Žyma: Žmonės

Kai man buvo 16-ka. Išdykusi fantazuotoja Jurga

Nors klasės draugeliai Jurgos nekabino - juk buvo per daug paslaptinga, kad drįstų prieiti, - velnių priėdusi būsimoji rašytoja rado būdą paragauti pirmojo bučinio. Ir klaikiai juo nusivylė! „Su klase buvome Leningrade (Sankt Peterburge). Su drauge pasprukom nuo grupės ir užkliuvom už kažkokių prancūzų, o jie mus nusivedė į tuomet kultinį „Astorijos“ viešbutį. Pavaišino šampanu ir šokoladu, bet visai nesitikėjom, kad įvykiai gali turėti dar kokią nors tolesnę eigą. Prancūziški bučiniai mūsų irgi nesužavėjo. Sprukom iš to viešbučio klykdamos ir didžiai pasipiktinusios. Įdomu,...

Jurga Ivanauskaitė: Tarp dviejų pasaulių

Manau, kad susidūrus su budizmu ir visa Tibeto dvasine kultūra iš esmės pasikeitė ne tik mano rašymo samprata, bet ir savęs pačios, bei realybės suvokimas. Labai norėjau išvengti žodžio "susidūrimas" ir pavadinti viską kaip nors švelniau - "susilietimas" ar "susiliejimas", bet visa tai, ką per pastaruosius 3-4 metus keliaudama ir gilindamasi į Rytus išgyvenau, turi ne vien tik palaimos bet ir katastrofos prieskonį. Viename senoviniame sakraliniame Indijos tekste yra pasakyta, kad Apokalipsė įvyks tuomet, kai iš tikrųjų susidurs Rytai ir Vakarai, t.y. jų...

Jurga Ivanauskaitė. „Laiškas žmonijai”

Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą. Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums...

Baltoji anketa. Jurga Ivanauskaitė: „stengiuosi vadovautis Dekalogu“

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti? Dabar, kai viskas aplink kinta žaibo greičiu ir kai laiko spiralė yra tarsi susispaudusi, 100 metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių - pradedant terorizmu, baigiant paukščių gripu ir kitokiais apokaliptiniais judesiais, kuriais Žemė sakytum bando nusimesti žmonių giminę nuo savo iškankintos nugaros. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis Lietuva, čia gyvens daugiau nei trys milijonai...

Mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė

Šeštadienį mirė prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Apie tai pranešė jos artimieji. Pasak jų, J. Ivanauskaitė bus pašarvota Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, laidojama antradienį Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje. Rašytoja mirė po ilgos kovos su viena sunkiausių vėžio formų. Nors prieš kelis mėnesius Lietuva džiaugėsi, kad populiariai rašytojai pavyko įveikti klastingą ligą, pastaruoju metu J. Ivanauskaitė vėl jautėsi prastai. „Gal ligai būdingi potvyniai ir atoslūgiai, bet man gydytojai nieko nežada ir jokių prognozių jau nėra“, – vienam iš laikraščių sausio mėn. sakė 45-erių J....

Jurga Ivanauskaitė

Ivanauskaitė Jurga, prozininkė, dramaturgė, eseistė. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys "Pakalnučių metai". Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Jurgos Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kt. kalbas. 1994 m. Jurga Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. 1998 m. buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos“, 1999 m. fotografijos...

Laikas – šimteriopai padauginti Himalajai

Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti... Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar. O Jurgos "čia ir dabar" nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai "Pakalnučių metai" ir "Kaip užsiauginti baimę", septyni romanai...

Jurga taifūno akyje

Man svarbu būti laisvai ne nuo žmonių, bet nuo visuomenės manipuliavimų. Tarpsnį, kai buvo galima apgailestauti, jog nėra vaikų, vyro ir tradicinio šeimos modelio, sėkmingai praleidau Rytuose. Ten mačiau moterų – joginių, orakulių, dvasinių mokytojų – gyvenimo pavyzdžių, kurie man pasirodė labai patrauklūs. Viena iš pagrindinių jas globojančių dievybių vadinasi Vadžrajoginė, ji vaizduojama kaip nuoga ugniaspalvė šokanti moteris, alkūnės linkyje lengvai prilaikanti magišką skeptrą. Tas skeptras ir yra vyro simbolis, tačiau ji jo nelaiko desperatiškai įsitvėrusi, bet ir niekada nepaleidžia. Ji yra absoliučiai...

Nepalo moterys aukoja dievams ir laimina save

"Kelionė į Katmandu" - berods taip vadinosi Audronės B., hipių hipės, romanas, glausta rašysena parašytas keliuose storuose pailguose bloknotuose, kurį "rijau" tįsodama baltame Nidos smėlyje prieš gerą dešimtį metų. O gal ta istorija buvo išspausdinta "šlubuojančia" mašinėle ir man slapta įduota "Vaivoje" ar kitoje šventoje Gorkynės vietoje. Nebepamenu. Tik prisimenu fatališką meilę, muziką, lyg iš gausybės rago plūstančius visų rūšių narkotikus, žinoma, mirtį bei egzotišką miestą, kurio Audra B. niekada neregėjo. Ir aš netikėjau kada nors gyvenime išvysianti Katmandu. Visada svajojau nukeliauti į...

LR „Klasikos“ programos laida „Apie riziką gyventi“

Miela Jurga, pabandykime pasvarstyti rimtą problemą. Modernioji civilizacija mums sukūrė patogų, linksmą, daliai žmonių labai sotų pasaulį, bet drauge žmogaus viduje ji pasėjo netikrumo jausmą, abejones, nusivylimą ir tuštumos pajautą. Tai liečia ne tik modernaus žmogaus santykį su Dievu. Modernus žmogus negali visiškai pasitikėti ir mokslo pasiekimais, nes jie visą laiką kinta. Naujas žinojimas nestiprina žmogaus pasitikėjimo savimi pačiu ir civilizacija. Ar ne todėl ne vienas ima įvairiausiais būdais ieškoti vidinės atramos. Viena tokių paieškų - religijos keitimas. Kuo tai gresia žmogui? Kuo...