Meilės laiškai

Seniai berašiau laišką tau, mano mylimoji. Seniai, nes jau ilgai gyvename kartu. Tad panorau prisiminti tas dienas, kai dar buvau aštuoniolikmetis ir parašyti laišką tau, papuoštą meilės perlais, Valentino dienos proga. Tiesa, turiu prisipažinti, kad laiškus dažnai rašiau savo mintyse, kuriuos tu sugebi perskaityti net ir neparašytus. Sėdžiu parimęs prie balto popieriaus lapo ir mintyse prisimenu mano širdžiai labai brangią dieną - lemtingą mūsų susitikimo dieną. Buvom prie ežero. Tu buvai tokia vaikiška ir skaisti. Mes kalbėjomės, šypsojomės, vienas kitam. Per mūsų susitikimą buvo tiek mažai žodžių it tiek daug akių šilumos. Aš stipriai laikiau savo rankoj tavo ranką, trapius tavo pirštus. Ir paskui tu nuėjai. Nuėjai, palikdama mane ilgai žiūrintį į tave, nueinančią į tolį. Nuėjai, o aš vis dar mačiau tave horizonte žavią, besišypsančią. Nuo tos dienos manyje įaugo tavo šypsena, švelnus tavo juokas. Mano atmintyje liko tavo paveikslas, o širdyje neišdildomai aukso raidėmis užsirašė tavo vardas. O ypač įsiminė tavo gilus žvilgsnis, kurio niekaip negalėjau pamiršti ir negaliu ligi šiol. Ir kartais net nesuprasdavau, kodėl mano protą užvaldydavo nenutrūkstamas minčių siūlas apie tave. Ar miegodavau, ar eidavau - ką beveikdavau, visur matydavau tave. Sapne tave matydavau tokią vaikišką, besišypsančią, paskendusią saulės spinduliuose, brendančią per rasotą, pilną gėlių pievą. Kai atsibusdavau, mane užliedavo kažkokia šilumos banga, užpildanti visą mano kūną.

Vienas britas ir jo mylimoji ispanė po 16 metų trukusio išsiskyrimo galiausiai susituokė – juos vėl suvedė meilės laiškas, kuris daugiau kaip dešimtmetį išgulėjo užkritęs už židinio, pranešama pirmadienį. Steve'as Smithas ir Carmen Ruiz-Perez, kuriems abiem dabar 42-eji, vienas kitą įsimylėjo prieš 17 metų, kai ji pagal mainų programą studijavo Briksame, Pietvakarių Anglijoje. Po vienų drauge praleistų metų jiedu susižadėjo. Tačiau poros santykiai nutrūko, kai mergina persikraustė į Prancūziją vadovauti vienai Paryžiaus parduotuvei. Po kelerių metų, norėdamas vėl įžiebti meilę, S.Smithas į jos motinos namus Ispanijoje nusiuntė laišką. Jis buvo padėtas ant židinio atbrailos, bet nuslydo ir nukrito už židinio. Dingęs laiškas buvo rastas tik atliekant remontą, kai statybininkai išardė židinį. „Kai gavau tą laišką, iš karto nepaskambinau Steve'ui, nes labai nervinausi“, – vietos laikraščiui „Herald Express“ pasakojo C.Ruiz-Perez. – Jau beveik išvis būčiau jam nepaskambinusi. Tai pakeldavau telefono ragelį, tai vėl jį padėdavau. Tačiau žinojau, kad turiu paskambinti.“ Jiedviem susitikus atrodė, kad tų metų nė nebuvo, sakė S.Smithas, vienos gamyklos meistras.
„Kai vėl susitikome, viskas atrodė kaip filme. Bėgome per oro uostą vienas kitam į glėbį. Susitikome ir vėl įsimylėjome. Per 30 sekundžių, kai pamatėme vienas kitą, jau bučiavomės“, – sakė jis. „Aš tik džiaugiuosi, kad tas laiškas pagaliau atsidūrė ten, kur turėjo būti“, – pasakojo jis po penktadienį vykusių vestuvių.

