Mistika

Globėjui buvo duotas eliksyras, kuris leistų mums turėti visų aukų atvaizdus. Juos būtume panaudoję, kad visi pamatytų, kokius gražius vaikus aukojate. Būtume sukėlę nepasitenkinimo jumis kampaniją, ir anksčiau ar vėliau tai būtų privertę jus atsisakyti aukojimų, nes sąjunga su mumis jums būtina. Ir Dringis tai labai gerai supranta, garbė jam. Bet tai nebūtų sukėlę karo, kuriame jums reiktų kautis visiškai vieniems, kaip galėjo nutikti dabar, jeigu ne jūsų išmintingas, nors ir jaunas valdovas. Matai, Mariau, kaip viskas sudėtinga?

Taukštelėjo skląstis. Juokdarys atsirėmė į sieną: na ir istorijon įmaklino. Vargšės mergaitės, tikrai tą niekšą papjauti reiktų… Bet jeigu jis prasitars bus liūdna. Oi, kaip liūdna. Žinoma, jis galėjo dar kartą viską papasakoti kunigaikščiui ar Aldrikiui, o ne bandyti pats sustabdyti pasiuntinių klastą, bet valdovas vieną kartą nepatikėjo, o antrą kartą iš jo šaipytis Marius neleisdavo niekam. Tai jo užsiėmimas – šaipytis ir linksminti, bet iš jo juoktis galima tik tada, kai pats to nori. Ne, apie miegoti dabar neteks, reikia gerai apgalvoti – kas toliau, nors kiekviena smulkmena šimtą kartų aptarta. Milda nepaves. Staiga Mariaus mintis atitraukė kažkoks keistas patalpoje atsiradęs švytėjimas… Žalsvi dūmeliai apgaubė merginų veidus, jie drumstėsi, gausėjo, netrukus sudarydami tarsi antruosius Drūkšių nuotakų veidus, keistas kaukes. “Burtai?”, susigūžė Marius.

Jiems išėjus iš olos, laukai jau dangstėsi prietema, tik vakaruose geso rausvi gaisai. Aplinkui tvyrojo ramybė ir tyla – lakštingalos, net ir nesant žiemos, dar nečiulbėjo, tik toli, kaimuose, suskalydavo šunes. Mieste vienas po kito žiebėsi žiburiai, dunksojo kunigaikščio pilis. “Taika ir ramybė…”, pagalvojo Fervergonas, “va ko dabar reikia šitam kraštui. Bet nelemta. Ir aš jos neatnešiau…”

Apsiprasdami su tamsa šventikai ėmė kuistis rūbų klostėse, ieškodami skiltuvo. Marius tylomis atsistojo ten, kur prieš tai stovėjo mergina. Netrukus žynys Globėjas vis dėlto įskėlė ugnį, uždegė deglą ir Raktininkas vėl ėmėsi knebinėti spyną…
Pagaliau sunkios durys užsidarė, kaukštelėjo išorinis skląstis, sušlepsėjo nutolstantys žingsniai. Sulaukęs visiškos tylos Marius pasirėmė alkūne, atsiklojo ir apsidairė. Akys pamažu apsiprato su tamsa. Aštuonios lovos su aštuoniom nuostabiausiom merginom. Pagunda nepakeliama. Deja, reikia laukti. Ir neužmigti. Nors jis stengėsi nenuryti žynių girdomo kvaišalo, bet vis tik keletas lašų teko. Vokai sunko. Velniava… Gnybtelėjo sau kartą, kitą. “Rodos, dar nemiegu…”.

Grįždamas Marius jau ėjo beveik nesidairydamas – vargu ar galėjo kas būti belikęs. Vis dėlto, į pačią olą įslinko pasieniu. “O juk prieš keletą dienų čia būčiau vengęs lįsti, gi dabar vaikštau tarsi po bet kur”, šyptelėjo mintyse. Jis dar kartą perbraukė per keistas sienas – tarytum būtų išpjautos, tokios lygios, tokios glotnios. Staiga ant vienos iš jų suvirpėjo šešėlis. Sustojo. Įsiklausęs išgirdo tylų murmesį, kūkčiojimą. Atsargiai ir tyliai tarsi lūšis, sėlinanti prie grobio, jis paėjo į priekį. Tikėjosi išvysti daug ką – tik ne tai: Aldrikis, vyriausiasis Drūkšių saugotojas, klūpėjo vartuose nuleidęs galvą, abiem rankomis remdamasis į lazdą. Juokdarys sustingo: kas gi čia? Kokia nors apeiga?

