Už tokius žodžius rašinėlio pavadinime, dar jo neperskaičius, autorius turėtų būti demokratiškai (daugumos valia) nukryžiuotas, nes mūsų laikais demokratija laikoma vos ne šventąja karve. Jai priskiriamos vertybės, kurių, autoriaus manymu, demokratija niekad savyje neturėjo, neturi ir neturės. Tačiau iškart tenka pridurti, kad demokratija žalinga ne visoms valstybėms. Ji, priklausomai nuo visuomenės brandos, gali tapti gėriu. Ir ne demokratijos pasmerkimo, o dėl jos ydų ir grimasų pavojų išvengimo einant į rinkimus, siūloma su demokratija, jos mechanizmu susipažinti nors paviršutiniškai.

Daugelis išsigando demokratijos

Pirmučiausia, dėl paties žodžio „demokratija”. Kai norima prastą vaistą įpiršti, blogą šunėką padaryti geručiu, netikusią idėją įsiūlyti, jiems duodamas gražus ar nesuprantamas pavadinimas, tarkim, – lotyniškas ar graikiškas. Tuomet jau labiau veikia ne pats daiktas ar reiškinys, o jo pavadinimas. Taip yra ir su žodžiu demokratija.

Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia liaudies valdymą. Turime lietuvišką atitikmenį savivalda. Tačiau kažkodėl vartojame tarptautinį, tarsi jis nuo to įgytų kažkokių mistinių galių.

Kita vertus, paprastą žmogų nesuprantami žodžiai atbaido. Jis su tokiu žodžiu, taigi ir su reiškiniu, nenori turėti reikalų. Taip ir yra įvykę: daugelis demokratijos išsigando, nesuvokę jos privalumo savo reikalus tvarkyti patiems, patikėjo juos vakarykštiems prievartautojams.

O tie, nusitvėrę tą mistinį žodį, kabina jį prie partijų pavadinimų (darbo demokratai, socialdemokratai, liberaldemokratai, naujieji demokratai, krikščionys demokratai), tarsi demokratinėje valstybėje greta jų veiktų ir nedemokratinės partijos. Tačiau jei jau tas tarptautinis žodis priimtas ir mūsų kalboje prigijęs, tenka vartoti, su juo nagrinėti savivaldos reiškinį.

Profesorių „nusveria” du beraščiai

Demokratijos apaštalas Žanas Žakas Ruso teigė, kad užtenka liaudžiai nuimti grandines, duoti laisvą valią ir liaudyje natūraliai glūdinti gera valia leis deramai spręsti visuomenės reikalus. Iš tikrųjų demokratija savyje jokių vertybių neturi, o tėra valios išreiškimo būdas.

Žmonių valios, kurią turėtume laikyti vertybe, demokratija nevertina. Jai nesvarbu gera ar bloga valia reiškiama. Demokratijos mechanizmui svarbu, kad valią išreikštų dauguma žmonių. Ž.Ž.Ruso klaidatikystė išryškėjo pasirodžius, kad liaudyje gali tūnoti ne tik gera, bet ir bloga valia, jog liaudis gali būti abejinga, t. y. jokios valios gali nebūti.

Atsigręžus į neseną praeitį, kai visuomenė buvo valdoma „demokratinio centralizmo” būdu, arba – į mūsų dabarties skandalingo demokratinio valdymo būdą, kai valia perkama, parduodama arba jos neturima, matysime, kad svarbesnis ne valios raiškos būdas, o pati valia.

Valdžių rinkimuose demokratijos balsavimo mechanizmas nevertina nei rinkėjų, nei renkamųjų į valdžias kilmės, išsilavinimo, tautybės, lojalumo valstybei, dorovės. Šis mechanizmas – gryna aritmetika: vienas asmuo – vienas balsas, sprendimą lemia 50 proc. + 1. Vaizdžiai kalbant, vieną profesorių „nusvers” du beraščiai, du generolus – trys kareivėliai, vieną vyskupą – dvi paklydusios avelės (sukčiai ar vagys). Aritmetinio vertinimo pasekmes verta panagrinėti plačiau.

Pirmučiausia reikia kalbėti apie valdžių rinkėjus, nes jie lemia kandidatų pasirinkimą ir išrinkimą į valdžias. Pirmosios nepriklausomos Respublikos šviesiausia tautos dalis per okupaciją buvo sunaikinta fiziškai ar raudonojo teroro vejama išblaškyta po pasaulį.

Iš likusios penkis dešimtmečius luošintos ir mulkintos, komunistinės ideologijos „šviesoje” auklėtos ir prievartautos liaudies nei vertybinės mąstysenos, nei patriotizmo, nei tautiškumo beveik neliko.

Vertinama tik tai, ką galima matuoti turtu, pinigais, malonumais. Pastaraisiais apčiuopiamais, lengvai suvokiamais dalykais žmonės paperkami, todėl valstybę valdyti ateina panašūs į juos. Ir, žinoma, nei smerkti, nei niekinti tų savo brolių negalime, kaip nesmerkiame ir neniekiname ligonių (ligonius gydo, piliečius reikia išsiugdyti).

Į 1990 m. nepriklausomybę atėjome su „tarybine liaudimi” ir negausia nepalūžusia, atlaikiusią priespaudą tautos dalimi, o kandidatų į valdžias pasirinkimą ir išrinkimą lemia dauguma.

Tautiškumą plauna be gailesčio

Demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės. Demokratija pripažįsta tik pilietinę visuomenę ir pilietybę. Demokratijai nesvarbus pilietinės visuomenės turinys, piliečio tautybė.