Meilės laiškai. Apie jų turinį sunku ką pasakyti. Tai priklauso nuo rašančiojo jausmų ir pergyvenimų. Tačiau kiekvienas toks laiškas turėtų būti taip parašytas, kad jau su pirma eilute visai pavergtų skaitantį ir nesukeltų jokių abejonių dėl savo turinio. Susižiedavusieji, gyveną ne vienoje vietoje ir savo santykius palaiką laiškais, greitai pastebi, kad laiškai labai menkai teišreiškia jų jausmus, įneša šaltumo ir tyko visai nutraukti jų meilę. O tai pareina nuo jų laiškų netobulumo. Laiškuose jie neįstengia parodyti savo tikrų jausmų. Nenumatytas kokio žodžio ar sakinio dviprasmiškumas kito širdy sukelia abejonių ir nepasitikėjimo. Laiško asmeniškumo įspūdis dyla ir todėl toks laiškas užuot suartinęs, išskiria. Kas jaučiasi nesugebąs parašyti širdingų ir gilaus turinio laiškų, tas tepasitenkina trumpais aprašymais pergyventų dienų. Nevisuomet pasiseka jausmui duoti atitinkamą žodžių formą. Visi esame patyrę, kaip sunku toli esantį draugą įtraukti į savo minčių ir pergyvenimų ratą. Kas mums šiandien atrodo gera ir aišku, rytoj kartais gali visai neatsakyti mūsų norams ir reikalavimams. Todėl visai nenuostabu, kad kitas skaitydamas mūsų laišką, pajunta neramumą, jausdamas neįstengiąs mus suprasti. Ir mylintieji tenesistengia savo jausmus išreikšti spalvuotu popierium, bei daugybe visokių ženklų ir daugtaškių. Laiško išvaizda turi likti rami ir įtikinanti. Skersai ir išilgai suklijuoti pašto ženklas, piešiniai ir kiti pagražinimai neparodo nei gero skonio nei išsiauklėjimo.

Atsiradus kompiuteriams ir bevieliams telefonams, visai sunyko epistoliarinis žanras. O juk kaip malonu gauti laišką! Tačiau rašyti laiškus vėl madinga, todėl primiršusiems, kaip tai daroma, pateikiu vieną kitą pavyzdėlį. Pirmo laiško struktūra: Kaip turi atrodyti pirmoji žinutė? Pirmiausia, ji neturi būti nei per trumpa [tai pabrėžtų tingumą], nei per ilgas [atskleistų jūsų per dideles pastangas ir atrodytų nuobodžiai]. Niekada neapsiriksite, jei pirmasis laiškas bus tokios sudeties kaip paprasčiausios mokykloje rašyto laiško. Trys pagrindines laiško pastraipos: pirma apie tai, kuo Jus sužavėjo tas žmogus kuriam rašote, antra - apie save, trečia – „atrašyk man“. Nepersistenkite svarstydami, šlifuodami sakinius ir ką rašyti. Pasikliaukite pirmuoju įspūdžiu apie jus sudominusį žmogų. Laiško pavadinime geriau nevartoti tokių kasdieninių žodžių kaip tiesiog „labas“, „Sveikas" ir pan. Taip pat jei rašysite laišką be pavadinimo, tai pasakys tik jūsų nerūpestingumą. Tikrai galite sugalvoti ką nors gražesnio ir protingesnio. Jeigu antraštė parodys jūsų atsaką į konkretaus žmogaus anketą ir joje paminėtus dalykus, tiesiog puiku! Tikrinkite savo parašytus žodžius! Jeigu padarote daug klaidų tai gali pastebėti ir sudaryti neigiamą įspūdį partneriams, kad jūs nelabai kreipiate dėmesį į tai, ką darote. Jei neskiriate pakankamai dėmesio laiško rašymui, ar skirsite jo santykiams? Meilės laiškai – subtilus dalykas.

