Šventės

Mano pušelė

pagal
Mano pušelė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Savo 33-iąjį gimtadienį nusprendžiau atšvęsti tyliai. Nieko nekviečiau, nepagaminau „baltos" mišrainės, nekepiau vištos. Beje, niekas to ir nepasigedo. O aš tikėjausi. Dairiausi visą dieną. Nieko nesulaukusi, pamaniau, jog kažkas negerai. Auginu vaikus, beveik namą pastačiau, gal dar medį reikėtų pasodinti. Netrukus skuodžiau siauru asfaltuotu keliuku atgal, mašinos bagažinėje gulėjo miške iškasta pušaitė. Kaip tik maniau, kad ir šitam darbui nepasirengiau kaip reikiant: nepaėmiau pirštinių ar vandens, štai ir sėdžiu purvinomis rankomis laikydama vairą. Tas anksčiau paminėtas žodis „netrukus" nėra visai tikslus. Valandos ištįsta, jei mažai judi ir daug galvoji, o abejinga aplinka siunčia nerimo signalus: kažkas negerai. Dar vakar žiūrėdama iš balkono į prišnerkštą kiemą mintijau apie medelį, kuris jį papuoštų. Pušis grynina orą, kad taip pasisodinus jų keletą, būtų tiesiog Druskininkai. Na, nors vieną pušelę reikėtų įterpti tarp sandėliukų ir automobilių taip, kad ir kiemo vaikučiams netrukdytų siautėti, kad kaimynams netemdytų buto ir praleistų jiems geidžiamą saulės šviesą. Senbuviai pasakojo, jog kadaise kiemo viduryje stiebėsi galingas šermukšnis, kuris jau buvo perlipęs net namų stogus. Kažkoks senis užpylė ant šaknų rūgšties, ir nudžiūvo galingas medis. O buvo dešimtį kartų didesnis už savo kenkėją. Kaimynė sako, kad gražesnio šermukšnio niekur daugiau nebematė.

Motinos diena

pagal
Motinos diena
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, kad būtų derlinga, nepamirštamos ir motinos. Motinų garbinimas siekia pačius seniausius laikus. Žmonės įvairiose šalyse nuo seno garbino moteriškąsias dievybes, būtent dėl tos pačios priežasties - motina buvo siejama su gyvybės nešėja. Taigi visos Visatos gyvybė buvo aiškinama kaip pagimdyta antgamtiškos kilmės motinos. Graikai garbino Gėją, romėnai - Artemidę, egiptiečiai - Izidę, o lietuviai - Žemyną. Tai žemės deivės. Kitos moteriškos deivės buvo susietos su moterų darbais, rūpesčiais, gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Jos rūpinosi žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globojo vaikus, lėmė jiems gerą likimą. Likimą lėmė ir sergėjo graikų Eiletijos, rusų Rožanicos, lietuvių Laimos. Visiems gerai žinoma meilės deivė, taip pat glaudžiai susijusi su motinos, t. y vaisingumo, funkcija, skirtinguose kraštuose vadinta skirtingu vardu: Afrodite, Venera, Milda. Įvairiuose kraštuose randama šių deivių garbinimo įrodymų - moteriškos lyties statulėlių. Iš Narvos kultūros (III. tūkst. pr. Kr.) rasta medinių, gintarinių statulėlių. Mažojoje Lietuvoje - akmeninių statulų, vadinamų akmens bobomis.

Didžiausia pavasario šventė – Velykos

pagal
Didžiausia pavasario šventė – Velykos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jaučiame jau vis šiltesnio vėjelio dvelksmą, saulė vis dažniau išlenda pro debesis, pamažu bunda ir visa gamta... Tuoj pradės žaliuoti žolė, skleistis pumpurai, o mes švęsime didžiausią pavasario šventę - Velykas. Kad ši šviesi ir džiugi šventė nebūtų praleista tik prie gausiai nukrauto stalo ar televizoriaus, derėtų prisimintim, galbūt, jau kiek primirštą jos kilmę bei šventimo tradicijas. Šiandien Šv. Velykos yra krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Tai yra bene svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kai su dideliu džiaugsmu švenčiama galutinė Dievo sūnaus pergalė prieš mirtį. Tačiau prieš krikščionybę, mūsų protėviai Velykas švęsdavo kaip gamtos prisikėlimo šventę, o vėliau šventė buvo sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Manoma, jog Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės", nes ankščiau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, mirusiųjų vėlės keliasi iš žemės, kartu su bundančia gamta ir grįžta atgal tik po pirmojo perkūno. Dar Velykų pavadinimas kartais yra kildinamas ir iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj (Didžioji diena). Sunku pasakyti, kuris variantas yra teisingiausias, o gal tai ir nėra taip svarbu. Svarbiausia šią šventę sutikti linksmai ir švęsti turiningai. Po iškilmingų Šv. Velykų mišių ir šventinių pusryčių, nederėtų prarasti pakilios nuotaikos. Juk šventė tik prasidėjo, o Velykos švenčiamos net dvi dienas!

