Patriotizmas

Kokia prasmė būti patriotais?

pagal
bunch of yellow tulips
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelis iš jūsų greičiausiai pamatę tokį įžūlų klausimą nustėrs ir puls įrodinėti, kad priežasčių daug, bet jei bent vienas iš mano aplinkinių (patikėkit, jie nekvaili) būtų išvardinęs bent 10 priežasčių, šios temos net nebūčiau rašiusi. Dar sovietmečiu priežasčių būtų buvę kelis kart daugiau. Vis dėlto, buvome įkalinti, turėjome propaguoti rusų kalbą, atsisakyti savo šalies kultūrinių paminklų, o ir paprasčiausių produktų buvo deficitas, reikėjo išsikovoti laisvę. Tuomet, pavadindamas kitą žmogų Lietuvos patriotu, pasakydavai jam užvis didesnį komplimentą. O dabar? Pradžiai atsakykime į klausimą, kas yra patriotas. Terminų žodyne rašo, kad patriotas - žmogus, mylintis savo tėvynę, atsidavęs savo tautai, pasiryžęs jai aukotis. Hm. Dabar pabandykime šią sąvoką pritaikyti dabarčiai. “žmogus, mylintis savo tėvynę”- to užtenka? Juk ir didžiausi rasistai, “forsai” myli savo tėvynę, juk dėl to ir pritalžo tokias kaip berneen. “atsidavęs savo tautai” - keista frazė. Ką reikia daryti norint atsiduoti savo tautai? Paliksiu spręsti jums, nes pati nesugalvoju. Ir galų gale - “pasiryžęs jai aukotis”. Ta prasme, kad visi tie seimūnai neišleistų visų mokesčių mokėtojų pinigų savo reikmėms, aš nušoku nuo tilto, taip seimo nariai mažiau pralobsta, nes vienu žmogumi sumažėja mokesčiai, tai yra auka tėvynei? Galiu tiek pasakyti - ši sąvoka labai atgyvenusi. Aš patrioto sąvoką perdariau savaip: Patriotas - žmogus, mylintis savo tautą, bandantis padėti kiekvienam savo šalies gyventojui, nesvarbi jo rasė, kalba, taip pat svetingai priimantis svetimšalius, nepropaguojantis smurto, bet pasiryžęs protingai aukotis dėl tėvynės ar už ją kovoti, jei to prireiktų.

Ar mylit Lietuvą jūs?

pagal
view of dock at river bank
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi. Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo. Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu? Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?

pagal
brown concrete building under blue sky during daytime
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli krentančių rudenio lapų ir kapuose gulinčių savo tėvų?... Pradėjau teirautis savo draugų ir pažįstamų. Ėjau ir klausiau: tu patriotas ar ne? - Kokį vėl sugalvojai pokštą? Jie netikėjo, kad klausiu rimtai. Mieste patriotų bent trečdalis, o čia, savo kaime, nesuradau nei vieno. Viskas baisu, bijau dėl ateities, sakė jie man. Turiu slapstytis nuo savo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos. Kūrėm kažką, aukojome, bet niekas juk nepasikeitė - tik herbai ir dainos kitokios. Džiunglių kapitalizmas pražudė žmoniškumą - viskas už pinigus. O ką daro laisvosios šalies valdžia? Tik ima ir ima, tik didina mokesčius ir mažina pensijas, o laukti iš jos nėra ko. Laisva tik valdžia ir pinigų maišai - jie gali daryti su manimi ką tiktai nori…

Kiek vertos vertybės?