Mano buvęs drauge! Labas. Vėl rašau Tau. Daugybę kartų rašiau Tau, bet laiškai likdavo mano mintyse, slapčiausiose mano širdies kertelėse. Tačiau, šis laiškas, papuoštas ir padabintas lyg perlai mano skaidriomis ašaromis, išvydo dienos šviesą. Tik ar jis bus perskaitytas Tavo akių? Ar šio meilės laiško žodžiai pasibels į tavo širdį? Ar atversi jiems savo širdies duris? Rašau Tau, kai aplink tylu ir tamsu. Visi miega, net medžiai nesujuda, neišgirsi vėjo ūžaujant už lango. Tik danguje it didžiulis laivas plaukia besišypsantis mėnulis. Jis seka žvaigždėms pasaką. Kiekvienas tą pasaką supranta savaip. Man ji - apie meilę. Klausausi tos pasakos ir aš, nes negaliu užmigti. Mane gaubia liūdesio šydas. Galvoje sukasi liūdnos mintys, rieda ašaros. Mintyse tik Tu. Supuosi svajonių sūpuoklėse pilnose svajonių, vilčių, troškimų. Prieš mane iškyla Tavo besišypsantis veidas. Ką jis pasakoja? Tavo paslaptingos akys ir linksma šypsena nori pasakyti, kad aš esu Tau brangi, o rankos švelniai paglosto mano plaukus. Mes bėgiojam po saulėtą pievą susikibę rankomis ir linksmai juokiamės. Tą juoką palydi saulės šypsnys. Tas juokas suskamba ir jį į tolį nuneša vėjas, kad kiti džiagtųsi tuo juoku. Staiga kažko sustojome ir aš atsiduriu Tavo glėbyje, tyliai prisiglausdama prie Tavo širdies. Bet. atsipeikėju, jaučiuosi lyg pabudusi iš sapno. Juk tai. tik svajonė. Tai tik bergdžia svajonė. Ji niekados neišsipildys. Nors taip norėtųsi, kad tai būtų tikrovė.

Visos moterys, visos be išimties, ir tai tvirtinu atsakingai bei būdamas blaivaus proto: visos moterys nori gauti meilės laišką. Ne banalią elektroninio pašto žinutę su šypsenėlėmis ar SMS su nuasmenintu ILUVU, siunčiamus vietoje padėkos už atliktą paslaugą, bet tikrą ranka ir rašalu rašytą laišką, kurį galima palaikyti, priglausti prie širdies, pauostyti ir garbinti. Deja, gūdi tikrovė yra ta, kad ne kažin kas joms tokį laišką ir parašo… Nes, žinoma, sakysite, kad „niekas tokių laiškų šiais laikais neberašo“, ir aš tam visiškai pritariu – jei esate NIEKAS, tai ir nerašykite. Bet jei esate tikras vyras, padarantis gyvenime išvis ką nors, ką būtų verta prisiminti, ranka rašytas laiškas mylimajai yra esminis žingsnis ir bet kuriuo atveju, variantas be pralaimėjimo. Būtent ranka, nes net įmantriausias šriftas, pasirinktas kompiuteryje, nepademonstruos Jūsų aukštos veiksmų klasės ir neperduos tikro jausmo. Kompiuteryje spausdintas laiškas neprimins Jūsų, kaip jautraus ir mylinčio vaikino, greičiau jau atvirkščiai – atrodysite šaltas, akiniuotas „geek‘as“. Tekstas, parašytas kompiuteriu, visada kels nevalingą įtarimą dėl autorystės ir adresato, juoba kad „copy/paste“ palengvina rašymą šimtus kartų. Tik žinok, kur gerą frazę rasti! O ir kaip neromantiška skaityti laišką kompiuterio ekrane – paspaudei porą mygtukų, ir – hey, presto! – skaitai sau priešokiais nuo darbų, valgydama sumuštinį ir kalbėdama telefonu.

