Vartotojai

Pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti įsigyjami įvairūs daiktai, tarp jų ir energija. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad energijos (elektros energijos, šilumos, karšto ar šalto vandens, dujų) pirkimo-pardavimo sutartys laikomos ne nuo susitarimo tiekti energiją momento, bet nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Pagal Civilinį kodeksą draudžiama tiekti vartotojui daiktus be jo sutikimo, jeigu už juos reikalaujama sumokėti. Jei daiktai buvo pateikti be vartotojo sutikimo, vartotojas gali jais naudotis neatlygintinai. Tačiau nusipirkęs ar kitaip įgijęs butą su prijungtais energijos tiekimo įrenginiais ir pats nesiėmęs jokių veiksmų, kurie rodytų, kad asmuo nesutinka, kad jam būtų tiekiama energija, vartotojas turėtų mokėti už tiekiamą energiją (elektrą, šilumą, vandenį). Kita vertus, reikėtų žinoti, kad daugiabučiame name pirkdami ar parduodami butą su jau prijungtais energijos tiekimo tinklais, galite turėti sunkumų vienašališkai nutraukti sutartį su energijos tiekimo įmone.

Verslininkai perduodami prekes ar teikdami paslaugas iš anksto, bendram, daugkartiniam naudojimui parengia standartines sutarties sąlygas ir jas naudoja sudarydami sutartis su vartotojais be jokių derybų. Vartotojas šiuo atveju turi tik dvi galimybes – sudaryti sutartį arba jos nesudaryti. Verslininkas, rengiantis standartines sutarties sąlygas, gali pažeisti sąžiningumo principą ir įtraukti tik tokias sąlygos, kurios jam naudingos. Todėl, kai vartojimo sutartis sudaroma pagal standartines sąlygas, svarbu užtikrinti sutarties šalių – verslininko ir vartotojo – interesų pusiausvyrą ir sąžiningumo principo laikymąsi. Europos sąjungos ir mūsų šalies teisėje laikomasi nuostatos, kad verslininkas turi derybinę patirtį ir ekonominę galią, todėl gali vartotojui diktuoti savo sąlygas. O vartotojas yra silpnesnė pusė, todėl būtina jį ginti, numatant nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus.

Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje yra įvesta nemokama telefono linija (8~800) 404 03, kuria vartotojai ir gamintojai visą parą gali skambinti ir pranešti apie nesaugius, nekokybiškus maisto produktus ir nesaugias viešojo maitinimo įstaigų teikiamas paslaugas. Valstybinės maisto ir veterinarijos tinklalapyje www.vet.lt yra sukurta vartotojų skundo pranešimo dėl nekokybiškų maisto produktų bei viešojo maitinimo įmonių teikiamų paslaugų elektroninė forma-anketa. Taip pat yra vartotojams skirta skiltis, kurioje skelbiama informacija apie įvairių maisto produktų savybes ir kokybę, ženklinimo ypatumus, maisto saugos kontrolės rezultatus. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklalapyje yra numatyta galimybė vartotojams konsultuotis su Tarnybos specialistais, pateikti siūlymus. Vartotojų pranešimų tyrimo sėkmė ypatingai priklauso nuo informacijos apie nekokybišką maisto gaminį išsamumo. Reikalinga nurodyti ne tik produkto pavadinimą ir nusiskundimo priežastį, bet ir produkto gamintoją, pagaminimo datą, realizacijos terminą, pakuotę, kiekį, laikymo sąlygas, nepamiršti įvardinti įmonės, kurioje buvo pirktas nekokybiškas maisto produktas, pavadinimą ir adresą.

Lietuvos vartotojų interesams atstovaujančios organizacijos atvirame kreipimesi į šalies Seimą ir Vyriausybę išreiškė susirūpinimą dėl AB "Lietuvos dujos" akcijų pardavimo. Derybose su "Gazprom" minima sąlyga, jog 70 proc. dujų numatoma tiekti per AB "Lietuvos dujas", o "Gazprom" siekia, kad įstatymu būtų panaikintas valstybinis dujų kainų reguliavimas laisviesiems vartotojams. "Nuogąstaujame, jog įsigaliojus šioms nuostatoms, "Lietuvos dujos" užims dominuojančią padėtį dujų pardavimo rinkoje ir įgis galimybę didinti dujų kainas šilumos tiekėjams", - teigė Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė. Pasak jos, šis "Gazprom" scenarijus jau įgyvendintas kaimyninėse šalyse – dujų pardavimo kainos po privatizavimo Estijoje ir Latvijoje padidėjo apie 30 proc. "Sekant kaimynų pavyzdžiu, šilumos energijos kaina neabejotinai kiltų ir galutiniams centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojams – daugiau kaip 2 mln. šalies gyventojų", - sakė Lietuvos vartotojų asociacijos viceprezidentas Stanislovas Juodvalkis

Lietuvos Respublikoje sukurta vartotojų apsaugos sistema, kurios pagrindą sudaro Vartotojų teisių gynimo įstatymas ir kiti teisės aktai kurie numato, kad jų laikymosi priežiūrą vykdo vartotojų teisių gynimo valstybinės įstaigos ir visuomeninės vartotojų organizacijos, kurias remia ir teikia finansinę paramą valstybė. Tačiau vartotojų teisių apsaugos praktika parodė, kad vartotojų teisių gynimo valstybinių institucijų ir visuomeninių vartotojų organizacijų veikla yra nesuderinta ir viena kitos nepapildo. Paaiškėjo, kad Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostata (29 str.) įsteigti Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą prie Teisingumo ministerijos, susidedančią iš penkių narių, turinčių valstybės tarnautojo statusą, yra iš esmės klaidinga, nes šioje Taryboje nėra atstovaujami vartotojų teisių apsauga suinteresuotos valstybinės, verslo ir visuomeninės organizacijos. Šių organizacijų interesai pagal įstatymą numatomi realizuoti per Vartotojų teisių apsaugos komisiją, kaip patariamąją instituciją, kurią vėlgi sudaro ir tvirtina Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba. Nustatyta, kad šiai Komisijai vadovauja Nacionalinės tarybos pirmininkas.

Manyčiau, nemažai žmonių, juos paklausus, ar Lietuvoje klientas, vartotojas turi kokių nors teisių, atsakytų: "Turi teisę rinktis". Visai logiškas atsakymas: jei nori pigesnių prekių, eini į turgų, o ten, klausk neklausęs apie kokybę, - vis tiek rizikuoji. Žinoma, tikriausiai niekas nesitiki, kad, pavyzdžiui, batai, nusipirkti už 40 Lt, labai ilgai tarnaus. "Gal šį sezoną, manai, jų pakaks, gal..." Tačiau jeigu firminėje parduotuvėje už avalynę tenka pakloti kelis šimtus, vis dėlto jautiesi užtikrinta: nusipirkai kainą atitinkančius geros kokybės batus. O čia po savaitės netikėtai... tarkim, atsiklijuoja puspadis arba ima ir suplyšta per siūles... Taip nebūna? Būna, būna... Merfio dėsnis galioja visiems vienodai. Dar tuo neįsitikinai?! Asta jau. Kai jos brangiai kainavęs batelis, vos keliskart apsiautas, suplyšo, puolė ieškoti kasos kvito, kad galėtų įrodyti, jog pirko būtent šitoje parduotuvėje ir kad garantijos laikas dar nepasibaigęs. Žinojo - be pirkinį patvirtinančio dokumento nėra net mažiausios prasmės reikšti kokių nors pretenzijų. Atsakymas aiškus: gal batus pirkote visai kitur... gal prieš penkerius metus!