Prie Drūkšių nuotakų būsto skaisčiai liepsnojo deglai. Marius pasitaisė dirbtinius plaukus. Milda, baigdama jo perrengimą, daugiau kikeno, nei tvarkė rūbus: “na ir graži gi tu moteriškė, pamatysi, tave tikrai, tikrai išrinks!” Marius gi visaip stengėsi prisitvirtinti perrištą pagalvėlę, turėjusios atstoti krūtis. Milda netgi du mažus riešutų kevalus įsigudrino prisiūti viršūnėlėse, kad kuo tikriau atrodytų. “Duok marškinėlius”, pareikalavo jis. “Mat ko įsigeidei… Nuotakos vilki rūbus ant pliko kūno, kad Drūkšiams ieškoti nereiktų…”, šaipydamasi atkirto. “Tai negi aš dabar su mazgeliu ant nugaros vaikščiosiu?”, urgztelėjo jis. Ji apžiūrėjo tvirtinimą: “Na ne, taip netinka… Teks kažką kitaip galvoti… Gal juostelę susiūti?” Dabar rūbas jau buvo baigtas ir laikėsi neblogai. Marius iš užuoglaudos stebėjo ateinantį žynį Raktininką, septynias merginas ir žynį Globėją. Skirtingai nuo Vyriausiojo žynio, žynio Raktininko ir žynio Globėjo vardai būdavo užmirštami, vos jie tapdavo žyniais. “Labai nedėkinga lemtis… Paskui net palaidoja be vardo…”, tylomis apgailėjo ateinančiųjų. Raktininkas pasilenkė prie spynos. “Na, na…”, mintyse skubino Marius. Jeigu gudrybė nepavyks – viskas prarasta… Jeigu žiniuonė jį apgavo – irgi. Du deglai, apšvietę prietrobį, netikėtai ryškiai plykstelėjo ir užgeso. Valio! Kažkuri mergaitė sukliko, prasidėjo nedidelis erzelis. Marius nelaukė. Negirdimas trižingsnis, ranka ant gerklės, delno briauna smūgis į kaklą… Mergina sudribo jo rankose. Be mažiausio triukšmelio jis nunešė auką už kampo – Milda pasirūpins, kai tik pasišalins žyniai. Pasirodo, laisvus klostuotus moteriškus rūbus visai įmanoma dėvėti.

Marius smalsiai dairėsi – dabar jis turėjo gerokai daugiau ir ramesnio laiko, nei anąsyk. Olos skliautai, sienos buvo aukštos, lygios, tarytum išrėžtos kokiu nors aštriu daiktu ir labai priminė urvą, kuriame jis susitiko su ketvirtuoju Drūkšių saugotoju, apie kurį taip niekas nieko nesužinojo. Deglų šviesa atsispindėjo nuo sienų, sklisdama lygiai ir apšviesdama beveik visą erdvę, kuri atrodė keistai ir kiek slegiančiai vienalytė. Žvilgsnis tarytum slydo plokštumomis, nerasdamas už ko užsikabinti. “Būtent… Ledakalnis…”, susiprato Marius, nors, skirtingai nuo ledo, sienos nebuvo šaltos.

Įprastinis pavakario erzelis smuklėje vis stiprėjo. Iš turgaus grįžtantys valstiečiai džiaugėsi parduotais gyvuliais ar vaisiais, pirkliai laistė sandorius, jaunimas kažką šventė, žodžiu, šinkorius vos spėjo lakstyti tarp statinių ir stalų. Bet jis visada spėdavo aptarnauti stalą, prie kurio sėdėjo aukštas, kiek pakumpęs vyras. Smuklininkas tuoj pat perkando, kad jis – svetimšalis, nes svetys, nors ir kalbėjo aukštikiškai, tačiau keistai ilgindamas balses ir minkštindamas priebalses. Atėjūnas vilkėjo paprastai, tačiau įgudusi šeimininko akis tuoj pat sumetė, kad juodo apsiausto gelumbė vargu ar įkandama kiekvienam pirkliui; ja vilkintys žmonės čia užsukdavo retokai, gal net retai. Tad nekeista, jog užeigos savininkas svečiu pasirūpinti stengėsi greitai ir maloniai. Greta svetimšalio, užsikniaubęs ant stalo ir apkabinęs nugertą alaus bokalą, sėdėjo ilgaplaukis jaunuolis. Smuklininkui jis buvo kažkur matytas ir, tarytum, ne čia, bet atsiminti nesisekė. Monetos, krentančios ant stalo žvangesys, iš karto nustūmė atminties lavinimą į šalį.

