Šventės

Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau jaunimo spalio 31 dieną ima švęsti siautulingą ir bauginančią Helovyno šventę. Nieko nuostabaus, nes apie ją sukurta daug kino filmų, intriguojančiai pasakoja užsienio televizijos. Lietuviai panašiai siaučia per Užgavėnes. Gal viskas būtų gerai (juk panašiai prigijo ir šv. Valentino diena), bet šiuo rudens laikotarpiu lietuviai mini Vėlines, kurios yra susikaupimo, rimties, tylos metas. Garbinantieji Helovyną patys nežino, ką švenčia; žino tik tiek, kad reikia apsirengti kuo baisesniu padaru, šėlti, gąsdinti aplinkinius, prašyti saldainių. Išties Helovynas ir Vėlinės yra skirtingos šventės, turinčios skirtingą kilmę bei prasmę. Germanų tautos lapkričio 1-ąją dieną, kaip ir mes, švenčia Visų šventųjų dieną. Diena prieš šią šventę yra žinoma kaip Visų Šventųjų išvakarės, o angliškai tai skamba "ol helous yv" (All Hallows Eve), susiliejus garsams iš čia ir kilo šventės pavadinimas Helovynas. Šiuo metu ši šventė populiariausia Amerikoje, nors jos šaknys glūdi Europoje. Tai skirtingų senovės keltų ir krikščionybės švenčių mišinys. Galima drąsiai teigti, kad krikščionybė šiai šventei davė tik savo pavadinimą - Visų Šventųjų diena, kurią 1480 m. įteisino popiežius Sikstas IV. Pats šventės turinys yra atėjęs iš keltų, kurie spalio 31 dieną šventė Naujųjų metų išvakares. Senovės keltai tikėjo, jog tą dieną dvasios vaikščiojo tarp gyvųjų.

Nežiūrint į tai, jog neretai Helovynas yra siejamas su paprastu šventiniu vakarėliu vaikams, tam tikrų magiškų apeigų vaizdavimu kino filmuose, jau kelerius metus naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją magiškos šventės linksmybės vyksta ir pas mus. Tačiau jaunuomenė, kuriai svarbu tik rasti progą pasismaginti, lig šiol nežino, iš kur, kodėl ir kada atsirado Helovynas. Helovyno šventės šaknys siekia keltų istoriją. Būtent jie vėlesnėms kartoms paliko begalę tradicijų ir folklorinių paminklų, kuriuose galima rasti "Helovyno" kulto pradmenis. Vienas iš labiausiai garbinamų senovės keltų dievybių buvo Semheinas, vaizduojamas juodu didžiuliu apsiaustu ir rankoje laikantis dalgį. Kadangi keltai žmones tapatino su augalais, tad keltų dievybė savo dalgiu "šienavo" kaip žolę tuos žmones, kuriems neva atėjo laikas vykti anapilin. Keltų legendoje bylojama, jog Semheinas įgijo didelę valdžią ir populiarumą, todėl pats galingiausias dievas pasmerkė jį mirti. Tačiau Semheinas nemirė, o grįžo, saulės šviesą išvydęs moliūgo sėklos, išaugusios iš žemės, pavidalu. Moliūgo vaisius - tai Semheino galva ir širdis. Būtent čia ir prasideda "Helovyno" tradicija, kai iš moliūgų, išpjovus akis ir burną, daromi šventiniai žibintai. Beje, per Helovyno šventę turėtų būti organizuojamas gražiausio moliūgo konkursas, nes nugalėtojui moliūgas visus metus neša sėkmę.

Etninės kultūros puoselėtojų abejones dėl to, ar Vėlinių išvakarėse dera švęsti Helovyną, arba Visų šventųjų naktį, užgožė pramogos: iš Vakarų atėjusi tradicija išsikovojo nuolatinę vietą Lietuvos klubų renginių grafikuose ir tapo vienu iškarnavalinių kostiumų ir kaukių nuomos verslo sėkmės veiksnių. Uostamiesčio naktiniuose klubuose Helovynas nūdien dažniausiai tampa viena spalvingiausių naktų. Teminės dekoracijos, mistinė prieblanda, neįprasta nuotaika, pasipuošęs personalas ir, žinoma, iš peties kurdami šventišką savo įvaizdį paplušėję lankytojai, besivaržantys įspūdingiausio kostiumo rinkimuose - toks įprasto Helovyno vakarėlio paveikslas. Anot naktinio klubo "Global" vadybininko Žilvino Juodžio, prieš kelerius metus pradėtų rengti Helovyno vakarėlių pramoginė koncepcija pamažu keičiasi. "Pradžioje siekta kurti šiurpią atmosferą, pagąsdinti lankytojus atitinkamais personažais. Tačiau pastaraisiais metais didžiausiu atrakcijų akcentu tampa karnavalo motyvas, proga neįprastai pasipuošti ir praleisti vakarą itin linksmai", - sakė pokalbininkas. Jis teigė, kad lankytojai kasmet tampa vis drąsesni puošdamiesi karnavalui, kuriame niekuomet netrūksta dalyvių. "Vieni ateina nusipirkę tiesiog kokią kaukę, kiti sukuria visą įvaizdį nuo išnuomoto ar savo sukomponuoto kostiumo iki grimo", - pasakojo Ž. Juodis.

Į Lietuvą vis dažniau pūsteli modernūs europietiški ar amerikietiški vėjai. Vieniems tai suteikia džiaugsmo ir pelno, kitiems kelia pasipiktinimą. Viena nesiliaujančių diskusijų sritis – šventės: reikia mums užjūrių tradicijų, ar ne? Spręsti Jums. Šįsyk pristatome vaiduokliškai baugų, paslaptingą, pašėlusį Heloviną, švenčiamą daugelyje Vakarų šalių ir sparčiai populiarėjantį mūsų šalyje. Stebint papuoštas parduotuvių vitrinas, akivaizdu – „vaiduokliška“ infekcija darganotą rudenį užsikrėtė ir lietuviai. Spalio 31 dieną, kuri daugelyje šalių (JAV, Airijoje, Anglijoje) įvardijama kaip visų Šventųjų dienos išvakarės, gatvėmis bastosi baidyklėmis ir siaubo filmų herojais persirengę vaikai, reikalaujantys pinigų arba saldainių, pjaustinėjami moliūgai ir šiaip smagiai leidžiamas laikas. Tiesa, Lietuvoje tokius vaizdus kol kas galima išvysti nebent prieš Helovino šventę televizijos rodomuose filmuose arba baruose bei naktiniuose klubuose, kurie jau nebe pirmus metus nepraleidžia progos pasipelnyti iš šios vakarietiškos tradicijos (pvz., „aukojama“ mergina; demonstruojama kaukolių kolekcija; šėlsta laumių karnavalas; vyksta Helovino madų demonstravimas, satanistų apeigos, „Drakulos kraujo“ degustacija; baro lankytojai geria iš taurės, pilnos nuodų; laimi negyvų gaidžių. Renginių metu vykstančioms loterijoms naudojamos „žalios“ gyvulių žarnos, „kraujo kisielius“, kraupiai išsišiepę moliūgai ir kt.).