Mielas mano Riešute, susitikome mes krentant gelsviems rugsėjo lapams. Išsiskyrėme šaltą ir baltą sausį. Nuo pat pradžių supratau, kad Tu esi kietas ir sunkiai perkandamas Riešutas, su metaliniais ir nepramušamais šarvais. Nei kantrybe, nei buvimu šalia, nei atlaidumu, nei supratingumu, nei švelnumu, nei meile, nei bučiniais nepramušamas ir nepakeičiamas... O aš norėjau būti ir buvau ta Voveraitė, kuri gliaudytų tą Riešutą... Tą vienintelį Riešutą visą gyvenimą... Deja, Riešutas buvo per kietas, netikras, sudėtingas, apgaulingas... Aišku, dabar norėtum, kad Voveraitė grįžtų ir dar kartą...
