Europą vėl buvo beužvaldąs pirmųjų amžių barbariškumas. Šios pasaulio dalies tautos, šiandien tokios apsišvietusios, prieš keletą šimtmečių buvo tamsios ir nemokšos. Nežinau, koks tariamai mokslinis žargonas, niekingesnis už nemokšiškumą, pasisavino teisę vadintis mokslu ir sudarė beveik nenugalimas kliūtis tikrojo mokslo sugrąžinimui. Reikėjo perversmo, kad žmonės vėl ateitų į protą; ir jis pagaliau atėjo iš tos pusės, iš kurios mažiausiai tikėtasi. Bukas musulmonas, šis amžinas literatūros persekiotojas,- štai kas vėl sugrąžino ją į mūsų tarpą. Žlugus Konstantino sostui, senovės Graikijos likučiai buvo perkelti į Italiją. Prancūzija šių brangių liekanų sąskaita praturtėjo. Po literatūros netrukus atėjo ir mokslai: prie rašymo meno prisidėjo mąstymo menas; toks nuoseklumas atrodo keistas, o vis dėlto jis galbūt net labai natūralus: ir žmonėms atsivėrė svarbiausias bendravimo su mūzomis pranašumas. Šio pranašumo dėka žmonės tampa draugingesni, nes kūriniais, vertais visuotinio pritarimo, jis įkvepia jiems troškimą vienas kitam patikti.

Kadaise vokiečiai buvo laikomi “giliais”,- o dabar, kai didžiausios sėkmės pasiekęs naujojo vokiečio tipas trokšta visai kitokios šlovės ir galbūt visuose giliuose dalykuose įžvelgia šaunumo stoką, laiko dvasia ir patriotizmas verčia suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, žodžiu, ar vokiškasis gilumas nėra iš tikrųjų kažkas kita, blogesnio,- ko, ačiū Dievui, sėkmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime pakeisti požiūrį į vokišką gilumą: tam tereikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją.- Vokiška siela visų pirma yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, – tai jos kilmės, ištakų įvairovės padarinys.

Nepaisydamas pavojaus, kad ir čia moralizavimas pasirodys tuo, kuo jis visada buvo,- būtent bebaimiu montrer ses plaies 39 , Balzaco žodžiais tariant,- aš ryžtuosi pasisakyti prieš gresiantį nederamą ir žalingą mokslo ir filosofijos rangų sumaišymą; šiandien tai gali įvykti nejučiomis ir, regis, be sąžinės priekaištų. Manau, jog reikia išsakyti savo nuomonę tokiais svarbiais klausimais, remiantis savo patyrimu,- o patyrimas, manau, visada reiškia liūdną patyrimą? – kad nereikėtų kalbėti taip, kaip aklieji kalba apie spalvas arba kaip moterys ir menininkai kalba prieš mokslą (ak, tas bjaurus mokslas! – dūsauja gėda ir instinktas, – jis visada demaskuoja!).

Žmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta žmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir tolumos, visa ligšiolinė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės,- tai puikiausi medžioklės plotai apsigimusiam psichologui ir “didžiosios medžioklės” mėgėjui. Bet kaip dažnai apimtas nevilties jis turi tarti: “Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didžiulė giria ir tyrai!” Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į žmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų j o žvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie žadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medžioklės plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda “didžioji medžioklė” ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą.

Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo – kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J e i g u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k i e k nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų “subjekto” ir “Aš” sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos “nežemiškoms” pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių.

Į namus Sofija grįžo pusę devintos. Pusantros valandos vėliau, nei sutarta, nors iš tiesų dėl nieko nebuvo tariamasi. Ji tik praleido pietus, palikusi mamai raštelį, kad grįš vėliausiai septintą valandą. – Daugiau to nepakęsiu, Sofija. Turėjau skambinti į informaciją ir teirautis Alberto, gyvenančio senamiestyje. Iš manęs tik pasijuokė. – Nebuvo taip lengva išeiti. Manau, kad greitai turėtų paaiškėti didelė paslaptis. – Kvailystės! – Ne, tikra tiesa. – Ar nors pakvietei jį į šventę sode? – Oi, visai pamiršau. – Bet dabar privalau jį pamatyti. Rytoj būtinai. Jaunai mergaitei nedera šitaip susitikinėti su vyresniu vyru.

Kai pavakare iš darbo parėjo mama, Sofija sėdėjo sūpynėse ir mąstė, koks galėtų būti ryšys tarp filosofijos kurso ir Hildės Meler Knag, kuriai, regis, nė kiek nerūpėjo gimtadieninis atvirukas nuo jos tėvo. – Sofija! – iš tolo pašaukė mama. – Tau yra laiškas! Ji krūptelėjo. Juk pati išėmė paštą, tad laiškas tegalėjo buti filosofo. Ką pasakyti mamai? Sofija iš lėto nusirangė nuo sūpynių ir nuėjo pasitikt mamos. – Be pašto ženklo. Turbūt meilės laiškas. Sofija paėmė voką. – Neatplėši? Ką ji galėjo atsakyti? – Ar matei, kad kas nors atplėšinėtų meilės laiškus, kai mama žiūri per petį?

Vadinasi, tu neneigi, kad, kuomet mokeisi šių dalykų, mokeisi to, kas teisinga. Mat, jei tai, kad Dedalas skrido, būtų teisinga, o vaikai laikytų tai pramanytu pasakojimu ir pasakotų kaip pramanyta, tai savo galvose jie turėtų klaidingus dalykus būtent dėl to, kad dalykai, kuriuos jie pasakotų, būtų teisingi. Štai iš čia ir išplaukia tai, kuo mes anksčiau stebėjomės: pasakojimas apie Dedalo skrydį negalėtų būti teisingas, jei nebūtų klaidinga, kad Dedalas skrido.