Mistika

Piktasis burtininkas visą laiką kikeno, kirbėjo ir džiūgavo. Net kiekvienas krūmas, pavirstantis žarijų krūvele, jam sukeldavo naują džiaugsmo protrūkį ir neaiškius šūksnius. Veidrodžio gelmėse išniro… Marius net akis panoro patrinti - kunigaikščio Dringio pilis! Netrukus jis suprato, kad peraugęs driežas siautėja vakarinėje miesto dalyje. Nugalėjęs baimę ir tylomis dar arčiau prislinkęs juokdarys pastebėjo, kad dešine ranka burtininkas laiko kažkokią stebuklingą lazdelę su raudona viršūnėle… Dabar slibinas lėkė virš siauros gatvelės, beveik kliudydamas kaminus… Ir štai skraidantis driežas pasiekė namus, kur gyvendavo žynių patarnautojos. “Milda…”, staiga negera nuojauta suspaudė Mariaus širdį ir jis sugniaužė kumščius.

Tuamotu saulės paliktos žymės profesoriaus Proto veide jau beveik išnyko; nublanko ir įspūdžiai iš Tuamotu, iš Tarptautinės konferencijos, skirtos nežemiškų civilizacijų problemoms. Profesorius jau ketino rašyti dar gyvus įspūdžius į užrašų knygelę, bet va, - durų skambutis. Korespondentas. Laba diena, profesoriau. Atėjau išklausyti ir užrašyti dar neišpasakotų Tuamotu konferencijoje iškeltų hipotezių. Profesorius. Aa, sveiki. Laiku atėjot, kolega. Maniau, gal po paskutiniojo pašnekesio tik ir kūrėt naujas Nežemiškos Gyvybės Paieškų Kosmose Programas, ar ką?

Žaidimo aprašymas: Žaidėjai sustoja ratu. Kiekvienas pasirenka vieną žaidėją kuris jam bus drakonas, ir vieną, kuris bus skydas, tačiau niekam to nesako. Grojant muzikai žaidėjas turi slėptis nuo drakono už skydo nugaros. Nutilus muzikai visi sustingsta. Kelis kartus pakartojus galima patikrinti kai kuriuos žaidėjus ar jie tikrai slepiasi nuo drakono už skydo. Jei taip nėra žaidėjas iškrenta iš žaidimo.

Tarsi ledas lygios urvo sienos, šiek tiek atspindinčios šviesą, leido eiti neatsimušinėjant ir apgraibomis netiriant kelio. Bet vieną akimirką, išgirdus kažkokį keistą garsą, nemaloniai primenantį maurojimą ar riaumojimą, drąsa lįsti gilyn kažkur dingo. “Ir visgi privalau”, pats sau paliepė atsikvėpdamas Marius. Urvas platėjo, tolumoje įsižiebė šviesa, jis ėmė sliūkinti kaip galima tyliau. Bet netrukus atsivėręs vaizdas pranoko bet kokius lūkesčius ir nuojautas: už posūkio urvas baigėsi, išplatėdamas į didelę, apvalią ir keistą patalpą. Toliau eiti bebuvo galima tik kokių penkių žingsnių ilgio siauru tilteliu, o tiltelio gale sėdėjo kažkoks baltai apsirengęs žmogus. Marius negalėjo tiksliai pasakyti - ar tai buvo burtininkas, matytas prie ežerėlio, ar kas nors kitas, mat apžiūrimasis buvo nusisukęs į jį nugara, tačiau tuoj pat nusprendė, kad geriau pirma labai gerai apsidairyti, o tik paskui eiti sveikintis arba kitaip aiškintis santykių. O apžiūrėti buvo ką - mat sėdintysis elgėsi labai keistai: jis nesėdėjo ramiai, nebuvo įnikęs į kokią nors storą knygą, o šokčiojo, lankstėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, viena ranka plojo per krėslo rankeną, kažką džiaugsmingai šūkaliojo, visą laiką neatitraukdamas akių nuo vaizdo, besidirekinio ant priešpriešės sienos. Geriau įsižiūrėjęs Marius vos neaiktelėjo: priešinga siena - milžiniškas stebuklingas veidrodis, jame – virš trobų, namų lekiantis didžiulis slibinas.

Šių dienų Londone dvylikametis berniukas stebi savo mamą, profesionalią konstruktorę-inžinerę. Jos organizuoti miesto kasinėjimai prikelia ugnimi alsuojantį žvėrį. Po dvidešimties metų Žemę okupuoja galingi monstrai. Vienas iš nedaugelio likusiųjų gyvųjų - Quinn, tas pats būsimos pasaulio tragedijos pradžią matęs vaikas, vadovauja mažai paprastų mirtingųjų bendruomenei, siekiančiai išgyventi ugnies apimtoje teritorijoje. Quinno gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai į stovyklą atvyko Alex ir Van Zano vadovaujami, puikiai treniruoti ir parengti kariai, medžiojantys ugnį sėjančius monstrus. Jie pasiekė Angliją, sekdami vyriškos lyties monstrą, žiauriausią kada nors Žemėje gyvenusį gyvį. Nužudžius jį, išnyks ir visi kiti. O sunaikinus jų kiaušinius, drakonų neliks amžiams.