pagal
Kiek vertos vertybės?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

O kas gi apskritai yra tos vertybės? Bendru apibrėžimu vertybės – tai viskas ką atsinešame į gyvenimą, tai ir žmonių santykiai, šeima ištikimybė sau, principams, aplinkai, draugams, bičiulystė, meilė, suvokimas, kad tu čia ne šiaip atėjęs, galų gale ir pats gyvenimas bei pagarba gyvybei. Be pastarųjų, taip pat egzistuoja bendros, žmones kaip vienos tautos narius vienijančios nacionalinės vertybės – kalba, vėliava, herbas, himnas. Į šią kategoriją taip pat patenka ir patys valstybės gyventojai bei jiems priklausančios bendros materialinės vertybės, kaip žemė, miškai, vandenys, pelkės, kalvos, laukai ir kartais kiek sunkiau apčiuopiami kultūros ir istorijos paminklai, religija, menas, muzika, architektūra, literatūra, nacionalinis charakteris bei savitas tautos gyvensenos būdas. Ką tik atšventus garbingą mūsų valstybės atkūrimo 20 metų jubiliejų nejučiomis norisi paklausti kiek dabar vertos visos šios ne vieną šimtmetį mūsų tautos gyvybingumo pagrindu buvusios vertybės? Ar joms negresia realus išnykimo pavojus? Kokios vertybės pamažu užima šiųjų vietą? Vertybės kinta. Tai toks pats faktas, kaip ir visų aukščiau išvardintų vertybių egzistavimas. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu susidaro tam tikra vertybių hierarchija, kurioje vertybės tarsi išsirikiuoja pagal svarbą. Dėl šios priežasties atrodytų neturėtume stebėtis, jog atrodytų taip neseniai – tik prieš dvidešimt metų susikibę „tiesėm“ Baltijos kelią, dainavom tautines dainas ir visi kaip vienas, kaip įmanydami priešinomės mūsų šalį iš mūsų pavogusiam okupantui, o dabar priešingai – perkame brangius daiktus už iš bankų už dar „brangesnes“ palūkanas gautus pinigus, visose įmanomose plotmėse kimbame vieni kitiems į gerkles arba emigruojame, galiausiai keikiame ne tik valdžią, bet ir mūsų pačių taip nelengvai atsikovotą nepriklausomybę. Juk, kaip kažkas pasakytų, paprasčiausiai pasikeitė vertybių hierarchija – nepriklausomybė atkovota, visos įmanomos integracijos atliktos, vadinasi dabar galima „atsipalaiduoti“, juk nepriklausomybė ne vilkas – į mišką nepabėgs.

Globali Lietuva be lietuvių?

pagal
man sitting on gang chair with feet on luggage looking at airplane
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiandieninė karta „bėga“ iš Landsbergio, Brazausko, Adamkaus, Grybauskaitės „Lietuvų”, o tai jau visai kitos „Lietuvos“. Nevienodos ir išvykimo priežastys, pokaryje žmonės bėgo nuo jų šalį prievartą užėmusio okupanto, o šiuolaikiniai emigrantai išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Iš čia ir terminai – ekonominė emigracija ir politinė emigracija. Iš tikrųjų „dipukų” kartoje lietuviai turėjo savitą pasaulėžiūrą, filosofiją ir net ideologiją. Būtent tai buvo prielaida išlaikyti jų tapatybę, o šiandien mes to viso jau nebeturime. Jei kalbėtume apie visuomenę diasporose be ideologijos, tai akivaizdu, kad būtent teritoriškumas tampa esmine prielaida norint išsaugoti pačią tautinę bendruomenę. O jeigu jo nėra greitai neliks ryšio ir su pačiais išvykusiais. Aišku emigraciją galima laikyti ir pozityviu dalyku, per kurį, susipažįstant su kitomis kultūromis, tautomis, auga žmogaus mąstymas, plečiasi pasaulėžiūra, jis įgyja naujų įgūdžių, išmoksta naujų dalykų, kuriuos galbūt pritaiko savo šalyje grįžes. Žvelgiant iš šių pozicijų emigracija tikrai nėra blogai, tačiau tokia emigracija vyksta dėl kitų (pvz.: pažinimo) priežasčių. Dabar pažiūrėkime, kodėl ji vyksta pas mus; mūsų žmonių motyvai jau toli gražu ne pažintiniai, ne siekis plėsti mąstymą, o daugiausia ekonominės priežastys. Dominuoja mintis, kad reikia palikti šitą „bėdų kalną”. Tai ir yra baisausia, todėl prieš kuriant įvairiausias strategijas ir projektus, visų pirmą rekia sau užduoti paprastą klausimą – kodėl žmonės palieką Lietuvą būtent su tokiomis mintimis?

