Pramogos

Istoriškai susiformavo kelios skirtingos Vasario 16sios akto reikšmės vertinimo tradicijos. Tai ir suprantama: 1918-ji metai – vienas svarbiausių šalies istorijos lūžių, ir kiekviena praeities tyrinėtojų karta interpretuoja jį savaip. Nepriklausomos Lietuvos istorikams – A.Aleknai, Pr.Penkauskui, P.Klimui, A.Šapokai, V.Daugirdaitei-Sruogienei ir kitiems – tai buvo įvykis, tapęs oficialiu valstybingumo ataskaitos tašku, ir atitinkamai traktuotas gana vienareikšmiai, kaip nediskutuotinas tautos pasiekimas jos kelyje į laisvę. Viena, tai buvo jiems pernelyg artima praeitis, jų pačių gyvenimo dalis. Antra, jie panaudojo tik nedidelę atitinkamų šaltinių dalį. Tai anaiptol nereiškė, kad jie idealizavo Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Priešingai, asmeninė patirtis leido kai kuriems autoriams, visų pirma istorikui ir diplomatui P.Klimui, istorikui Z.Ivinskiui, teisininkui M.Römeriui, realistiškai vertinti epochą: valstybingumo atkūrimo deklaracija dar nereiškė tikrojo suvereniteto, nes okupacinė vokiečių valdžia iki 1918 kovo 23 d. apskritai nebuvo linkusi jos pripažinti, o vėliau buvo numatytas politinis ryšys su Vokietija. Tačiau anuo metu dažniausiai buvo apsiribojama konspektyviu pagrindinių įvykių išvardijimu apibendrinamuosiuose didaktiniuose veikaluose. Simboliškas ir pranašiškas tapo A.Maceinos filosofinis nepriklausomybės prasmės apmąstymas paskutiniaisiais valstybės gyvavimo metais (1940): „Savo lietuviškos istorijos mes netekome tą momentą, kai netekome savo valstybės.”

Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai yra svarbiausi ir reikšmingiausi lietuvių tautos XX a. nuveikti darbai. Jie užtikrino lietuvių tautos savarankišką valstybinį gyvenimą, atvėrė galimybes ir garantijas valstybinei laisvai savaimingai lietuvių tautos, lietuvių kalbos, mokslo, kultūros, politikos plėtrai. Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios aktas buvo konceptualus, lakoniškas – vos 122 žodžių – ilgamečių vilčių dokumentas. Jis skelbė tautai valstybinę laisvę, nepriklausomybę ir ateičiai Steigiamąjį Seimą. Jame nebuvo žadama materialinių gėrybių ar materialinio palepinimo. Mes kiekvienas jaučiame Vasario 16-osios reikšmę, prasmę ir kiekvienam mūsų duotą įsipareigojimą. Šioje konferencijoje akcentuojami parlamentarizmo principai Lietuvos valstybės atkūrimo procese. Tad pažvelkime kiek demokratiški buvo nepriklausomybės siekimas ir Vasario 16-osios akto genezė ir esmė. 1918 metais Lietuva ir lietuvių tauta buvo iškentėjusi 120 metų Rusijos jungą. Treti metai tęsėsi pafrontės vokiečių karinė okupacija. Buvo daug skurdo, prievartos ir beteisiškumo. Viltis, kad iš viso to bus galima išsivaduoti sukūrus Lietuvos valstybę, atskirtą nuo Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, buvo rimtas politinis siekis. Jis jau buvo deklaruotas toli nuo Lietuvos – Lozanos konferencijoje, Rusijoje lietuvių seime Petrapilyje. Tačiau šią idėją reikėjo suvisuomeninti pačioje Lietuvoje.

Lietuva ėjo į savo valstybingumo atkūrimą po Pirmojo pasaulinio karo, remdamasi naujai nušvitusia teise - būti savimi ir pasiskelbti pagal "pripažintąją tautų apsisprendimo teisę". Štai apie ką kalbama 1918 m. Vasario 16-tosios akte, - ne apie kokį nors XIX šimtmečio sukilimą prieš aneksavusią imperiją. Atsirado stipresnių ginklų. Pripažintoji teisė - išties, tokia teisė jau buvo pripažinta ir Vakaruose, ir Rytuose, ir Lietuvos Taryba naudojosi tuo, paskelbdama sykiu ir teisę, ir politinę valią - Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Realiai ji buvo Vokietijos okupuota. Vilniaus karo komendantas už tokį veiksmą galėjo kitą dieną sušaudyti visą Lietuvos Tarybą; nebuvo paprasta Vasario 16-tosios aktą net paskelbti. Tačiau pavyko jį išgabenti į užsienį, į tą pačią Vokietiją, o vasario 19-tą Vilniuje "Lietuvos aidas" paskelbė aktą ir Lietuvos visuomenei. Vasario 16-tosios pareiškimas, kaip kukliai pavadino savo dokumentą Lietuvos Taryba, deklaravo ir kitą teiginį, ne mažiau svarbų už apsisprendimo teises. Itin paprastai Lietuvos Taryba pareiškė pasauliui, konkrečiai vyriausybėms, iš kurių išvardino svarbiausias "Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes": atstatoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Dokumentas trumpas, labai glaustas, labai koncentruotas. Viskas jame optimalu, tai yra - būtina, glausta, ir nieko nėra dviprasmiško arba klaidingo.