Darbi-videoefektų supervizorius ir Digital Firepower bendrasavininkas, firmos, kuri specializuojasi sudėtingų skaitmeninių pasaulių kūryba. Ankščiau Digital Firepower sukūrė šešias tokias hibridines aplinkas ilgai lauktam filmui "Požemiai ir drakonai", kuris sudrebino rinką gruodžio 8 dieną. Po mėnesio, kai Digital Firepower baigė darbą, Darbi paskambino filmo režisierius, Courtney Solomon, ir papasakojo apie problemas, atsiradusias peržiūrint scenas, kurias jis užsakinėjo kitoje firmoje prieš keletą mėnesių. "Tai buvo pradinės ir finalinės filmo scenos; tai buvo labai svarbios, sudėtingos ir dramatiškos filmo scenos ir Courtney nebuvo patenkintas tais būdais, kuriais buvo sukurtos šios scenos.", sako Darbi. " Jam labai patiko tai ką mes jam jau buvome padarę ir jis paklausė manęs ar mes negalėtume užbaigti ir šį naują scenų paketą."

Šiaip ne taip Marius išsiropštė ant kranto. Šlapias, iškankintas, pavargęs. Bet poilsiui laiko nebuvo – reikėjo ieškoti kelio iš olos. Ačiū Dievams, nei burtininko, nei slibinų niekur nesimatė. Keista… Aplinkui tik stovėjo labai daug, tiesiog viens, du, trys… žodžiu, miškas keistų žydrų daiktų, kuriuos juokdarys vis tiek panoro apžiūrėti. Bet priėjus arčiau noras vos ne atšoko nuo žydrų paviršių – apvaliuose stikliniuose induose plūduriavo… merginos. Geltonplaukės, žydraakės, nuogutėlės, dailiomis krūtikėmis ir užpakaliukais. Dievulėli, jeigu ne tie žydri drebučiai, kuriuose jos buvo įdrėbtos… Marius sunkiai gurktelėjo seilę. Tai štai kas ištinka Drūkšių aukas! Tačiau drebučiai dar ne viskas – geriau apžiūrėjęs jis pamatė, kad prie visų merginų prisisiurbę čiuptuvai, kuriais ir bėgiojo keistas žydras švytėjimas… Čiuptuvai jungė ir indus, bet Marius ataugų nebelietė – žinojo, ką jos gali. Vis dėlto, smalsumui nugalėjus pasišlykštėjimo ir gašlumo derinį, jis prigludo prie stiklo, iš arčiau pasižiūrėti, kas gi atsitikdavo vargšėm Aukštijos gražuolėm. Bespoksant į vienos veidą, staiga mergina sumirksėjo, sujudėjo ir juokdarys pastebėjo, kaip čiuptuvai suvirpėjo ir žydros kibirkštėlės, bėgiojančios tarp jų, pagreitėjo. Marius jau norėjo atšokti, bet akys tiesiog pačios prilipo prie merginos akių – kažkur tokia išraiška jam buvo matyta…

Ar kada nors pagalvojote apie tai, ką anime herojai veikia tuomet kai jie lieka už kadro? Ar niekada nesusimastėte iš kur atsiranda migla, pro kurią išnyra paslaptingos personos? Jei taip, tuomet jums tiesiog būtina pamatyti šį serialą. Filmo siužetas yra toks įvairiapusiškas, jog nenuvils jokio žanro mylėtojų. Čia išvysite ir nelaimingos meilės liniją kuri tiesiog drasko širdį, ir ne vienam žiūrovui skruostu nuriedės šykšti juoko… aš turėjau galvoje - liūdesio ašarą, matant, kaip beviltiškai dužta naivios, pagr. veikėjos - pusiau merginos, pusiau drakono - viltys užkariauti superseksualaus pop-star'o (laisvalaikiu, drakonų žudiko) širdį. Kvapą gniauš kautynės su siaubingais priešais, kurie išgyvena net pervėrus jų galvas kalavijais (nes smegenys yra tokios kompaktiškos, jog pataikyti į jas praktiškai neįmanoma). Kiti kausis mirtiname susirėmime, kad apgintu savo garbę, užgautą siužete, kurio žiūrovas taip ir nepamatys. Režisierius montažo metu iškirpo tą gabalą juostos, taip ir neinformavęs keršto užvaldyto šėtono sūnaus, kuris dėl šios priežasties apsijuokia prieš šimtatūkstantinę žiūrovų minią pasaulinio "kovos menų" turnyro metu.