Gėris - šviesa, o šviesos esminis elementas - išmintis.

pagal
Gėris - šviesa
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jėzaus prisikėlimas simbolizuoja šviesos jėgų pergalę prieš tamsos jėgas. Ši pergalė parodė kelią, kuriuo turi eiti žmogus, norintis nugalėti mirtį ir laimėti amžinąjį gyvenimą. Jėzaus pergalė nesunaikino tamsos jėgų. Ši kova vyko ir vyksta nuolatos. Visiška šviesos jėgų pergalė negali pasibaigti vieno žmogaus pergale, nes ši pergalė galima tik visų žmonių pastangomis ir kiekviename. Ji labiau matoma išorėje, bet pagrindinė šios kovos buveinė yra žymiai mažiau matoma, nes ji yra pačiame žmoguje. Daug teisuolių nugalėjo tamsą, bet nei vienas nesunaikino blogio. Tai reiškia, kad jie pasiekė nušvitimo būseną ir parodė žmonijai pavyzdį kaip tai padaryti. Kiekvienas turi padaryti tai pats. Už jį niekas kitas to nepadarys. Nelaukime, o imkime pavyzdį iš žmonijos šviesuolių ir kilkime į kovą su tamsiosiomis jėgomis. Tą suvokę taip pat suvoksite, kad jūs ir niekas kitas esate atsakingi už dabartinę savo vidinės ir išorinės erdvės tvarką. Kaip negalite įveikti tamsos, taip negalite nugalėti savo skausmo kūno. Ir negalite todėl, kad tokios pastangos sukelia vidinį konfliktą, vadinasi, dar daugiau skausmo. Bijome dar daugiau skausmo ir kančios, todėl nesiryžtame priešintis tamsai. Prisitaikome. Taip - saugiau. Tuo pačiu tikimės, kad kas nors kitas išvaduos iš blogio ne tik save, bet ir mus. Šiuo metu, kada valstybėje klesti neteisingumas, mes tikimės, kad mus išgelbės kas nors kitas, nes mes nenorime sunkumų ir kančios.

Velykos - sena kaip pasaulis šventė

pagal
Velykos - sena kaip pasaulis šventė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Velykų šventėje senovės lietuvių tradicijos susilieja su krikščioniškomis. Pagonys per Velykas lankydavo mirusius artimuosius ir atlikdavo gamtos garbinimo apeigas, o krikščionys ikivelykinę savaitę atkuria Kristaus kančios istoriją. Krikščioniškoji Velykų kilmė - tai izraelitų minimas išsilaisvinimas iš Egipto vergovės, švenčiamas pirmojo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių 15-21 dienomis. Velykos - pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to ši šventė yra kilnojamoji, bet visuomet tarp kovo 21-osios ir balandžio 26-osios. Krikščionių Velykų apeigos visuomet prasideda Verbų diena, praėjus septynioms gavėnios savaitėms. Didžiąją savaitę po Verbų sekmadienio Bažnyčia prisimena Kristaus kančios istoriją. Ketvirtadienį, minint paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais, šventų mišių metu nutilę vargonai ir varpeliai tylės ligi Velykų ryto. Šįryt, Didįjį šeštadienį, tikintieji eina į bažnyčią velykinės ugnies ir švęsto vandens. Iki šiol yra išlikusi tradicija vienam šeimos nariui iki vėlaus vakaro budėti bažnyčioje. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis - tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Lietuvoje apie kiaušinių marginimą žinome nuo 13-ojo amžiaus: jų aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Kiaušiniai buvo akmeniniai ir moliniai.

Laikas koreguoja Velykų papročius

pagal
Laikas koreguoja Velykų papročius
Teksto dydis: +1, +2, normalus

"Užsitęsusią žiemą keičiantis pavasaris neištirpins dvasios įšalo, jei neišgirsite Prisikėlimo varpų", - kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sveikindamas Lietuvą šv.Velykų proga. "Švęsdami gamtos pabudimą, budinkime ir savo dvasią", - ragina baltiškų tradicijų puoselėtojai. Velykos yra šventė, kurioje stebėtinai tiksliai susilieja baltiškieji ir krikščioniškieji liaudies papročiai ir ritualai. Bet šiandien, vartojimo, informacijos lavinos ir skubėjimo eroje, tikroji jų prasmė grimzta užmarštin. "Velykos labai dažnai vadinamos pavasario švente, jos suvokiamos kaip margučių marginimo pramoga, bet akcentuoti tik pramogą būtų pernelyg siauras Velykų supratimas", - kalba Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kunigas Artūras Kazlauskas. "Deja, net mūsų verslininkai, kurie, kaip kasmet, prigamino daugybę velykinių sveikinimų, juos išpuošė vis labo tik kiaušiniais, viščiukais ir zuikučiais. Atvirukų su tikruoju šv.Velykų simboliu - labai reta. Galbūt todėl daugybė žmonių, užuot pirkę sveikinimo atviruką su margais kiaušiniais, verčiau užrašo žodžius ant švaraus popieriaus lapo", - pastebi kunigas. "Iš tiesų Velykos yra pati didžiausia krikščionių šventė. Be Velykų apskritai nėra krikščionybės. Visa 2000 metų istorija, suformavusi ir mūsiškę Europos kultūrą, būtų nulis, neegzistuojanti idėja, jei nebūtų Velykų", - sako A.Kazlauskas.

