Religingieji ispanai, kuriems bet kokia proga virsta spalvinga fiesta, pagrindine švente vis dėlto laiko Kalėdas. Šis vakaras praleidžiamas tik su šeima prie gausaus vaišių stalo. Būtent šiai vakarienei stengiamasi prisipirkti įvairiausių skanėstų. Tiek maži, tiek dideli gurmanai kvaišta nuo saldumynų – jų gali būti įvairiausių rūšių: pyragėliai iš vyno tešlos, migdoliniai pyragaičiai, kepiniai su kmynais, riešutai. Dovanų, žinoma, daugiausia gauna vaikai – sausio 6-ąją. Išvakarėse už langų jie pakabina kojinaites. Gruodžio 31-oji, šv. Mikalojaus diena, visuotinė šventė draugų būryje. Visi linksminasi, kaip tik išmano. Paprastai ispanai švenčia iki ryto, bendrai dengia stalą. Kartais švenčia keli aukštai ar net namai, užeinama su sangrijos taure ir lėkšte vaišių pas kaimynus. Daugelio nuomone, tai nepamirštamiausia naktis – vakarą pradedi vienoje vietoje, o sutinki kitame miesto gale ar net užmiestyje. Namiūro provincijos belgai, iš kurių europiečiai šaiposi, nes laiko keistuoliais, Kalėdų naktį praleidžia prie lošimo stalų. Kiekvienoje kavinėje, užkandinėje, restorane lošiama kortomis (žaidimas primena „kvailį”). Laimėjusysis gauna pasakiškai skanią didelę spurgą – angelo arba mažo Kūdikėlio Jėzaus formos – su glazūra ir miltiniu cukrumi. Kartais dovanojama 30 cm ilgio šokolado plytelė. Likus savaitei iki Naujųjų, Briuselyje atidaroma tarptautinė konditerijos mugė. Čia galima nusipirkti skanėstų, atvežtų iš visų Europos šalių.

Anot tyrinėtojų, Lietuvoje Naujieji metai buvo švenčiami ir seniau, bet ne taip visuotinai, kaip sovietmečiu, kai Kalėdas valdžia ignoruodavo. Paskutiniuoju laiku įvairiuose Lietuvos regionuose Naujieji švenčiami panašiai. Danutė Brazytė-Bindokienė leidinyje „Lietuvių papročiai ir tradicijos” nurodo, kad „Naujųjų metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę „kūčelėmis”. Kaip ir bet prieš kurią kitą šventę lietuviai iki Naujųjų metų stengdavosi užbaigti visus pagrindinius darbus, susitaikyti su artimaisiais. Šventėms anksčiau gamindavo panašius valgius, kaip prieškalėdinėms Kūčioms, tik valgiai jau buvo nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo. Visi, tiek jauni, tiek seni, vakarą stengdavosi praleisti linksmai, pabendrauti su savo artimaisiais, giminėmis. Vaišindavosi pagal senus lietuvių papročius, alkoholio daug nevartodavo, ypač moterys ir merginos. Naujųjų metų išvakarėse, bent iki vidurnakčio, žmonės nuo seno neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Žmonės būdavo įsitikinę, kad pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: būsi apsnūdęs, tinginys. Naujųjų metų rytą taip pat seniau būdavo įprasta keltis anksti, nes priešingu atveju visus metus tave gali tinginys lankyti. Tuo tarpu šiais laikais sausio pirmąją po triukšmingų Naujųjų sutikimo daug kas lovose vartosi iki pat pietų.

Juliu senieji germanai vadino Žiemos Saulėgrįžos šventę. Naujųjų Metų šventimo tradicija sutinkama visose tautose, tačiau, priklausomai nuo regiono, šventės data gali kisti. Kai kurios tautos (pavyzdžiui, persai) Naujuosius Metus švenčia pavasario lygės dieną, tai yra, Rytus atitinkančiame taške. „Pavasariniai” Naujieji Metai remiasi ta pačia logika kaip ir „žiemiškieji”. Egzistavo ir mažiau žinoma tradicija švęsti Naujuosius metus vasarą. Tai buvo būdinga Egipto civilizacijai. Čia Naujieji Metai sutampa su Vasaros Saulėgrįža. Iš esmės visi keltų kryžiaus taškai, kur vertikalė ir horizontalė kerta ratą, yra labai svarbūs. Todėl nenuostabu, kad egzistuoja ir tradicija švęsti Naujuosius Metus rudenį – pavyzdžiui, keltų kultūroje ir semitų tradicijoje. Judėjo kalendorius yra sudarytas Mėnulio, tiksliau, Mėnulio ir Saulės pagrindu, todėl jis irgi turi tam tikrų fiksuotų soliarinių bruožų. Perėjimas per juos – žydų Naujieji Metai, Roš Ašana. Švenčiama ši šventė rudens lygės metu. Sąlyginiai kalendoriaus taškai visomis istorinėmis epochomis buvo laikomi šventiškais. Be to, kalendoriniame rate yra fiksuojami ir tarpiniai taškai, kurie žymi antraeiles šventes. Pavyzdžiui, kinų Naujieji Metai, prasidedantys vasario mėnesį (pietryčių taškas), arba Naujieji Metai vėlyvajame keltų kalendoriuje, sutampantys su Visų Šventųjų diena. Naujųjų Metų padėčių migracija siejama su fundamentaliais ir sakraliniais tos ar kitos tradicijos aspektais.