Lietuvoje švenčiamos trys šalies valstybingumą žyminčios šventės - Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji. Kaip galėtume palyginti šias tris šventes, jų vietą mūsų istorinėje savimonėje. Kuri šventė Jums yra pati svarbiausia? Kalbant apie Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, tenka naudoti „pirminės“ ir „antrinės šventės“ sąvokas. Jokiu būdu nemenkindamas 1990 metų kovo 11-ąją Nepriklausomybės atkūrimo aktą pasirašiusių signatarų nuopelnų, esu įsitikinęs: Kovo 11-oji yra antrinis Vasario 16-osios aidas. Vasario 16-oji lietuvių tautos sąmonėje ne tik žymi patį Valstybės atkūrimo aktą, bet ir turi ilgą šventimo okupacijos metais istoriją. Emociškai išgyventas trispalvės šmėstelėjimas vasario 16-ąją okupuotoje Lietuvoje giliai įsirėžė į daugelio mūsų atmintį. Šiandien dvi mūsų valstybės šventės - Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji - sudaro vientisą emocinę erdvę ir labai gražiai dera su mūsų tautos istorine atmintimi. Suvokiame mūsų valstybės istorinį dvilypumą - senoji Lietuva, išreikšta Liepos 6-osios iškilmėmis, ir dvi moderniosios Lietuvos valstybės šventės. Žvelgiant istoriko ir piliečio akimis, būtent Vasario 16-oji man yra pati didžiausia šventė. Galime sakyti - išsaugota mūsų tautos savimonė yra tarpukario Lietuvos nuopelnas. Be abejo. Galiu tik su liūdesiu kalbėti, kad to iki galo neįvertiname. Savo tapatumą labiau esame linkę sieti su viduramžių kunigaikščių, o ne su Lietuvos Tarybos ar Atkuriamojo Seimo darbais.

Nepriklausomybės arba Vasario 16 d. Aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Trūkstant svarbių Lietuvos Valstybės Tarybos protokolų (Nr. 55-63) istorikai iki šiol dokumentaliai šio proceso neaprašė. Buvo likusi tik viena galimybė – pasiremti aktą pasirašiusių asmenų (signatarų) atsiminimais. Tačiau jie mažai kalbėjo apie Akto atsiradimo istoriją ir peripetijas arba rašė gana skirtingai. Štai kaip tą dieną prisiminė dr. J. Šaulys: “Susirinkę vasario 16 dieną priešpiet A/ Smetonos kabinetan Lietuvių Komitete, Didžioji g. 30, pasirašėme visi santarmingai vasario 16 d. Deklaraciją. Jau be konvencijų (gruodžio 11 d. Pažadų Vokietijai), palikdami Steigiamajam seimui nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Diena buvo ūkanota, beveik lietinga, be saulės. Nuotaika buvo nekokia, nes visi jautėme, kad dar reikės daug pakelti, kol atgysime tikrąją savo nepriklausomybę”. Tuo tarpu dr. J. Basanavičius teigė, jog Taryba buvo susirinkusi pas jį, Lydos skg. 7: “Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 min.dieną, kada man pirmininkaujant Taryboje ir skaitant paskelbimo formulę, tai ir atlikta tapo Visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant”. M. Biržiška tvirtina, kad aktas tikrai buvo pasirašytas ne J. Vileišio, o A. Smetonos bute, kun. P. Dogelio duota paprasčiausia plunksna”.