Dėmėtasis eublefaras (Eublefaris macularius) - vienas primityviųjų gekonų genties atstovų, mėgstamas dėl ramaus būdo, todėl dažnai laikomas nelaisvėje. Paplitęs Rytų ir Pietvakarių Azijoje. Aptinkamas Afganistane, Pakistane, net Vakarų Indijoje. Šie gyvūnai gyvena akmenuotose vietovėse, pusdykumėse, smėlynuose. Aktyvūs naktį. Užauga iki 22 cm ilgio ir didesni. Minta vabzdžiais, įvairiais bestuburiais, net graužikų jaunikliais. Subręsta 2-3 metų. Nelaisvėje gerai maitinami gali pradėti veistis 1 metų. Selekcijos būdu jie išvedami įvairiausių raštų ir spalvų - juodi, balti, oranžiniai, geltoni.

Tarp sustatytų keistų mėlynų daiktų pasirodė baltas pavidalas. Bet Marius nebuvo nusiteikęs laukti naujų netikėtumų – dabar pagrindinis noras buvo išsiropšti iš vandens ir jis metėsi plaukti. Deja, prilipę čiuptuvai, nors ir nebestangrūs, priminė apie save. “Šalin, bjaurastys”, Marius dar kartą pabandė sukandęs dantis juos nurauti. Skaudėjo, bet pavyko! Tik vandeniu nusidriekė kraujo pėdsakas. “O dabar laukan iš čia, laukan!”. Keletas galingų grybšnių – ir ežerėlio kraštas pasiektas! Bet grybšnius pastebėjo ir ant kranto šokinėjantis baltus drabužius dėvintis žmogus. Kažką surikęs jis sumostagavo rankomis, lyg pašėlęs puolė šokinėti nuo vieno keisto daikto, panašių į švieselėmis mirgančias lentas, prie kito ir daryti dar visokių nesuprantamų judesių. Marius kurį laiką tarsi užhipnotizuotas dėbsojo į burtininkišką šokį – pasirodo, be reikalo. Vos kerėtojui stabtelėjus ir užgesus raudonam skrituliui, vanduo vėl suputojo ir vienas iš atgijusių čiuptuvų kirto ir prisiurbė jam prie nugaros, galingu smūgiu nutemdamas užsižiopsojusią auką į ežerėlio vidurį. Šįsyk veiksmas buvo daug greitesnis – nepalikdama juokdariui jokių galimybių išsisukti daugiaataugė būtybė jį apipainiojo, suspaudė ir jau laikydama lėtai, tarytum pasimėgaudama, prisiurbinėjo vieną čiuptuvą po kito. “Galas…”, suprato Marius.

Ar jums teko girdėti, kaip išnyko drakonai? Na, žinoma. Gigantiškas meteoritas trenkėsi į Žemę maždaug prieš 65 milijonus metų ir skeveldros užstojo saulę. Jūs manote, kad esate teisūs? Neskubėkite! Tik dabar sužinosite, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Visą tą laiką drakonai buvo gyvi ir tik laukė tinkamo momento, kol kas nors juos pažadins. Šių dienų Londone dvylikametis berniukas stebi savo mamos, profesionalios konstruktorės-inžinerės organizuotus miesto kasinėjimus, kurių metu sukeltas triukšmas prikelia ugnimi alsuojantį drakoną.

Vaizdas raibuliavo. Žyniai kažką vienodo niūnuodami rišo jį prie neštuvų stulpo. Bet dabar buvo vis tiek. Gal kažkur galvos kertėje ir braižėsi mintis “ką daryti?”, bet gėralo nuodai neleido jai veržtis į paviršių. Pakėlė. Aukštai, ant šešių galingų vyrų pečių. Rankos tarsi surakintos spaudė rugiagėles. Pro šalį plaukė besidžiaugiantys ir nuobodžiaujantys veidai, turtingų durtiniai ir vargšų sermėgos. Tolumoje driekėsi laukai, stūksojo miškų sienos, o virš visos gyvenimo šventės kaitriai tvieskė pavasario saulė. Ir pajuto Marius, jog jam dabar taip lengva, taip gera, kad tarsi paukštis pakiltų, suplasnotų ir nuskristų virš tėviškės laukų, giesme džiugindamas ir seną, ir mažą. “O gal pamėginti?”, aplankė netikėta mintis. Jis pajudino plaštakas – pančiai nukrito tarsi stebuklo palytėti. Dar netikėdamas sėkme pakėlė rankas – lengvas vėjas pagavo drabužio klostes ir ėmė kelti jį aukštyn. Netrukus pėdos jau nebejuto pagrindo, jis sklendė virš minios, taip, kaip ką tik troško. “Velniai rautų, aš iš tiesų skrendu!”, suriko jis ir sumojavo rankomis – tarsi dviem sparnais.