Gyvenime, kai bendrauja du žmonės, kiekvienas iš jų turi bent kelis „Aš“. Pvz., „tikrasis Aš” — tas „Aš”, kuris glūdi giliai kiekviename iš mūsų, kurį ne visada parodome net sau pačiam. Turim ir „parodomąjį Aš”, kuriuo pristatome save kitiems. Paprastai jis yra pagražinamas arba kai kuriais atvejais net specialiai subjaurojamas. Kai susitinka du mažai pažįstami žmonės, jie bendrauja rodydami vienas kitam savo „parodomuosius Aš”. Bendravimui gilėjant „parodomasis Aš” gali labai priartėti prie „tikrojo Aš”. Bet gali ir nepriartėti, nes bendraujant dar veikia ir taip vadinama apercepcija, kurios esmė yra tai, jog matome ir girdime ne visai tai, kas iš tikrųjų yra, o daugiau tai, ką norime girdėti. Tas ypatingai reikšminga, kai bendrauja du įsimylėję žmonės. Tada į bendravimą įsipina ir tam tikri hormonai, kuriuos smegenys išskiria mylint ar džiaugiantis. Šie hormonai dar labiau iškraipo tikrąjį vaizdą, ir matome tai, kas mums patinka kitame žmoguje, bet nematome to, kas mums nepatinka. Beje, kaip tik dėl to po keleto bendro gyvenimo metų sutuoktiniai tarsi atsipeikėja, pamato antrojoje pusėje tai, ko anksčiau dėl hormonų įtakos net nematydavo. Taigi, bendraudami tarsi bendraujame ne su kito „tikruoju Aš” ir net ne su „parodomuoju Aš”, o su mūsų „įsivaizduojamu kito Aš”. Ir tai apsunkina santykius. Virtualiame gyvenime (beje, tai nėra tikslus pavadinimas, nes „virtual” angl. kalba reiškia „tikras”) kito žmogaus suvokimas ir pažinimas komplikuojasi.

Koks būtų gyvenimas be kompiuterių ir interneto? Tikrai ne toks patogus ir įdomus, bet reiktų nepamiršti ir galimų pavojų. Kokie jie – aptariama straipsnyje. Virtualus pasaulis yra virtualioje (kibernetinėje) erdvėje, t.y. aplinkoje, kurioje bendraujama per sujungtus į tinklą kompiuterius. Jis neturi konkrečios geografinės vietos, jame išnyksta laikas, o žmonės gali būti tokie, kokius save įsivaizduoja. Pakinta žmogaus santykis tiek su pasauliu, tiek su kitu žmogumi. Betgi naudodamiesi internetu galime supainioti darbą ir asmeninį gyvenimą, pvz., namuose dirbame, nes nebaigti darbai taip lengvai „pasiekiami”, o darbe skaitome asmeniškai gautus elektroninius laiškus; pamiršti, kad kuo daugiau laisvalaikio praleidžiame prie kompiuterio, tuo mažiau jo skiriame artimiesiems bei aktyviam poilsiui. Pamažu nykstant ribai tarp pomėgio ir priklausomybės, kinta žmonių elgesys: jie vis daugiau laiko praleidžia virtualioje erdvėje, prarasdami laiko pojūtį, „pabėgdami” nuo realaus gyvenimo sunkumų. Nukenčia jų šeimos nariai, bendravimas, mokslas ir/ar darbas. Internetas daugiausia tarnauja socialinei tarpusavio sąveikai. Žmonės siunčia ir gauna elektroninius laiškus, kalbasi, svarsto, ginčijasi tiek su artimaisiais ar kolegomis, tiek su nepažįstamaisiais, neatsižvelgiant į tai, kur jie gyvena. Kuriama virtuali pasaulinė bendruomenė. Bendraudami virtualiai galime atvirai pasakyti savo troškimus, abejones, džiaugsmus ir rūpesčius ar apsimesti kitokiais nei esame.