Nepriklausomybės paskelbimas. Tos sunkios derybos sukėlė nesantaiką ir pačioj Taryboj. Kairioji dalis atsisakė dėtis prie kompromiso ir išstojo iš Tarybos. Bet ir likusioji Tarybos dalis greit įsitikino, kad vokiečiams terūpėjo gauti iš Tarybos sau argumentų prieš Rusijos delegaciją; o kai derybos su rusais nutrūko, Berlyno akcionistai visai pamiršo Lietuvos nepriklausomybę.Taryba ryžosi atgaivinti savo vienybę nauju, visai savarankišku pareiškimu, kurs tapo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu (1918 m. vasario 16 dieną). Šito paskelbimo okupacinė valdžia neleido iškelti į viešumą. Berlyno vyriausybė atsisakė pripažinti pagal tą paskelbimą Lietuvos valstybę ir reikalavo grįžti prie gruodžio 11 dienos formulės, kuri numatė artimus santykius su Vokietija. Kovo mėn. 23 dieną Tarybos delegacija pranešė Vokietijos kancleriui Hertlingui nepriklausomybės paskelbimą tokį, koks jis buvo padarytas vasario 16 dieną, tačiau pažymėjo, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svarstomi gruodžio 11 d. Pagrindais. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II tą pačią dieną pasirašė pripažinimo aktą, surišdamas tą pripažinimą su artimų santykių užmezgimu su Vokietija. Tarybos paskelbtas 1918 m. vasario 16 d. Aktas.

Okupacinė valdžia karo sąlygose ne tik nenorėjo leisti kokių nors rinkimų, bet ir apskritai susirinkimų. Vis dėlto 1917 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Vilniaus lietuvių būriui pasisekė sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 provincijos atstovų. Tačiau karo administracija griežtai pareiškė, kad negalėsią būti jokios kalbos apie bet kokį tolesnį politinį veikimą, jei nebūsią sutikta prisijungti prie Vokietijos.Susirinkimas, pasivadinęs Organizaciniu Komitetu, nenorėjo pertraukti savo politinės veiklos, ir todėl šiek tiek atsižvelgė į tą atšiaurų reikalavimą – pareiškė, jog būsią galima glaudžiau santykiauti su Vokietija. Vykdomasis komiteto biuras (A.Smetona, J. Šaulys, kun. Stankevičius, M. Biržiška ir P. Klimas) po to išsirūpino leidimą sušaukti platesnę konferenciją. Iš Organizacinio Komiteto pateiktų kandidatų, kurie priklausė įvairioms politinėms pakraipoms ir luomams, biuras sudarė konferencijos atstovų sąrašą – maždaug po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities ( šių buvo sudaryta tuomet 33). Iš 264 kviestų atstovų 1917 m. rugsėjo mėn. 18 d.į Vilnių atvažiavo 214 asmenų , kurie už uždarų durų posėdžiavo iki rugsėjo mėn. 22 d. Biuro mėginimai susisiekti su lietuviais Rusijoje ir santarvės šalyse Buvo vokiečių sutrukdyti; visgi į pačią konferenciją atvyko keletas atstovų iš užsienio.

Kelis amžius buvusi galinga Vidurio Europos valstybė, vėliau nesibaigiančių karų išsekinta, vidinių prieštaravimų draskoma ir galiausiai Rusijos okupuota, XX amžiaus pradžioje Lietuva atsitiesė. Bet labai neilgam. Kai 1915 m. rugsėjo mėn. 18 d. buvo paimtas Vilnius, visa Lietuvos teritorija visuomeniniam darbui. Visi lietuviški laikraščiai buvo uždrausti. Vien tik vokiečių štabas spausdino lietuvišką laikraštėlį “Dabartis”. Tik 1917 metais buvo gautas leidimas griežtoj cenzūroj leisti “Lietuvos Aidą”. Lietuva vokiečių okupacijoje. Ekonominis krašto gyvenimas buvo suardytas apskričių izoliavimu ir rekvizicijomis. Javai, gyvuliai ir paukščiai, - visa, kas tik tiko maistui, buvo atimama iš žmonių, dažniausiai be jokio atlyginimo. Miškai buvo kertami, neatsižvelgiant į jokias kultūrinio ūkininkavimo taisykles. Ūkiai, likę be šeimininkų, buvo eksploatuojami karo administracijos. Kaimas, visokiomis prievolėmis apkrautas, pasijuto lyg sugrįžęs į senus baudžiavos laikus. Jį vargino įvairiausios bausmės už vokiečių įsakymų nevykdymą. Miestams, izoliuotiems nuo kaimo, dažnai trūko maisto. Vilniuje 1916 metų pradžioje buvo tikras badas: žmonės mirė gatvėse, nes vokiečiai iš sodžių visą maistą vežė į Vokietiją. Už reikalingas prekes, net druską ir cukrų, okupantai dešimteriopai pakėlę kainas, iš žmonių išviliojo auksą ir rusiškus pinigus.