietininkai“, o vėlėliau „Vikontas de Braželonas“ padarė silpnesnį įspūdį; „Trijuose muškietininkuose“ mane žavėjo ne pamaiva kvailys d’Artanjanas, o orusis grafas Atas – lengvas cinikas, visiškai išsilaisvinęs nuo savimeilės, kuria visi A. Dumas herojai nepagydomai sirgo. „Po dvidešimties metų“ ir „Vikonte de Braželone“ sužavėjo Aramis, bene jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją. Karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. „Arami, sudiev amžinai“, – šnabžda d’Artanjanas, mirdamas nuo patrankos sviedinio, pataikiusio tiesiai į krūtinę, o Portui ir Atui priešmirtinėje prakalboje jis ištaria: „Iki pasimatymo“; d’Artanjanas žino, kad Aramis eina pragaran, bet tai dar pagražina dabitos vienuolio, Ordino generolo vaizdelį. Tas bent žinojo, ko nori, kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai, tiesa, karalių ir kardinolų rankose. Bet kaip gražiai jie žaidė… Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų kamuolys… Visus šiuos tomus perskaičiau ne po kelis, o po keliolika kartų.

Einame į Europą, tačiau ką ten darysime, nežino nei ministrai, nei prezidentai, nei seimūnai, kurie, jei galėtų, tai ir su bizūnu nuvarytų mus iki Briuselio. O jei ir žino, tai niekam nesako. Tačiau gerai, kad Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris ne tik žino, ką mes ten veiksime, bet viešai tai ir išdėstė. Tai – Gintaras Beresnevičius. Jo naujoji knyga “Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys” – paradoksali. Tiek turiniu, tiek kontekstinėmis aplinkybėmis. Žinome, kad Gintaras Beresnevičius yra religijotyrininkas ir puikus eseistas. Tačiau nieko negirdėjome apie Beresnevičių kaip politologą. O šioje knygoje skelbiama, kad čia bus rašomą apie Europos Sąjungą ir Lietuvos geopolitiką XXI amžiaus pirmoje pusėje. Ir išleido šią knygą ne Rašytojų sąjunga, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Tad apie ką ši knyga? Trumpai drūtai – apie tai, kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa.

Palangoje į turgų einama išsipusčius kaip į bažnyčią. Į bažnyčią – kaip į pliažą. Kurorte tūno plebsas, sprendžiant iš visko. Ir rusai su kitais užsienio svečiais. Pastarieji atpažįstami iš to, kad turi kuprines ir važinėjasi dviračiais. Vakariečiai jaučiasi turistais ir nori vaizdų, judėjimo. Už pinigus perkami įspūdžiai turi būti susirankioti. Todėl darbščiai juos semiasi. Lietuviai daugiausia guli apsimetę negyvi prie jūros kranto. Makabriška gal kiek. Kiti galo ieško bangose ir duobėse. Jautiesi kaip koks demonas. Stebisi viskas gerai, tik nesinori nei gulėti, nei mėginti pasiskandint. Blūdyti karšta. Išeities nėra. Kompiuterio nėra. O Šventoji pasidariusi vienintele pajūrio vieta, kur žmogų nuo žmogaus skiria metras, o ne milimetrai. Užvažiuoja studentai, bibliotekininkai ir tikrieji snobai, pajutę, kad čia yra jaukiau, geriau ir mažiau pažįstamų. Ženklas, kad kitąmet miestelis gali atitekti visai kitai publikai. Pliažas visiems asocijuojasi su alumi ir mixais, ne tik čeburekais. Viskas po ranka. Tokio milžiniško girtaujančių kolektyvo niekur nerasi. Dešimtys tūkstančių lietuvių vieningai siurbia po afrikėjančia Tėvynės saulute. Makt makt. O gydytojų rekomendacijos? Makt makt, – sako gydytojai. Kada, jei ne per atostogas. Jei jau ir ne per atostogas, tai per kiekvieną šventę, privalomą švęsti pagal Šv. Prekybos Centrų nurodymus. Skelbiamus per TV ir šiaip. Kai nėra pergalių, vienija alus. Žmogus valgo ungurį pliaže. Aplink jį artimieji ar šiaip grupė draugų.

Iš tikrųjų G. Beresnevičiaus publicistika yra unikalus mokslo ir meno lydinys. Nepaisant provokuojančių ir šmaikščių pasažų apie barbarus lietuvius, esą turinčius istorinį šansą tapti išsivadėjusios, intelektinės ir kultūrinės gyvybės netekusios senosios Europos vedliais, visi jo tekstai stovi ant masyvių baltų mitologijos, religijos istorijos ir sociologijos bei puikaus Europos kultūros kanono ir modernybės išmanymo pamatų. Tad visas tariamas lengvumas ir nerūpestingumas apibendrinant Lietuvos istorinį likimą ar globalizacijos padarinius mums (kitaip tariant, tai, kas su mumis atsitiko, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas) tėra ledkalnio viršūnė. Kas slypi po vandeniu, yra gilaus ir originalaus mąstytojo drąsa žvelgti į daiktų ir reiškinių esmę, užuot įsijungus į politiškai korektiško laikmečio lengvai įteisintas ir tik išoriškai dramatiškas kovas dėl jų pavadinimų. G. Beresnevičiaus asmenybėje glūdėję abu talentai – mokslininko ir menininko – sukūrė junginį, kurio itin reikėjo siekiant fiksuoti, kas mums atsitiko ir kuo mes virstame šiuo visuotinio neaiškumo, neapibrėžtumo ir nesaugumo laikotarpiu. Tai puiki ir daugiasluoksnė akademinė proza, intelektuali ir savo lengvumu kiek apgaulinga publicistika, subtiliausius niuansus paliekanti tik humanistiką gerbiančiai ir istoriją išmanančiai skaitytojų daliai, o visiems kitiems siūlanti taiklias pastabas ir netikėtas įžvalgas apie tai, kas vyksta mūsų politinėje scenoje ir kultūriniame gyvenime.