Idealizmas tada ir dabar

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neduoda ramybės klausimas, kaip tarpukario Lietuva sugebėjo užauginti daugybę sau ištikimų vyrų ir moterų, pasiryžusių dėl tėvynės reikalų aukoti laisvalaikį, uždarbį, vėliau net gyvybę. Kodėl tarpukario valstybės tarnautojai, diplomatai, kariai, profesoriai mums atrodo kilnūs, šviesūs, patriotiški, inteligentiški? Ir kodėl dabartinis mūsų valstybės institucijų, visuomenės, žiniasklaidos vaizdas atrodo toks nykus ir menkas?
Gal tai tiesiog optinė apgaulė? Anuomet tik šie, išprususieji, šviesiausieji mūsų visuomenės sluoksniai gebėjo sukurti išliekamąją vertę turinčio paveldo, pagal kurį ir sprendžiame apie tuometinės Lietuvos visuomenės būklę? Vis dėlto negali sumeluoti aktyvių ateitininkų studentų korporacijų skaičius, ateitininkų profesorių veikalai, krikščionių demokratų politinės veiklos liudijimai, birželio sukilimas ir pagaliau žuvusiųjų partizanų skaičius. Pastarieji mane labiausiai trikdo: kokia meile reikia mylėti Tėvynę, kad paliktumei savo žmoną, vaikus, kad atsisakytumei jaunystės, vardan kovos, kurios horizontas anaiptol nebuvo itin šviesus. Vienas iš sau rastų atsakymų toks: prieškario ir tarpukario visuomenės veikėjams, ateitininkams Lietuva buvo tikslas, misija, kūrinys, prie kurio nuolat buvo triūsiama. Dabartiniais terminais tai galima būtų pavadinti „projektu“ (nors daug kam šis žodis galbūt skamba per sausai). Laisva, savo šaknis atradusi, dora, laiminga ir klestinti Lietuva buvo idėja, sukurta ir išpuoselėta jų pačių, tųjų tarpukario Lietuvos herojų. Įsivaizduokime save sugalvojus kokią nors puikią idėją ir puolus ją su entuziazmu įgyvendinti, įtraukiant į drabą bendražygius, pasitelkiant visas prieinamas priemones, su užsidegimu kovojant su iškylančiomis kliūtimis. Tokiu užsidegimu užkrėstus įsivaizduoju ir anuometinius visuomenės veikėjus. Už savo idėją, už savo kūrinį, už tą Lietuvą buvo galima kovoti ir darbu, ir žodžiu, ir ginklu.

Kas yra meilė tėvynei, patriotiškumas, nacionalizmas?

pagal
Kas yra meilė tėvynei
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kodėl žmogus myli savo šalį. Ir net nežinau. Sunku paaiškinti tai, ko negali apčiuopti. Meilė tėvynei tikriausiai yra užkoduota jau genuose, kaip noras apginti. Apginti tai, kas tau yra brangu. Visų pirma – tau artimus žmones, tavo žemę, gimines, draugus. Visą, kas tau yra brangu. Apginti visur ir visada. Ir nuo visko. Visų pavojų, kurie gal kitam ir neatrodo pavojingi. Nesvarbu, jei tai gali bent mažumėle pakenkti – stosiu tarp tų, kas norės išsaugoti. Būtent išsaugoti, o ne leist priešui teršti. Geriau net ir beviltiškoje kovoje žūti ar susižeisti. Jei ne išorę, tai širdį. Lietuviai, baltai neleido įsiveržti priešams, neleido surusinti savo žemių. Dėl to ir turime Lietuvos valstybę. Ir tik lietuviai, o ne atvykėlių tautos, ėjo į mūšį apginti. Aš negaliu neginti, nes ar privalau apginti. Aš turiu, tai mano pareiga. Jei dar aš galiu vadintis žmogum, lietuviu. Iš kartos, į kartą perduodamos tradicijos, vaikų ugdymas lietuviais. Motinų pasakojimai, dainos. Visa senoji lietuviško kaimo kultūra. Visos tos tradicijos per amžius išlaikė lietuviškumą mūsų širdyse. Visos jos nuo pat senųjų laikų iki dabar nuėjo sunkų kelią, kad džiaugtumėmės laisve. O ko tik nebuvo – ir spaudos draudimas, sukėlęs tautinį atgimimą, ir lietuviškų švenčių šventimas sovietiniais laikais. Ar dabartinis kosmopolitas padėtų partizanams maistu, ar būtų jų ryšininkas? Ne, jam rūpėtų asmeninė gerovė. Ypač žinant, kad padedant okupantams gali turėti gerą karjerą. O žmonės padėjo. Būtent dėl to pasipriešinimo geno, noro apginti, dėl tradicijų išsaugojimo. Šlovė jiems!

