Vilniaus plėtra
Miestų plėtra – akivaizdi krašto augimo išraiška. Investicijų bumas sostinėje, provincijos kompleksų beatsikratantys kiti Lietuvos miestai demonstruoja kryptingą judėjimą, leidžiantį puoselėti socialinės gerovės, kultūrinės atgaivos, tautinės tapatybės viltis. Miestai vystosi kaip gyvi organizmai: derinami įvairūs poreikiai, patenkami tinkamiausi laikmečiui sprendimai. Iš ekskurso į Vilniaus miesto plėtros istoriją matyti, kad pagrindiniai plėtrą formuojantys veiksniai buvo palankių gamtinių sąlygų, patogumo, ekonominės naudos ir saugumo siekimas. Pirmiausia buvo įsisavinamos tinkamiausios tam tikru požiūriu teritorijos (vanduo, saugumas, prekybos keliai), po to palaipsniui apgyvendinamos ir prastesnės vietos. Patogumo bei ekonominės naudos kriterijais paremtą teritorijų įsisavinimą lydi neišvengiamas tankinimas, grindžiamas visų pirma ekonominiu motyvu. Ekologinis motyvas yra labiau nukreiptas į ateitį. Darnaus miesto vystymo koncepcija, apimanti ekonominių, ekologinių ir socialinių reiškinių suderinimą, numato vienas kitą tausojančius veiksmus tarp žmonių ir gamtos. Darnus vystymas remiasi rodiklių sistemomis, įvairiai skirstančiomis vertybes, kurias būtina realizuoti, siekiant visų gerovės.