Perprodukcijos krizė

Perprodukcijos krizė – tai reiškinys, kada prekių pagaminama daugiau, negu jų galima suvartoti. Pati žymiausia perprodukcijos krizė, su kuria susidūrė pasaulis, – tai Didžioji praeito amžiaus 30-ųjų metų depresija, kurios baigtimi buvo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi kapitalizmas negali gyvuoti be perprodukcijos krizių, mokslininkams, ekonomistams, politikams kilo klausimas :” O kaip išvengti perprodukcijos krizių?” Juk kas yra kapitalizmas? Kapitalizmas – tai laisva verslininkystė, kada žmonės savarankiškai sprendžia, į kokį verslą, kokią gamybą jie investuos savo pinigus. Aišku, visi puola investuoti į perspektyviausias ir rentabiliausias sritis. Taip kyla verslo, verslininkų ir gamybos perteklius. Galų gale, turi gi kažkas bankrutuoti, kažkas turi iššokti pro langą. Milijonai žmonių turi išeiti į gatves. Bet po karo visas kapitalizmas tapo socialiniu. O socialinis kapitalizmas reiškia, kad vyriausybės negali sau leisti šimtų tūkstančių nuskurdusių ir dešimčių milijonų bedarbių. Negali sau leisti išmesti žmonių į gatvę. Aišku, kilo mintis: tam, kad būtų nugalėta perprodukcijos krizė, reikia pastoviai didinti paklausą. Dėl to gimė koncepcija: „Kad nekiltų perprodukcijos krizės, kad pastoviai didėtų vartotojų paklausa, būtina, kad žmonės turėtų vis daugiau ir daugiau pinigų”. Negalima gi žmonėms paprasčiausiai mokėti daugiau pinigų – bus infliacija.