Velykiniai margučiai

pagal
Velykiniai margučiai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Margučių menas - labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų ir kitomis pavasario šventėmis - Sekminėmis ir Jurginėmis. Apskritai kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie buvo dovanojami svečiams ir artimiesiems, ypač vaikams. Margučiais buvo keičiamasi, jie buvo daužomi, ritinėjami. Margučiu kiaušinis vadinamas dėl to, kad jis yra išrašomas įvairiais raštais, tie raštai padaromi įvairiais būdais. Kai kiaušinis tėra nudažytas tik viena kuria nors spalva, tai jis paprastai ir vadinamas dažytiniu. Yra paprasta marginimo technika - batika, naudojama ir šiais laikais ir seniau Aukštaitijoje - Joniškio, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio rajonuose. Čia didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių, rūtų, bruknių lapeliais, blunkančios medžiagos skiautelėmis, karpinėliais, linais ir panašiai, suvyniojamas į marlę, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Išėmus ir atvyniojus, ant margučių lieka įvairūs raštai, jis atrodo lyg marmurinis. Lietuvoje žinomi du tradiciniai kiaušinių marginimo būdai: viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku. Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Velykos. Velykų simbolika ir reikšmė

pagal
a basket filled with different colored easter eggs
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos - kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės", mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių - vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės - požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami - susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva.

Velykos

pagal
Velykos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Velykos arba Šventos Velykos - krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną). Kai kurių protestantų[patikslinti!] supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes. Į Velykas, kaip ir kitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai. Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio. Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didijį Ketvirtadienį, ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį, iki Kristaus žengimo į dangų šventės. Didijį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, ir minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis už mylimą žmoniją. Didijį Penktadienį, kuomet Viešpats guli kape, o pasaulį sukausčiusi pasimetimo, baimės ir nevilties atmosfera, Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną.

Velykos. Simbolika ir reikšmė

pagal
Velykos. Simbolika ir reikšmė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Velykos - gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama - švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės". Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto - kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno. Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis - Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti. Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas. Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį.

Pavasario virsmas. Velykos

pagal
Pavasario virsmas. Velykos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai šventės smaigalys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą. Lietuviškuose Velykų švenčių papročiuose į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai, kurie vieni kitus papildo, atskleisdami šios didžios šventės - Velykų - plotį bei gelmes. Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgyja visa Lietuva. Keliais ir takeliais traukia žmonių būreliai su verbomis rankose į bažnyčią. Be žolynų Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Įvairiose Lietuvos vietovėse verbos šiek tiek skyrėsi. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Kėdainių apylinkėse tai - kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės. Gervėtiškiai ir Rokiškėnai į verbą dėdavo ir ąžuolo šakelę su sausais lapais. Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis. Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius.

Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.) 2 dalis

pagal
Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.) 2 dalis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė rugpjūčio 23 d. Vingio parke nutarė surengti mitingą Ribentropo-Molotovo pakto 49-osioms metinėms pažymėti. Prof. V.Landsbergis per Lietuvos televiziją pakvietė visus “žinoti ir suvokti ypatingą rugpjūčio 23 dienos reikšmę" ir rugpjūčio 23 d. 19 val. atvykti į Vingio parką. Mitinge Vingio parke dalyvavo 150-250 tūkstančių žmonių, virš minios plevėsavo šimtai juodu kaspinu perrištų trispalvių. Mitingas prasidėjo Maironio ir J.Naujalio daina “Lietuva brangi”. Jam vadovavo ir pirmasis kalbėjo prof. V.Landsbergis. Po jo kalbėjo kiti, iš viso 15 asmenų: poetas Just. Marcinkevičius, LKP CK sekretorius L.Šepetys, kunigas E.Atkočiūnas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai - V.Čepaitis, S.Geda, J.Juzeliūnas bei kiti. Išklausyta buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro J.Urbšio kalbos įrašas. Kalbėjusiųjų pasisakymuose vyravo Molotovo-Ribentropo pakto ir jo pasekmių Lietuvai tema. Mitinge buvo pavyzdinga rimtis ir susikaupimas, nors nebuvo nei milicijos, nei kitokių “tvarkdarių”. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai rugpjūčio 30 d. Dailininkų sąjungos salėje susitiko su KGB Lietuvos padalinio vadovu gen. E.Eismuntu ir jo pavaduotoju E.Baltinu. Tai lig šiol negirdėtas dalykas. Generolas priekaištavo Sąjūdžiui už bendradarbiavimą su disidentais, pareiškė, kad jam kelia nerimą kai kurios antitarybinės apraiškos Sąjūdžio veikloje. Buvo pasikeista nuomonėmis apie tarybų valdžią ir tolerancijos ribas.