Patriotizmas, nacionalizmas, savi-svetimi

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Seniai labai seniai, kol dar nebuvo sėslūs, žmonių protėviai galėjo išgyventi tik mažose bendruomenėse, užsiimančiose medžiokle ir rinkimu. Kadangi resursų buvo mažai, į kitas bendruomenes buvo žiūrima su nepasitikėjimu ir priešiškumu - jos buvo konkurentai ir nieko daugiau. Tai reiškia, jog jų - kitų, svetimų klestėjimas beveik užtikrintai reiškė savų mirtį. Tokie buvo laikai, tad norint išgyventi neliko nieko kito kaip prisitaikyti. Gali pasirodyti, jog tokia padėtis buvo tik vienas iš daugelio etapų, kuriuos pergyveno žmonija ir jos protėvai, tačiau tai nebūtų labai tikslus pastebėjimas. Paleolitas - senasis akmens amžius truko 2,5 milijono metų ir užėmė 99% žmogaus istorijos. Kitaip tariant, tarpgalaktinėje konferencijoje, pristatinėjant žmogų svečiams iš kitų planetų, tiksliausia būtų pasakyti, jog didžiają laiko dalį mes prabėgiojome savanose, su akmeniniai įrankiais negrabiose rankose ir ūtelėmis likusiose kūno vietose. Na ir tik po to sugalvojome pastatyti civiliaciją, bet kas žino, gal dar grįšime prie ištakų, pakaktų nuspausti kelis mygtukus. Kalbant poetiškai - iki šiol žmogaus kraujyje išliko impulsas mylėti savą ir nekęsti svetimo. Kalbant ne taip poetiškai - evoliucijos bėgyje išgyveno tik tie individai, kurie buvo pasiryžę užmušti svetimą ir gelbėti savą. Tačiau, kaip minėjau, kelionės gale žmogus sugalvojo per niekingus 15 tūkstančių metų pastatyti civilizaciją, kuri visai neseniai įžengė į globalizacijos erą (vėl, žiūrėsim gal šįkart pavyks).

Šiandieniniai tautiškumo vertinimai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiandien, kai vieni teoretikai teigia "postnacionalinės" valstybės etapą, išpažindami tautinės valstybės (o kartais - ir tautos kaip reiškinio) laikinumą, kiti jiems prieštarauja, laikydami tautą fundamentalia vertybe, o tautinį valstybės modelį - patvariausiu ar bent patikimiausiu iš esamų. Vargu, ar įmanoma nepastebėti, jog abiejose pusėse mokslines (arba pretenduojančias į moksliškumą) teorijas įtakoja vertybinės nuostatos, o neretai - ir sąmoningas, kryptingas ideologinis kursas. Politinių ar socialinių ideologijų pretenzijos į moksliškumą - nėra naujas ar išskirtinis reiškinys: ypač tuo pasižymėjo marksizmas, nors nestokoja ir nacizmas, rasizmas bei šiuolaikinis liberalizmas. Mokslinis įvaizdis ideologijai suteikia papildomą sugestyvinę galią. Istorinis nulemtumas - turbūt, galingiausias ideologinis ginklas: jei konkrečios ideologijos ar sistemos pergalė yra istoriškai nulemta, tai daugumos požiūriu, priešintis - beprasmiška, nors ir kokia nepriimtina ji būtų, ir atvirkščiai - koks morališkai tobulas ar patogus iš praktinės pusės beatrodytų vienas ar kitas modelis, jis vargu ar sulauks daug šalininkų, paaiškėjus, jog tai - vien utopija, kuriai - nelemta išsipildyti. Istorinio nulemtumo galimybė - neatsiejama nuo laiko vaidmens vieno ar kito reiškinio atžvilgiu. Jeigu šis reiškinys - vertybė, dėsnis, principas - priklauso dvasinei, metafizinei sričiai, vadinasi, jis nepriklauso nuo fizikinių dimensijų: laikas ir vieta gali jam teikti formą, bet ne turinį.