Knygos “Lietuvių papročiai ir tradicijos” autorės Danutės Brazytės-Bindokienės teigimu, Naujųjų metų išvakarėse žmonės nesiguldavo bent iki vidurnakčio, kad sulauktų kitų metų pradžios, mat buvo manoma, jog pramiegojus tokį svarbų momentą visus metus nesiseks – būsi apsnūdęs ir tinginys. Didžiausias visų rūpestis Naujųjų išvakarėse ir pirmąją metų dieną, pasak autorės, būdavo sužinoti savo ateitį: kokie bus prasidedantys metai, kaip seksis gyventi. Tam būdavo pasitelkiami įvairūs būrimai ir spėliojimai. Jaunoms merginoms svarbiausias būdavo vedybų klausimas, vyresnieji rūpinosi, ar derlingi ir saugūs bus metai: ar gerai derės javai, ar veisis gyvuliai, ar nebus baisių audrų, viesulų ir perkūnijų, patys seniausieji troško sužinoti, ar išgyvens dar vienerius metus šioje žemėje, ar bus sveiki. Galbūt tie spėliojimai ir nepadėdavo numatyti visų galimų sunkumų ir rūpesčių, tačiau jie suteikdavo puikią galimybę linksmai praleisti vakarą, pabendrauti su artimaisiais, draugais ir kaimynais. D.Brazytės-Bindokienės knygoje rašoma, kad pagal tai, koks būdavo oras Naujųjų metų naktį ir dieną, būdavo sprendžiama apie kitų metų orus. Pavyzdžiui, jei pirmąją Naujųjų metų dieną sninga, būdavo sakoma, kad visus metus orai bus prasti; jeigu giedra – vadinasi, bus geras derlius; jeigu Naujųjų metų dieną medžiai padengti šerkšnu – reikia tikėtis, kad bus geri metai, o jeigu tvyro tirštas rūkas – visus metus siaus epidemijos, ligos, nuo kurių mirsią žmonės.

Šventinė nuotaika retai ateina pagal užsakymą. Nebent vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kada jūsų nervų sistema jauna, nenualinta kovos dėl kasdieninio duonos kąsnio, nekenčia nuo neurozių bei kompleksų. Štai kodėl vaikai beveik visuomet šypsosi, jų nuotaika puiki. Iš tiesų jiems kiekviena diena – šventė.
Su amžiuje mūsų nervai nusialina (ypač, jei pasirenkame netinkamą gyvenimo būdą, nevaldome savo emocijų). Nerviškai pervargęs žmogus gali pakelti savo tonusą tik alkoholio arba narkotikų pagalba. Jo nervų sistemos būsena jau nebeleidžia patirti gyvenimo džiaugsmo “tiesiog šiaip sau”, vos atmerkus rytą akis. Patys esame kalti dėl to, kad šventė apleidžia mūsų gyvenimą (dėl ko eikvojame savo nervus? Dėl ko taip stipriai kasdien pergyvename?). Bet ar tai reiškia, kad tik alkoholis, narkotikai suteikia “žvalumo” mūsų nervams? Bėgant metams pasidaro labai svarbu išmokti sukurti sau (ir aplinkiniams) šventinę nuotaiką. O tam reikia žinoti, nuo ko tai priklauso. Vita T. rašo: „Štai jau penkiolika metų sutinkame Naujuosius metus mano vyro tėvų namuose. Tai už šimto kilometrų nuo Kauno. Tokia pas juos tradicija, dar nuo senų laikų, atvažiuoti naujiems metams pas tėvus su šeimomis, ir kada mes susituokėme, Darius norėjo, kad ji nenutrūktų. Pirmaisiais metais sutikdavau, vyro spaudžiama, paskui ėmiau protestuoti, bet kaskart susidurdavau su vyro pasipriešinimu. Matydama, kaip tas jam svarbu, nusileidau. Vardan taikos šeimoje (turime tris vaikus).