“Oi visa tai gerai nesibaigs”, mintyse liūdnai nusišypsojo krašto valdovas. Teismas neišsklaidė jo abejonių – nors visa, ką porino Marius buvo aiškiai pasiuntinių nenaudai, bet jis kažką ir nutylėjo. Tačiau tiek Aldrikis, tiek įsiutę gyventojai norėjo vieno – bausmės, aukos, keršto – kas galvos apie teisingumą? Ir jis, nors būdamas kunigaikščiu, nedrįso prieštarauti ištroškusiems kraujo, nors galėjo priminti, kad šįsyk Dievų rūstis buvo švelnesnė nei Juodpelynyje… Bet moterys vis tiek dar ilgai verks sudegusių, užgriuvusių, uždususių… Ir slibinas elgėsi tikrai labai keistai. “Na ir laikai – net Dievai kažkokie bejėgiai ėmė rodytis… Ir sudie sąjungoms, tegyvuoja karas tiek su Sijuru, tiek su Ijūnija… Vyriausiasis Drūkšių saugotojas mus pakels į žūtbūtinę kovą. Na ir kas, kad nebus pergalės – bet bus garbė ir daug daug kraujo.

- Cha cha, - keistai, tarsi prisiversdamas, nusijuokė Dringis, - Mariau, juk mums sako, kad Drūkšiai – Dievai, ar ne? Tai ką galima suregzti prieš Dievus? Juk nei mes, nei jie Drūkšiams valios neturi. Pasiuntiniai nuvyko pas saugotojus, išsiaiškino, kad nieko padaryti Drūkšiams negalima ir nurims. Pamatysi. Svarbiausia juos įtikinti, kad, jeigu slibinai laiku gaus savo aukas, viskas bus gerai ir kad mes tą užtikrinsime. Ačiū Dievams, jiems mūsų reikia ne mažiau, nei mums jų. Ir Mariau, - Dringis kilstelėjęs nuo krėslo ištiesė ranką, paliesdamas juokdario petį, - kam jau kam, o tau tai reiktų persirgti tuo begaliniu nepasitikėjimu svetimšaliais – esi matęs pasaulio, o kalbi tarsi Aldrikis, kuris toliau slibinų urvo ir žynių namelių nuėjęs nėra…

Man rodos, tai kvaila ir pavojinga mintis. “Ketvirtasis tokios aukos nesuprastų, tam Aldrikiui ką, visai Dievai protą sumaišė? Kas gi dedasi?”, bet nutylėjo. Niekas neturėjo žinoti apie Ketvirtąjį, Marius tai jautė, todėl, net ir pasakodamas teismo raštininkui apie sąmokslą ir vėlesnę istoriją, daug ką nutylėjo. Beje, jo parodymų patikrinti buvo beveik neįmanoma: žynys Globėjas žuvo slibino liepsnose – Dievai atmokėjo už jų negerbimą, o Raktininką, mirusį po dienos nuo klaikių nudeginų, matyt prigriebė į dangų dėl draugijos. Iš šventojo trejeto teliko Vyriausiasis, tuo metu nebuvęs žynių namuose...

Vargu ar tai, kur nusivedė pasiuntinius žyniai, buvo galima pavadinti mene: nors kambarys ir didelis, gausiai išklotas kailiais, su žibančiomis aliejinėmis lempelėmis ir smilkalų indeliais, bet vienintelė prabanga sėdėjimui tebuvo pastatyti keli odiniai krėslai, kurie ir buvo skirti pasiuntiniams. Trys žyniai, vadinami Drūkšių saugotojais: žynys Globėjas, žynys Raktininkas ir net Vyriausiasis, kartu susėdo ant ilgo suolo, pastatyto palei sieną, ant kurio kabojo iš šiaudų nupintas slibinas. "Laukiniai, visiški laukiniai…", mintijo Fervergonas, "ir kur jie deda turtus, nejaugi tie žyniai tokie kvaili, kad nesugeba pasiimti, kas jiems priklauso, o gal taip net geriau?" Šbarkasas dairydamasis po patalpą irgi patenkintas linksėjo - atrodė, kad kuklumas jam netgi patiko. Fervergonas netruko trijulę palyginti su trimis baltais akmenimis – toks pat santūrumas, jausmų nerodantys veidai ir tarytum ore plevenantis savęs kaip neklystančiųjų suvokimas. Vyriausiasis žynys ir žynys Raktininkas buvo gerokai vyresni už žynį Globėją, kurio veido dar nebuvo suraižę raukšlės, nors žvelgė jis taip pat itin išdidžiai. Bus nelengva…