Tautiniu pagrindu susikūrusiose valstybėse, kokia yra ir Lietuva, tautybė laikoma didžiausia vertybe, jos kultūros puoselėtoja ir nešėja, dorovės, sėslumo, darbštumo bei kitokių vertybių sergėtoja. Tačiau demokratijos mechanizmas tautiškumą plauna be gailesčio.

Kai imigrantų skaičius priartėja prie kamieninės tautos gyventojų skaičiaus ar viršija jį, demokratijos aritmetikos dėka, ypač mažai tautinei valstybei, iškyla išnykimo pavojus. Kaip pavyzdžiai gali būti Latvija, Moldovos Padniestrė, Gruzijos Abchazija, kurias kaip juodoji skylė stengiasi įsiurbti Rusija.

Demokratijos mechanizmas nevertina lojalumo, ištikimybės savo tautai ir jos valstybei. Jei panagrinėtume Vyriausiosios rinkimų komisijos dokumentų reikalavimus kandidatams į Seimą ar savivaldybes, ten jų kilmės, veiklos vertinimo praeityje, lojalumo reikalavimų nerasime.

Komisija, užuot pastačiusi užkardą nelojaliems piliečiams, pripažįsta tik teismuose įrodytą jų neištikimybę valstybei, nors ištikimybės (lojalumo) valstybei teismai išvis nenagrinėja. Štai ir turime Seimą, kurio dalį sudaro buvę nusikalstamos partijos sekretoriai ir net aukščiausi jos vadovai, priešiškos valstybės kolaborantai, kagėbistai rezervistai.

Demokratija gali virsti tironija

Demokratinė rinkimų mašina nevertina renkamųjų išsilavinimo, politinio išprusimo, gebėjimo naudotis demokratijos mechanizmu, nevertina net valstybinės kalbos mokėjimo. Dėl šių priežasčių visuomenė patiria negandas, nes nemokšų kurpiami įstatymai bei normatyviniai aktai dažnai ne naudą, o žalą neša.

Demokratijos akiratyje nėra dorovės, nėra konstitucijų konstitucijos – Dešimties Dievo įsakymų. Demokratija leidžia viską, kas neuždrausta įstatymu. O į įstatymus visko surašyti neįmanoma, įstatymus kuria ir sau naudingus kurpia, priiminėja, deja, ne doriausieji.

Vien atkreipus dėmesį į milijonais vertinamus valdžios vyrų ir moterų turtus, galima nesuklystant tvirtinti, kad sąžiningu būdu jie negalėjo būti uždirbti, nors juos įgyjant gal nebuvo pažeistas įstatymas. Kad tai nemoralu, kad padaryta skriauda visuomenei, demokratijai neskauda.

Neteisūs tie, kurie tapatina demokratiją su laisve, arba pastarąją laiko demokratijai priklausančia vertybe. Demokratijos turinyje laisvės nėra, jai būdingesnė prievarta – daugumos mažumai.

Demokratija numato tik laisvą valios reiškimo būdą. Šiuo būdu pasinaudojus, jei būtų išreikšta bloga valia, demokratija gali virsti ne paprasta, o visuotine tironija. Tokią jau turėjome patirdami „demokratinio centralizmo” valdymą.

Vienodai neteisūs ir demokratijoje matantys lygybę, brolybę, socialinį teisingumą. Šie dalykai taip pat priskirtini žmonių valiai.

Klaidinantis yra ir pagrindinis demokratijos principas – daugumos valia. Niekur pasaulyje niekad nebuvo, kad minia darytų teisingus sprendimus, reikštų tik gerą valią, vestų tiesos keliu. Žmoniją vedė, veda ir, tikėkime, ves daugumos valia neišrinkta geroji mažuma: šventieji, išminčiai, genijai, talentai. Ir ne demokratija, ne dauguma, ne minia jiems suteikė šias kilniausias savybes…

Telieka išmokti vadelioti

Taigi mūsų valstybėje tarpsta demokratinio valdymo ydos, grimasos, negandos, skandalai. Tačiau Lietuvos politinė padangė nėra jau tokia juoda kaip čia nupiešta demokratija. Ir tai yra ženklas, kad vertingieji tautos pradai nėra galutinai sunaikinti, jog demokratinio valdymo mechanizmas, nors klibėdamas, veikia. Dar veikia ir formaliai valdyme nedalyvaujanti geroji mažuma.

Kaip tvirtina visokio valdymo mokslo ar meno ragavę vyrai, demokratinis valdymas – netobulas, tačiau geresnio dar niekas nesugalvojęs. Jei į lėktuvo piloto vietą atsisės arklio vadeliotojas, lėktuvas ne tik neskris, bet ir nepajudės iš vietos.

Taip ir demokratiją įvaldyti gali tik dorovės principų nepaminanti, sutelkta pilietinė, tautiniu pagrindu sukurtoje valstybėje tautiškai susipratusi, visuomenė. Taigi, pasirodo, kad demokratija valstybei žalą daro tada, kai ja naudojasi pilietiškai nebrandi, savęs valdyti negebanti visuomenė.

Kito kelio nėra: lieka mokytis ir išmokti valdyti demokratinio valdymo mechanizmą, tobulėti patiems, gaivinti ir puoselėti tikrąsias vertybes savyje, tuomet ir nepakankamai tobulas mechanizmas nebebus žalingas, juo galėsime sėkmingai kurti šviesesnę ateitį. Reiškinių ir ženklų, liudijančių visuomenės ėjimą pilietiškumo link, daugėja.

Views All Time
Views All Time
4851
Views Today
Views Today
1
0 0