Žmonės

Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas, ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų, ar užvis geriausiai – labai labai daug snobų yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje. Klausimas – kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma – snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra – kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus, po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai yra, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Studentai ir mūsų kolegos, menininkai ar literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos yra per brangios, ypač mokslinės knygos, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. Nekalbu jau apie meno knygas ar kūrinius. Jie skirti snobams, pagrindiniams kultūros vartotojams, leidžiantiems, įgalintiems ją pirkti. Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą uzurpavęs pižonas. Infantili asmenybė su pinigais, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, stryksi, dainuoja, ir svarbiausia – PAL sistemoje, antraip, labai ir specialiai spalvota.

Akauzalinė sinchronizacija. Viename Europos kampe keltai airiai, irzlūs ir pavydūs, melancholiški karštakošiai kaip ir lietuviai, balsuoja prieš savo interesus, grauždami nagus, dantimis grieždami; kitame kampe tą pačią lemiamąją spalio 19-ąją ant Gedimino kapo kalno įšventinamas Lietuvos pagonių krivis. Po šešių šimtų metų pagonys atidaro naują laiko skaičiavimą Lietuvoje, ir ta nauja pagoniška epocha chronologiškai startuoja kaip ir mestas druidų palikuonių balsas, abu balsai krenta tą metą, kai mes jau galime pradėti skaičiuotę iki Europos. Europa ir pagonybė. Keltai airių pavidalu, baltai lietuvių pavidalu. Abi genčių grupės kadaise nudengusios savo masyvais po pusę Europos, abi nesukūrusios istorinių karalysčių nei imperijų, susitraukusios,– keltai iki Velso ir Airijos, Bretanės, baltai iki miniatiūrinių Latvijos ir Lietuvos plotelių. Bet ir vieni, ir kiti, nepaisydami savo mažumo, sugeba atsidurti dėmesio centre ir spręsti kontinentų likimus. Ne žaidimas Europos panoramoje yra ir Krivio šventinimas. Gavo krivūlę, lenktą lazdą apvytą medinio žalčio, įšventintas kaip keltų vyresnysis druidas. Viskas gerai, Europa tęsiasi. Šaknys ir branduoliai, gelminės struktūros susisiekia ir labai nenoromis eina į Europą, bet Europa šiandien yra ta vieta, kurioje gali susitikti šios abi keistos ir pablūdusiai nuoširdžios krikščionybės tautos. Druidų ir krivių alsavimo įkvėptos, paliestos krikščionybės.

1979 - 1984 m. Vilniaus universitete (VU) studijavo istoriją. 1986 - 1989 m. buvo Kauno politechnikos instituto (KPI) Filosofijos katedros asistentas. 1990 - 1999 m. - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas. Humanitarinių mokslų daktaras: 1993 m. VDU apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Pradėjo bendradarbiauti su žymiausiu lietuvių etnologu Vytautu Bagdanavičiumi, įsteigusiu Čikagos lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. 1993 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1995 m. - VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentas. Taip pat skaitė paskaitas Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijose. Dėstyti kursai: Religijotyros įvadas, Religijų istorija, Lietuvių religija ir mitologija. Nuo 1990 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute Baltų kultūros skyriuje, nuo 2004 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius. Išleido 17 knygų, tarp jų - kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių.

Gandringi metai. Virš Alovės, virš Slabadėlės gandrai, gandrai pievose, gandrai padebesiuose, pėsti gandrai, gandrai virš galvos... gandras ant pirkios stogo, valanda gandro žvilgsnio, vaikai užvertę galvas į gandrą. Gandrai pievose, gandrai varlinėjantys, dieną prieš išvažiuojant į civilizaciją gandrai padebesiuose, pats netikėdamas žiūriu - virš namo septyni gandrai, septyniolika, ir nuo Daugų atlekia dar - jų per trisdešimt, kelias minutes jie sukasi, po to grupelėmis išsiskirsto, matyt, vieni kitiems pristatė vaikus. Nuo tų trisdešimties gandrų teišgaliu rėkti į debesis. Slabadėlės getai nuostabūs. Čia mirus dar raudama. Jie viską tebežino. Nuo mirties artumo gal tas žinojimas, spintose mirties drabužiai. Nieko nesuprantu, jie anapus nieko nesitiki. Kad yra Dievas jie žino, o po mirties jiems nieko nereikia, kaip kad getams įprasta. Jie nori poilsio, antraip nebūties, pervargusi keltis. Pervargę jie buvo jau prieš du tūkstantmečius. Mums tenka garbė juos marinti... Lietuvos dvasinis klimatas be dzūkų infiltracijos būtų kitoks. Liūtis, griaudžia ir žaibuoja, dzūkai sėdi pirkioje ir pasakoja vieni kitiems, kaip jie nebijo perkūnijos. Ko čia bijotis? Ištraukia kištukus iš lizdų. Uždaro langelius. Tikrai nebaisi ta perkūnija. Žaibai liuobia tuoj pat už lango, pirkia ant geros kalvos ir, žinoma, be perkūnsargio. Kam tas perkūnsargis? - kalbasi dzūkai. Maždaug, jei lemta, tai lemta. Pasakojasi istorijas, kaip, kada, ką nutrenkė apylinkėje. Daug tų nutrenktų.

Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis. Testas moko klausimų hierarchijos. Ją reikia ne pažinti ir suprasti, o išmokti atpažinti – atsakinėjant į klausimus renkamasi iš kelių galimų atsakymų, į kuriuos teisingai atsakęs žmogus gali išlaikyti egzaminą, tačiau neturėti jokios nuovokos apie istorinius procesus ir galias ir tebūti puikus atsakinėtojas į istorinius testus. Išmokstama "testų mentaliteto", kuris dabar, tarkime, labai ryškus ir baigiamosiose klasėse – mokiniai nori ne suprasti, ne išmokti, o pasirengti testams. Tiksliau tariant – jie nori "būti parengti" testams. Jie nori žinoti, kaip teisingai atsakyti į klausimus. Tai bjauriau nei ideologinė prievarta, bet taip yra. Klausimas, kuris kelias iš trijų yra teisingas, kildavo ir pasakų herojams, bet laimėdavo pasukę mažiausiai žadančiu ir paradoksaliausiu.

Kas sakoma jo knygoje “Imperijos darymas“? Trumpai drūtai – kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa. O ir prasisukti pro tą Europą nėra taip sunku – ji jau nusilpusi, pavargusi, o be to, patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tad tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą ir ištirpsime it tie „Tirpuko“ ledai beveidėje Europoje. Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis.Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas. Koncepcija keista. Keista, nes nelabai telpa į dabar pripažintas ir apyvartoje naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų viešai sudeginti šią knygą kaip eretišką.

Lietuvių literatūra, ne paslaptis, gyvena sunkiai. Suprantama, kad Lietuva su Vokietija ar kitomis Europos šalimis nelygintina tiesiog dėl ekonomikos lygio skirtumų, bet kalbame apie principinius, požiūrio į kūrėjus dalykus. Tarkime, Vokietijos leidyklos remia savo autorius, - ir jaunus, ir ne tik garsenybes, bet ir eilinius rašytojus, kurie, sakykime, vien pateikę kelių puslapių paraišką romanui, gauna avansą, kuris mums atrodytų akinantis. Ne tik geri, bet ir akivaizdžiai vidutiniški ar ir prastesni autoriai sulaukia šiltnamio sąlygų rašydami knygą. Leidyklos jų išleistas knygas stipriai reklamuoja Vokietijoje, darydamos taip atskirą vokiečių literatūros rinką, kurioje įdomus kiekvienas veidas - ši rinka tampa verslu, ne prastesniu už vertimus, ir investicijos atsiperka. Kodėl Lietuvos leidyklos - kalbu apie didžiąją daugumą - neužsiima lobistine veikla, neužsiima autorių ugdymu, kodėl nedaroma reklama ir per ją nekuriama potenciali rinka lietuvių autoriams? Mūsų leidyklą kolegos ir žmonės, linkę į panašius dalykus žiūrėti neigiamai, dažnai kaltina tuo, kad mes per daug užsiimame reklama. Tai, kad mes vieninteliai nuosekliai rengiame visų išleistų knygų pristatymus, dažnai mums išsakoma kaip priekaištas. Nė vienos lietuvių autoriaus knygos nesame išleidę be pristatymo, nesukvietę žmonių, žurnalistų, TV, kritikų, nenusamdę salės, nenupirkę butelio vyno. Aš matau čia prasmę.