Bendravimas “gyvai” tarp vienos rūšies individų galibūti sudėtingesnis, negu su kitos rūšies atstovu, pav. – katinu, norsir su katinu reikia “pagauti kampą”. Manau kad daugelis “gyvai” bendraujančių elgiasi labai virtualiai. Dažnai esukaltinama dėl virtualaus bendravimo kompiuteryje ir tada sakoma, kadšalia yra TIKRAS gyvenimas. Bet neseniai įvykęs nesusikalbėjimas tarptrijų pašnekovų bendraujančių “gyvai”, privertė susimastyti apie mūsų virtualius santykius gyvenime. POKALBIO RŪŠIS, kada vienasasmuo atveria savo širdies skaudulius kitiems ir nelaukia tavo komentarų, tik užuojautos – labai primena blogo virtualų dienoraštį, kada nustatymuose atjungi komentarus neužsiregistravusiems. DRAUGYSTĖS RŪŠIS, kada negali pasakyti draugui skaudžios tiesos, tarsisaugotumei jį, o visą tai vėliau aptari su kitais, draugui negirdint, irgi yra virtualūs santykiai. Dvasiškai spaudi jį, nes apkalbi ir neduodi galimybės išgirdus nemalonią tiesą įvertinti savo elgesį ir gal net pasikeisti. ŠEIMOS TIPAS, kada vyras išeina degtukų irdaugiau į namus nebegrįžta, o žmona norėdama gero (vaikui?) vyrui, kurįvis dar myli ir mano, kad jeigu ji nesiskirs, jis gali kada nors irsugrįžti ir kita atsiradusi šeima, kur apsistoja vyras, kuri negaliįteisinti santykių, nes vyras neišsiskyręs – yra dvi virtualios šeimos. Dažnai vyrams tokia situacija yra palanki, nes jis tampa už niekąneatsakingas, o dvi virtualios žmonos skaičiuoja bendro gyvenimojubiliejus su tuo pačiu vyru.

Nuolatinė prieiga prie šiuolaikinių komunikacijos technologijų aštuoniems iš dešimties Lietuvos gyventojų leidžia jaustis mažiau vienišiems, rodo didžiausios Šiaurės ir Baltijos šalių telekomunikacijų bendrovės „TeliaSonera“ atlikto „Tendencijų tyrimo“ („Trend Report“) duomenys. 2009 m. spalį atliktos apklausos duomenimis, net 79,8 proc. lietuvių mano, jog šiuolaikinės ryšio priemonės – internetas, telefonas ir kitos – žmonėms leidžia atsikratyti vienatvės. Daugiau nei 80 proc. apklaustųjų mano, jog šios technologijos leidžia kontroliuoti savo gyvenimą, o didžioji dauguma apklaustųjų (95,3 proc.) mano, kad jos palengvina žmonių kasdienybę. „Teo“ Korporatyvinės komunikacijos skyriaus direktoriaus Valdo Kaminsko teigimu, tyrimo išvados oponuoja dažnai reiškiamai nuostatai, neva dėl šiuolaikinių technologijų žmonės jaučiasi labiau vieniši ar izoliuoti. „Buvimas kartu vis dažniau reiškia virtualų pasiekiamumą, o ne fizinį buvimą toje pačioje vietoje. Ypač tai aktualu likimo į skirtingus miestus ar šalis išskirtiems bei vyresnio amžiaus žmonėms, kurie, nepaisant fizinės vienatvės, naudodamiesi šiuolaikinėmis komunikacijos technologijomis gyvena pilnatvišką gyvenimą“, – teigė V.Kaminskas. „Tendencijų tyrimo“ duomenimis, aktyviais socialinių tinklų dalyviais Lietuvoje jau tapo beveik trečdalis gyventojų – 31 proc. apklaustųjų naudojasi socialiniais tinklais, tokiais kaip „Facebook“ ar „Twitter“, o 7,4 proc. apklaustųjų savo asmeninę informaciją juose atnaujina kasdien.

Žmogų supa įvairiausi daiktai ir gyvi organizmai – viską, kas mus supa, mes vadiname aplinka. Bet aplinka ne tik tai ką matome, jaučiame ir girdime – aplinka turi ir kitą, gilesnę prasmę. Viena tų gilesnių prasmių yra virtualus bendravimas. Mes gerai nežinome, kas yra kitoje mūsų kompiuterių ekranų pusėje, nežinome, ką iš tiesų veikią mums trumpąją žinutę rašantis žmogus. Mes galime tik spėlioti arba aklai pasitikėti. Kodėl aklai? Nes jei tikrai gerai pažįstame žmogų ir jis mums yra labai svarbus, stengiamės su juo internetu bendrauti kuo mažiau. Juk vadinamuose chat‘uose nematome savo draugo akių, negirdime juoko, negalime tiksliai pasakyti nuotaikos. Su gerai pažįstamais žmonėmis reikalingas tikras akių, kvapų, lietimų ir garsų kontaktas. Virtuali aplinka – terpė, kurioje klesti interaktyvumas. Toje terpėje žmonės susiranda virtualių draugų, su jais bendrauja, jiems pasakoja apie save. Internetas buvo sukurtas ne šiems tikslams, bet būtent tam jis buvo panaudotas. Chat’ai, forumai, elektroniniai laiškai – viskas sueina į viena, į jauną žmogų, nes tik maža dalis vyresnio amžiaus žmonių gerai išmano apie kompiuterius. Virtualioje erdvėje reikia gerai žinoti ką, kur ir kada sakyti. Reikia žinoti interneto etiką, kitaip dar vadinamą netiquette. Tinklo etiketas (“Netiquette”) – tai visų interneto vartotojų elgesio taisyklių rinkinys. Internete etika labai svarbu – ne vietoje paskelbta informacija, kuri neatitinka svetainės taisyklių gali sukelti daug bėdų.