Aš parašiau laišką, kurio negalėjau duoti pačiam Vytautui perskaityti. Vytautai, Tavo nuotraukos. Norėtųsi ir man po dienos darbų prisiglausti prie mylinčios širdies, pajusti šiltų vyriškų rankų glamonę, gerti uždraustą vyną. Žmogus niekada nebus laimingas, jeigu jo niekas nelauks namuose arba pasitiks abejingu žvilgsniu ir vietoje žmogiškos šilumos paprašys tik uždirbtų pinigų. Buvo dienos, kai tu pas mane skubėjai kaip į stebuklą ir tikėjai, kad gyvenimas - puiki akimirka. Ir man atrodė, kad toji akimirka tęsis daugybę metų ir niekada nesibaigs. Aš ir dabar tikiu, kad taip bus ir toliau. Tikiuosi, kad mums bus lemta subrandinti meilės vaisių. Jausmai turi būti pakankamai tikri, valia - pakankamai tvirta, pojūčiai - pakankamai aštrūs, o mąstymas - pakankamai protingas. Pakankamai, bet ne per mažai ir ne per daug. Nėra pasirinkimo tarp tiesos ir netiesos, tarp proto ir pamišimo. Yra tik saikas, nematoma riba, siauras gyvybės takelis, kuriuo eina kiekvienas iš mūsų. Iš vienos pusės uola, iš kitos- bedugnė. Kartais taip lengva ir malonu pavijui paleisti tris žodžius: "Aš tave myliu". Ir į galvą neateina mintis, kokią nelaimę gali atnešti šis atviras, pasitikintis lengvabūdiškumas. Širdžiai žodžius galima ištart tik tada, kai užima kvapą, kai kraujas tuksi į širdį ir kai darosi baisu, lyg prieš mirtį. Kartais norisi, kad svaigtų galva. Kad silpnumas persmelktų kojas ir imtų trūkti kvapo.

Mano širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių...Na, bet rašysiu kaip gausis, nes tiesiog noriu tau išlieti savo širdį, trokštu, kad tu suprastum, nors nežinau ar tavo mėlynos akys (ek, tos tavo mėlynos akutės... Jos man švietė visą laiką) skaitys tai, ką rašau. Tik širdis gali išsakyti mano tą neapsakomą skausmą. Suprantu, kad daugiau nebebus to, kas buvo.. Daugiau niekas manęs nelauks... Niekada daugiau man nepasakysi "Myliu Tave, Saulyte", niekada neapkabinsi, niekada jau nepabučiuosi... Tik Tu taip mane bučiavai, taip švelniai, taip nuostabiai... Taip, Tu teisus manydamas, kad negaliu suprasti, ką Tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk manim, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti tą dieną, kai tave išdaviau ir įskaudinau... Net neišsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal, skamba kvailai, ane? Bet juk tokia yra meilė.Bet juk tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne kiekvieną smūgį, bet ir toliau gyvena, egzistuoja... Nesakau, kad privalai man atleisti. Net nesitikiu to... Net nežinau, kodėl rašau... Gal tam, kad raminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską. Milijonai žmonių dabar iš mirties patalo vaduojasi, kovoja dėl gyvybės, o aš... O aš kovoju dėl meilės, nes gyvenimas be jos nėra tikras. Atrodo, kad siela atsiskiria nuo kūno ir jį palieka... Žinai, nesiteisinsiu sakydama: "Juk mes žmonės ir visi klystam"...

Dabar aš rašau savo meilės istoriją. Aš dirbau Vilniuje ir labai ilgai. Po ilgo laiko tarpo pradėjau važinėti į šokius į savo mylimą kaimą. Ir po kurio laiko susiradau simpatišką merginą. Ji buvo blondinė, jos akys buvo žydros. Ir ji man labai patiko, nes tai buvo pirma mano mergina. Aš jai labai dažnai veždavau visokių vaisių ir gėrybių. Ir mes su ja susitikinėjome labai retai, nes aš neturėjau laiko. Man buvo labai liūdna, kai ji nejautė man dėkingumo, nes ji mane išmainė į kitą. Mat tas vaikinas gyveno arčiau ir niekur nedirbo. Ir aš supykęs iškrėčiau jiems šunybę. Vieną kartą mes išvykome prie ežero maudytis. Tai buvo nuo jos namų beveik 6 kilometrai. Laiką leidome linksmai, nes aš nors ir viską žinojau, to neparodžiau. Kai jie nuėjo maudytis, aš supykęs paėmiau jų drabužius, visus daiktus ir išvažiavau namo. Jie vargšai tegrįžo tik naktį. Paskui ji ištekėjo už jo. Man buvo labai sunku apsiprasti su ta netektim. Po to įvykio aš išvažiavau dirbti. Štai tokia mano nelaimingos meilės istorija.