Samanė

Pirmieji degtinės bravorai Lietuvoje atsirado dar XIV-XV amžiuose, tačiau 1529 įsigaliojęs Lietuvos Statutas apribojo degtinės gamybą bei įvedė mokesčius alkoholiniams gėrimams, todėl gana greitai ėmė rastis nelegalių bravorų, su kuriais ir siejamas samanės atsiradimas. Iki XIX a. pradžios legaliuose bravoruose degtinė buvo gaminama iš grūdų, dažniausiai – rugių, gautą spiritą atskiedžiant vandeniu. Tačiau, atsiradus spirito rektifikacijos metodams, vystantis pramonei, didėjant degtinės gamybos apimtims, tapo daug paprasčiau gaminti degtinę, skiedžiant vandeniu prastesnį – runkelių, bulvių ir pan. spiritą. Tokios degtinės kokybė buvo prasta, tačiau savikaina – kelis kartus mažesnė. Dalis tradicinės degtinės gamintojų persiorientavo ir ėmė gaminti išlaikytą degtinę – starką. Dėl suprastėjusios gamyklinės degtinės kokybės bei didelių mokesčių Lietuvos kaimuose ėmė labiau plisti namudinė degtinės gamyba, naudojant tradicinius, dar XV-XVI amžiuose atidirbtus metodus. Naminės degtinės gamyba labiau suklestėdavo karo bei draudimų metais, ypač smarkiai suklestėjo XX a. 9-ame dešimtmetyje, Tarybų Sąjungoje įvedus alkoholio draudimus. Nors, gaminant itin pigią, nelegalią degtinę, būdavo naudojamos ir itin nekokybiškos žaliavos (bulvės, ropės, burokai, cukrus, etc.), tradiciniai samanės gamybos būdai išliko.