Eugenas Drewermannas – vokiečių teologas, šiuo metu suspenduotas kunigas, teologijai ir pastoracijos praktikai tai­kantis analitinės psichologijos principus. Jo poliarumas milžiniškas, jo pamokslai ar paskaitos sutraukia tūkstančius žmonių ir vyksta sporto salėse, daugybė jo knygų eina milijoniniais tiražais visomis Europos kalbomis. Jis kontrover­siškas, nėra kalbų – katalikų hierarchai į jį žvelgia kaip į Baž­nyčios griovėją baigi eretiką, eiliniai tikintieji – kaip į naująjį Liuterį, galintį apvalyti Bažnyčią nuo ilgaamžės sustingusių dogmų patinos, entuziastai įžiūri jame reformatorių, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios idėjų pradininką. Iš esmės jau šiandien jis galėtų įkurti “savo bažnyčią”, kuri tikrai apimtų bent jau kelis milijonus tikinčiųjų, tačiau, nors ir nepriešta­raudamas, kad yra lyginamas su Liuteriu, Drewermannas berods nenori tapti atplaišos pranašas ar institucionalizuotos erezijos pradininkas. Nemanau, kad žinau jo ketinimus, bet jo veikla rodo siekį, kad jo idėjos “iš vidaus” prasiskverbtų katalikybėn ir veiktų ne lengvai sukritikuojamoje bei entro­pijos dėsniams paklūstančioje “privačioje bažnytėlėje”, o visoje Katalikų Bažnyčios terpėje. Drewermanno darbai, pamokslai, veikla išties yra gana diskusiški.

Kaip rašoma Erazmo Stelos kronikoje “Apie Prūsijos senovę”, arba De Borussiae antiquitatibus, (1518 m.) “vėliausiai į sritį atsikraustė prūsai – tautos, kurios, Ptolemėjo liudijimu, gyveno prie Rifėjų (Ripheos) kalnų, kur jie plačiai išsidriekia į šiaurę, netoli tos vietos, kur iš jų išteka Tanaidė” (Tanais) (BRMŠ II 19, vertė Eugenija Ulčinaitė) … Rifėjų (Rimfėjų) kalnai – tai Uralas, antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografijoje laikytas skiriamąja riba tarp Europos ir Azijos, vieta, iš kurios išteka Donas (Tanais, Tanaidė), arba – ir tai nereti atvejai – apskritai kažkoks kalnagūbris Rytų Europoje, slenkantis iš rytų į vakarus; kartais tai kiek mitologiškas vaizdinys, galintis reikšti ir abstraktesnius kalnus; tapatinimas su Uralu nėra būtinas, tai gali būti ir Valdajaus aukštumos. Yra atvejų, kai Rifėjai (Riphei, Ripheus, Rifei, Rifrei, Riffei) reikštų veikiau Karpatus, plg. Ammiano Marcelino liudijimą (Res Gestae, XXII 38, 40): ubi Rifaei deficiunt montes, habitant Arimfaei, iusti homines placiditateque cogniti, quos amnes Chronius et Vistula praeterfluunt; iuxtaque Massagetae, Halani et Sargetae, aliique plures obscuri, quorum nec vocabula nobis sunt nota, nec mores…, t. y. “…kur baigiasi Rifėjų kalnai, gyvena arimfėjai, teisingi ir taikūs žmonės. Pro tuos kalnus prateka Chrono ir Vyslos upės. Šalia [arimfėjų] gyvena masagetai, alanai, sargetai ir daugybė kitų tautų, kurių nei kalba, nei papročiai [mums] nėra žinomi…” (BRMŠ I 153, vertė E. Ulčinaitė).

Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas, ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų, ar užvis geriausiai – labai labai daug snobų yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje. Klausimas – kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma – snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra – kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus, po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai yra, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Studentai ir mūsų kolegos, menininkai ar literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos yra per brangios, ypač mokslinės knygos, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. Nekalbu jau apie meno knygas ar kūrinius. Jie skirti snobams, pagrindiniams kultūros vartotojams, leidžiantiems, įgalintiems ją pirkti. Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą uzurpavęs pižonas. Infantili asmenybė su pinigais, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, stryksi, dainuoja, ir svarbiausia – PAL sistemoje, antraip, labai ir specialiai spalvota.