Jaunajai kartai gresia nauja liga – priklausomybė nuo kompiuterio. Naršymas internete, kompiuteriniai žaidimai tampa vienu mėgstamiausių užsiėmimų daugeliui vaikų ir paauglių. Pasinėrę į virtualų pasaulį jie tolsta nuo tikrovės: nebenori ir nebemoka bendrauti su draugais, atsiriboja nuo šeimos, apleidžia mokslus. Negydant šios priklausomybės ji gali pereiti į kitas formas, išprovokuoti psichikos ligas. Keturiolikmetį vilnietį į Vilniaus priklausomybės ligų centrą gegužės mėnesį atvedė sunerimę tėvai. Čia juos nukreipė poliklinikos gydytoja. Tėvai skundėsi, kad nebegali su sūnumi susišnekėti: jis tapo dirglus, irzlus, nepakantus, blogai miega. Šiuos pasikeitimus jie siejo su tuo, kad paauglys vis daugiau laiko leidžia prie kompiuterio namuose, jei jie draudžia – eina į interneto kavines ar klubus. Iš pradžių įsigijusi kompiuterį šeima džiaugėsi, kad jų atžala nelaksto su įtartinais draugais, o leidžia laiką namuose. Tačiau, po kurio laiko prijungus internetą, sūnų darėsi vis sunkiau atitraukti nuo kompiuterio. Namuose pradėjo dingti pinigai, paaiškėjo, kad sūnus nevalgo pietų, o sutaupytus litus išleidžia interneto kavinėse. Jaunuolis buvo užkluptas naršantis po internetą naktį, kai suaugusieji miegojo. Paauglio elgesiu ir prastu mokymusi ėmė skųstis ir mokytojai. Dvylikamečio berniuko tėvai buvo išsiskyrę, jis gyveno su motina. Turtingas tėvas savo atžalos išlaikymui pinigų negailėjo.

Dvi savaites viena kaunietė užtruko, kol privertė policiją pradėti tyrimą dėl šmeižikiško skelbimo internete. Tuo tarpu Kauno mero žmonai vargti nereikėjo – tyrimas dėl užgaulaus komentaro pradėtas akimirksniu. Posakis apie lygius ir lygesnius ne iš piršto laužtas. Praėjusią savaitę į teisėsaugininkus kreipėsi Kauno mero Andriaus Kupčinsko žmona Jurgita, pranešusi apie interneto portale aptiktą užgaulų komentarą. Jame grasinta vieną dieną nušauti miesto vadovą, sutikus prie savivaldybės, o čia pat pridurtas ir neetiškas palinkėjimas jo šeimos nariams – žmonai ir sūnui. J.Kupčinskienė pasakojo dažniausia nereaguojanti į piktus, užgauliojamus ar vulgarius komentarus apie vyro darbą ar išvaizdą. Tačiau kai komentatoriams užkliuvo ir šeimos nariai, kantrybė trūko: “Šito jau neleisiu. Straipsnyje nėra mano vardo, o komentare jis paminėtas. Tai yra mano reakcija tik į grasinantį komentarą. Noriu, kad žmonės, rašydami komentarus, jaustų atsakomybę už savo žodžius.” Mero žmona pirmiausiai kreipėsi į Dainavos policijos komisariatą. Po kelių dienų ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo perduota dažniausiai žmogžudystes ar pasikėsinimus nužudyti tiriančiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriui. Pastarojo viršininkas nedelsdamas kreipėsi į portalo redakciją su prašymu skubiai nurodyti kompiuterio, iš kurio buvo parašytas įžeidžiamas komentaras, IP adresą.