Gintaras Beresnevičius buvo tikroji knygų žiurkė. Skaitydavo daug ir greitai, akis pati peršokdavo „tuščias“, naujos ar kūriniui esminės informacijos neteikiančias vietas. Jo kambaryje stirtos knygų gulėjo tiesiog ant grindų, atrodė, jog jos iš tų grindų ir auga, kaip tekstualūs haliucinogeniniai grybai. Daugybė ženklų rodė, jog tos knygos čia poilsio neturi: jos skaitomos. Nors ne, atvirkščiai, juk pailsi būtent skaitomos knygos, tai įstiklintose lentynose jos visos pavargusios. Gintaras buvo dosnus skaitytojas. Ne vien knygoms, jau minėta metafizine prasme, taip pat ir kitiems skaitytojams, su kuriais jis dalydavosi perskaitytu, lyg maistu bendrame žygyje. Jo komentarai, išsakomi tyliu, keistai lūžinėjančiu balsu, su tuo balsu savotiškai kontrastuodavo: buvo tvirti, taiklūs ir bekompromisiniai. Dažnai kontraversiški, tačiau Gintaras savo versijoms paremti pasitelkdavo tokį teoretinį aparatą, kad oponentų versijos, sakytum, išsižudydavo pačios. Daugelis prisimins jo recenzijas, parašytas, kaip ir daug kas, tarsi autorius vėluotų į lėktuvą, tačiau ir tie bėglūs tekstai (recenzijos Gintarui buvo savotiška miela marginalija) atverdavo iš tiesų esmines recenzuojamo kūrinio puses, nes neesminių, kaip jau rašiau, Gintaras nefiksuodavo. Ilgai dar pasigesime tokių žaibiškų ir tokių tikslių literatūros/kultūros pasaulio faktų vertinimų.

Apsistosime prie centrinio ir svarbiausio Grunau perteikiamos tradicijos elemento, tarsi ašies, koncentruojančios apie save visą pasakojimą - prie Rickoyto ar Rickoyotto šventyklos aprašymo (Grunau rašyba svyruoja, bet aišku, kad tai ta pati Petro Dus-burgiečio Romovė). Jau Wilhelmas Mannhardtas, pastebėjęs Grunau aprašytos šventyklos ir joje esančių stabų panašumą į Adomo Bremeniečio pateiktą skandinavų šventyklos Upsaloje aprašą, nutarė, kad Grunau, "kurdamas" Rikojoto vaizdą, pasinaudojo Bremeniečio medžiaga. Taigi pradžioje pažvelkime į Bremenietį, XI a. aprašiusį Upsalos senąją šventyklą. Pasak jo, šventosios giraitės apsuptoje Upsalos šventykloje viskas spindėjo auksu ir buvo garbinamos trijų dievų stovylos. Galingiausias šioje trijulėje buvo Toras, stovėjęs viduryje, Vuodanas (t.y. Vodanas, kitur žinomas kaip Odinas) ir Fricco (t.y. Frikas). Toras valdęs orą, žaibus ir griaustinį, vėjus ir debesis, globojęs vaisingumą. Vodanas vadovavęs karams. Frikas globojęs vaisingumą ir geidulingumą. Toras turėjo skeptrą, Frikas vaizduotas su priapine simbolika, Vodanas - su Marso insignijomis. Prie šventyklos augo vasarą ir žiemą žaliuojantis ąžuolas, prie kurio būdavo aukojami žmonės. Pačią šventyklą supo skraistė ir grandinė. Kas devynerius metus visi Švedijos gyventojai rinkdavosi į šventyklą didelėms šventėms, karaliai ir paprasti žmonės čia siųsdavo savo aukas.

Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tokiu mitologiniu ir lemtingu žodžiu naujausią savo knygą pavadino žinomas religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius. Išleidęs septyniolika knygų, tarp kurių religijotyros žodynai, studijos, vadovėliai, eseistikos rinkiniai ir esė romanas, Gintaras Beresnevičius ryžosi imtis tikrojo - romanų romano. Su religijotyrininku, eseistu ir romano „Paruzija“ autoriumi Gintaru Beresnevičiumi radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė. Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos radijo pirmojoje programoje“. Tai aš suprantu, kad šis mūsų pasiūlytas pusvalandis Lietuvos radijo pirmojoje programoje yra kaip kiškiams „TIK“? Na, pavadinkime tai kiškių valanda. Tai yra 17-oji jūsų knyga ir tik pirmas romanas. Šito jūsų, ko gero, jau šimtą kartų klausė – kodėl būtent tokia forma ryžotės šį kartą prabilti į skaitytoją? Tam tikru metu rašydamas bet kokia forma, bet kokiu žanru arba išsisemti, arba imi kartoti tą patį. Ir šiuo atveju romanas yra tokia galimybė, kurios dar nesu rimtai užgriebęs. Tokia galbūt formali priežastis. O antra, – galbūt išgąsdinsiu klausytojus, bet įtariu, kad man prasideda romanų epocha. Ir trečias dalykas – tiesiog įdomu buvo pažiūrėti, kaip tas romanas iš tikrųjų rašomas.