Žmonės

Šį kartą „Sociumo“ mėnesio svečias - žymus visuomenės veikėjas, dėstytojas ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, pasidalinęs mintimis apie dabartinę Lietuvos kino situaciją ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje. Ar iš tikrųjų Lietuvos kinas yra miręs ir vis dar miršta, kaip kalbama žiniasklaidoje? „Sociumas“: Kodėl miršta Lietuvos kinas? S. Valiulis: Visi sako, kad dėl finansų. Bet, manyčiau, priežasčių yra daugiau: kitokia valstybės egzistencija, kitokios temos, ateina kiti kinematografininkai, miršta vyresnioji karta, ateina vidutinė, o ypač daug jaunimo, kuris tik startavo arba laukia starto ir negali žengti toliau nė žingsnio. Priežasčių daug, ir tarp tų priežasčių žodis „miršta“ truputį ištirpsta, nes ir gimsta arba gali tuojau gimti kai kas naujo – visiškai naujo, nematyto mūsų akims. „Sociumas“: Ar norite pasakyti, kad gali gimti holivudinio stiliaus kinas, nes nemažai žmonių gauna išsilavinimą Amerikoje ar kur kitur? S. Valiulis: Išsilavinimas Amerikoje gali pagimdyti dvigubą kiną: komercinį, kokį šiuo metu kuria mūsų kaimynai lenkai ir rusai, siekdami pritraukti žiūrovų ne tik savo šalyje, ir, antra, lietuviško kino avangardą.Turime Lietuvoje ir tokio tipo kiną, kokį kuria Jonas Mekas Niujorke, turime ir vaidybinio, ir avangardinio kino su europietiškais atspalviais.

Algimantas Kunčius gimė 1939 m. rugpjūčio 14 d. Pakruojyje. Studijavo teisę ir muziką Vilniuje, bet tapo fotografu. 1969 m. kartu su A. Sutkumi, A. Macijausku ir kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją (dabar Fotomenininkų sąjunga). Nacionalinės premijos laureatas, tarptautinės Fotografijos meno federacijos (AFIAP) narys, albumų „Senojo Vilniaus fragmentai”, „Susitikimai” ir kitų autorius. Susitikome pernai rudenį po A. Kunčiaus jubiliejaus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos 30-ečio prisiminti praeities kelius, pamąstyti apie fotografijos dabartį ir ateitį. Algimantas kaip visada buvo impulsyvus, argumentuotai gynė savo nuomonę: Ilgai dirbote „Kultūros baruose”, įkūrėte Fotografijos meno draugiją, surengėte ne vieną parodą. Ką dabar manote apie tą ne itin palankų kūrybai metą? Nesinori minėti to laikmečio su siaubu ir pagieža. Juk kažkas iš mūsų turėjo būti šitam baisume, turėjo „ledynmečiu” kažką daryti! Dabar dažnas greitas smerkti: „A, anie laikai …”, bet anais, sakyčiau, žiauriais laikais reikėjo ir laviruoti, amortizuoti visas tas manipuliacijas…