Patriotizmas – ne vien Trispalvė ant peties

pagal
a large body of water surrounded by trees
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vasarą vykusios ekspedicijos „Misija Sibiras" dalyviai visus metus rengia buvusio žygio pristatymus, pasakoja jaunimui patirtus įspūdžius, taip norėdami pakurstyti patriotinius jausmus. Žygio dalyviams svarbu buvo ne tik sutvarkyti tremtinių kapus Sibire, bet kad ir kiti užsidegtų noru ką nors padaryti dėl Lietuvos. Dažnai sakoma, kad dabar jaunimas apolitiškas, kosmopolitiškas, kad mūsų tautos kelias į nepriklausomybę jį mažai tedomina. Vienas iš ekspedicijos „Misija Sibiras" dalyvių, Vilniaus pedagoginio universiteto istorijos specialybės studentas Vitalijus Tamošauskas, mokyklose surengęs ne vieną žygio pristatymą ir per savo pedagoginę praktiką moksleiviams daug pasakojęs apie Sibirą ir tremtį, sako buvęs nustebintas, kad vaikams tai labai įdomu. Jam asmeniškai įdomiausias XX amžius, o dar konkrečiau, tragiškiausias laikotarpis - nepriklausomybės kovos. Į Sibirą jis vyko ne ieškodamas giminių pėdsakų, nors buvo girdėjęs, kad tremtinių tarp giminaičių būta, o patriotizmo vedamas. „Tai vienas iš būdų, kaip jaunimas galėtų išreikšti meilę Lietuvai, - sakė Tautinio jaunimo sąjungos narys. - Be to, mūsų sąjungos vienas tikslų - įžiebti patriotinę jaunimo dvasią. Su didžiąja politika savęs nesiejam." Pasak Vitalijaus, pastaruoju metu žodis „nacionalistas" įgavęs ne kokią prasmę. „Tiesiog pikta, kad šis geras žodis tarsi turi neigiamą atspalvį, nes kai kurios organizacijos, dėdamosi nacionalistais ir patriotais, iš tiesų propaguoja šovinistines idėjas.

Tokia vienintelė – Tėvynė!

