Vadyba

Laikant, kad eksporto subsidija yra papildoma mokesčių našta, mokesčių mokėtojams, jos naudojimas paprastai reikalauja įstatymų patvirtinimo. Argumentai, kurie išsakomi dažniausiai eksporto subsidijų pateisinimui, orientuojami į tai, kad jie palaiko užimtumą eksportuojamose šalyse, pagerina mokėjimų balansą eksporto augimo sąskaita. Eksporto subsidijos, laikantis TPO taisyklių, laikomos nesąžininga konkurencija ir yra uždraustos. Įskaitant įvairias formas, kurias įgauna vidaus ir eksporto subsidijos, nustatyti jų dydį yra nelengva. 1984-1986m. vidaus subsidijos pienui JAV sudarė 66% vidaus kainos, Europos Sąjungoje – 56%, Japonijoje – 82% cukrui. Aišku, kad ekonominiu atžvilgiu eksporto subsidijos neturi prasmės.

Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms.

Tiesioginės subsidijos – betarpiškas išmokas eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygias gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tiesioginės subsidijos reiškia dotacijas gamintojui jam išeinant į tarptautines rinką. Tiesioginio subsidijavimo pavyzdžiu 1960 – ų metų pradžioje buvo išsivysčiusių šalių pramoninio eksporto brangios prekės – aviacinė technika ir pan. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.

Individualios – nustatomos globalinės kvotos rėmuose kvota kiekvienai šaliai, eksportuojančiai ar importuojančiai prekę.Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai. Dažniausiai individualios kvotos (kontingentai) būna sezoniniai, t.y. įvedami konkrečiam laiko periodui, kai vidaus rinkai labiausiai reikia vyriausybės apsaugos. Paprastai tai yra rudens mėnesiai, kai vyksta žemės ūkio derliaus realizacija. Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atveju, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Iš kitos pusės, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkurentiškų importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

Darbuotojai: kintant ekonomikos sąlygom kartu keičiasi įgūdžiai , kurių reikalaujama iš darbuotojų. Vis labiau reikalaujama geriau išsilavinusių ir lankstesnių darbuotojų. Akcininkai ir direktorių valdybos: didelių atvirų korporacijų valdymo struktūra leidžia akcininkams pasinaudoti balsavimo teise ir daryti įtaką kompanijai.

Norėdami suvokti paslaugų veiklos savitumą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra paslauga ir kuo ji skiriasi nuo materialios prekės. Formuluoti paslaugos apibrėžimą skatina keletas aplinkybių, iš jų ypač paminėtinos dvi: Pirma, tai poreikis apibrėžti paslaugų sektorių, nustatyti jo vietą ir vaidmenį ūkio struktūroje, poveikį makroekonomikos procesams: augimui, užimtumui, investiciniam aktyvumui ir pan. Antra, būtinybė suvokti paslaugos esmę tam, kad būtų galima priimti teisingus vadybos bei marketingo sprendimus firmoje. Surasti universalų paslaugos apibrėžimą pirmiausia trukdo paslaugų įvairovė. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudėtinės dalies.

Nepertraukiamos prekybos pagrindinis bruožas yra tas, kad prekybos sistema, gavusi naują pavedimą, iš karto patikrina ar yra kita jį atitinkanti sandorio šalis tarp anksčiau gautų pavedimų. Jei tokia sandorio šalis randama, pavedimas vykdomas iš karto, jei ne, pavedimas įrašomas tarp laukiančių. Apie įvykdytą pavedimą ir įregistruotą sandorį nedelsiant informuojami visi Biržos nariai, dalyvaujantys prekyboje. Nepertraukiamoje prekyboje sandoriai gali būti sudaromi visais VP: akcijomis, pasirašymo teisėmis, skolos VP. Nepertraukiamos prekybos metu akcijų ir pasirašymo teisių kaina gali svyruoti 10% ribose nuo prekybos sesijos atidarymo metu nustatyto kurso, o jei šis kursas nustatytas nebuvo – nuo paskutinės vidutinės svertinės kainos. Kai kursas arba paskutinė vidutinė svertinė kaina nukrenta žemiau 0,20 Lt, galimos kainos svyravimo ribos yra 0,01 Lt.

Vartotojai: jie keičia savo išteklius, dažniausiai pinigų pavidalų, į organizacijos gaminius ir paslaugas. Vartotojas gali būti: įstaiga – mokykla, ligoninė, vyriausybės tarnyba; kita firma – rangovas, įgaliotinis ar gamintojas; privatus asmuo. Tiekėjai: Kiekviena organizacija įsigyja ištekliu – žaliavų, paslaugų, energijos, įrengimų ir darbo jėgos – iš aplinkos ir naudoja juos rezultatams gauti. Nuo to ką organizacija pasiima iš aplinkos bei nuo to, ką ji su pasiimtais ištekliais daro priklauso jos galutinio gaminio kaina ir kokybė. Todėl kiekviena organizacija yra priklausoma nuo išteklių bei tiekėjų, ir stengiasi išlaikyti konkurenciją tarp jų,siekdama žemesnių kainų, kokybiškesnio darbo ir greitesnio pristatymo.

Šiuolaikinių įmonių veikla neįsivaizduojama be reklamos. Aktyvios rinkos sąlygomis, augant prekių bei paslaugų įvairovei, reklama tampa viena svarbiausių klientų informavimo rūšių bei viena veiksmingiausių konkurencijos priemonių. Specializuotos parodos yra viena iš efektyviausių reklamos formų, kartu atliekanti ir firmos reklamos (gerina įvaizdį, kelia prestižą), ir konkrečios prekės ar paslaugos reklamos, ir įmonės produkcijos pardavimų skatinimo funkcijas. Lietuvoje yra keletas firmų užsiimančių parodų organizavimu ir rengimu. Didžiausi parodų rengėjai įsikūrę Vilniuje ir Kaune. Didžiausias parodų rengimo centras Baltijos valstybėse yra Lietuvos parodų centras “LITEXPO”, kuris įsikūręs Vilniuje, netoli geografinio Europos centro, prie kelio iš Vakarų į Rytus.

Prekybos sesijos atidarymo metu visi sandoriai sudaromi vienu kursu. Iki nustatyto laiko visi Biržos nariai gali pateikti pavedimus pirkti ir/arba parduoti VP, taip pat juos koreguoti bei anuliuoti. Biržos nariams pateikiant pavedimus, informacija apie kitų Biržos narių pateiktus pavedimus neatskleidžiama. Nustatytu laiku pavedimų pateikimas nutraukiamas. Nuo šio momento pavedimų koregavimas bei jų anuliavimas neleidžiamas ir informacija apie gautus pavedimus atskleidžiama visiems Biržos nariams. Pasibaigus pavedimų priėmimui, VP nustatomas rinkos kursas. Visi prekybos sesijai gauti pavedimai turi vienodą įtaką kurso nustatymui. Pagrindinis kurso nustatymo kriterijus – maksimalus galimų nupirkti (tuo pačiu ir parduoti) VP skaičius. Prekybos sesijos atidarymo metu sandoriai gali būti sudaromi akcijomis ir pasirašymo teisėmis.