Žemės reforma – žmonių pralaimėtas karas su valstybe?
Baigiantis Parlamento pavasario sesijai liepą Seime buvo balsuojama dėl 47 Seimo narių pasiūlymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar dabartinė žemės vertinimo metodika atitinka Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus lygiateisiškumo, teisingo atlyginimo už paimamą nuosavybę ir lygiavertės kompensacijos principus. Šiai idėjai nepritarė svarstyme dalyvavę Seimo komitetai ir balsavimo metu šis pasiūlymas buvo atmestas, nes tai esą pakenktų Vyriausybės užmojui žūtbūt užbaigti žemės reformą iki 2007 m. Deja, darosi vis labiau akivaizdu, kad šis siekis sunkiai įgyvendinamas dėl daugelio įsisenėjusių reformos vykdymo problemų. Mano pasiūlyta priemonė – kreipimasis į Konstitucinį Teismą – galbūt galėjo laikinai sustabdyti ydingą žemės vertinimo procesą ir bent iš dalies ištaisyti ankstesnes politines klaidas. Piliečių skunduose nuolat akcentuojama, kad atkuriant nuosavybę į žemę ir pasirenkant kompensacijos būdą, valstybės institucijų nustatoma žemės kaina šimtus kartų skiriasi nuo realios vertės. Tai sudaro sąlygas valdininkų piktnaudžiavimams, auga žmonių nepasitenkinimas valstybės institucijų darbu. Pavyzdžiui, Kauno miesto Savanorių prospekte pagal nustatytą metodiką įvertinta pusės hektaro žemė esą kainuoja 3397 litus, nors iš realių sandorių matyti, kad vieno aro kaina šioje miesto teritorijoje – nuo 100 000 iki 200 000 litų. Todėl pagal metodiką apskaičiuojamos kompensacijos jokiu būdu nėra nei teisingos, nei lygiavertės.