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelis Lietuvos gyventojų, o ypač jaunoji karta, svajoja apie gyvenimą užsienyje, kuris atrodo kaip rojus. Dauguma pamiršta, kad mūsų Tėvynė Lietuva nėra tokia prasta kaip daugumai atrodo... Taip pat vis daugiau jaunimo įsukama į materializmo-kapitalizmo verpetą ir geras gyvenimas Lietuvoje pradeda atrodyti nebeįmanomas... Tačiau iš tikrųjų jis įmanomas! Ir visa, ko reikia, turime čia - Lietuvoje. Tik, deja, mes to nebepastebime, o savo protėvių mokymą vis labiau pamirštame. Rojaus gyvenimo atspindžius lietuvių dainose, kurios atspindi to meto žmonių pasaulėžiūrą, pastebėjo A.G. Krause, kuris knygoje „Lietuva ir jos gyventojai" (1834 m.) rašė: „Jose yra ypatingas jausmo švelnumas, labai gili šeimos ir Tėvynės meilė bei nepagražintas papročių skaistumas. Nėra jose nieko neprideramo, nežaboto jausmo ar nešvankumo ir net nepadorios užuominos. Kaip tyriausi rasos lašai, kuriuose atsispindi dangus ir žemė, spindi jos Dievo sode. Jų klausantis kyla nenumaldomas noras, kad tokia nepaprasta pagarba žmonių tarpusavio santykiams ir toks meilės tyrumas, koks jis yra šios tautos dainose, rastų dirvą ir apsišvietusiose tautose.‘‘ Perskaitę tokius gražius žodžius apie Lietuvą dauguma nustemba. Ta nuostaba - tai ženklas, kad dabar kažkas nebe taip... Kažkas pasikeitė ir mes daug ką suprantame ne taip kaip mūsų protėviai tuomet. Per daugelį Lietuvos istorijos metų mūsų tautiškumui ir laisvei grėsmė iškilo ne vieną kartą (sąjunga su Lenkija ar SSRS okupacija).

Nacionalistai ir patriotai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dublinas vienas brangiausių miestų pasaulyje. Niujorke, Romoje, Madride ir Berlyne gyventi yra pigiau nei Dubline. Naujausiais skaičiavimais Airijos sostinė brangiausių miestų sąraše pirmą kartą pralenkė Londoną. Todėl visai nenuostabu, kad ypač ekonominio nuosmukio sąlygomis airių pulkai traukia į šiaurinę salos dalį ir „šluoja" parduotuves, kur kainos dėl svaro kurso kritimo (Didžiajai Britanijai priklausančioje Šiaurės Airijos provincijos valiuta - svarai sterlingų) ir dėl mažesnių mokesčių yra gerokai žemesnės nei Airijos Respublikoje. Situacija identiška kaip Lietuvoje, kurios gyventojai masiškai apsipirkinėdami Suvalkuose ir kituose Lenkijos miestuose kelia kaimyninės šalies ekonomiką. Spaudoje rašoma, kad Airijos Respublikos pasienyje esantys prekybos centrai, praradę pirkėjus, patiria didelius nuostolius ir priversti užsidarinėti, o tuo tarpu tik pervažiavus sieną Ulsteryje prie supermarketų kartais nebūna vietos kur automobilį pastatyti. Tai neturi stebinti - daugelis maisto produktų, alkoholis kainuoja trečdaliu ar net dvigubai pigiau nei Airijos Respublikoje ir jokie bandymai apeliuoti į gyventojų patriotizmą atsako nesulaukia. Bet apie Šiaurės Airiją užsiminiau ne vien todėl, kad palyginčiau kiaušinių ar alaus kainą abiejose sienos pusėse. Jau visa savaitė ne tik Airijos Respublikos, Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio masinių informacijos priemonių dėmesio centre - kruvini įvykiai Š. Airijoje. Šeštadienį, kovo 7-osios vakarą, prie kareivinių buvo nužudyti du britų kareiviai ir sunkiai sužeistas jiems picas atvežęs lenkų emigrantas. Nepraėjus ir 48 valandoms kitame mieste nušautas policininkas. Atsakomybę dėl žudymų prisiėmė Real IRA ir Continuity IRA - nuo Airijos Respublikos Armijos atskilę sukarintos grupuotės, kurios vis dar nenutraukia veiklos pogrindyje. Šie kruvini išpuoliai naujuosius imigrantus iš nuostabos verčia trūkčioti pečiais, o airiams tai tarsi praeitų dešimtmečių aidas, ką daugelis jau buvo spėję primiršti. Bloody Ireland (kruvina Airija) - šį airių posakį apie savo tėvynę Airiją tikriausiai girdėjo kiekvienas, ilgiau pagyvenęs šioje šalyje. Tačiau tik dabar galima suvokti tikrąją žodžių prasmę. Baiminantis naujų išpuolių ir ieškant nusikaltėlių, pradėti tikrinti automobiliai pasienyje.