Meilės laiškai

Rašau tau tarsi laišką, tarsi prisipažinimą, tarsi savo meilės išpažintį. Jei turėčiau galimybę, tuos žodžius sakyčiau žiūrėdama į tavo žėrinčias akis. Nesvarbu, ką tu į tai pasakytum, svarbiausia, kad žinotum, koks man esi svarbus ir kaip ilgai tęsiasi mano jausmų gija tau. Tai ne vienos dienos susižavėjimas, kuris užsimiršta pamačius kitą gražų veidą. Tai meilės jausmas, kuris gyvena manyje ne dieną, ne savaitę ir ne mėnesį, o jau keletą metų. O juk viskas prasidėjo nuo tavęs! Netgi pirmieji sakiniai mano dienoraštyje buvo apie tave. Tu visko pradžių pradžia. Tu ta ugnelė, kuri liepsnoja manyje, skatina veikti, mąstyti mylėti. Ir dabar kaskart, kai einu tuo keliu ir ypač toje vietoje, kurioje mes pirmą kartą susitikome, širdis taip smarkiai suspurda. Kad tu žinotum, su kokiu džiaugsmu tariu tavo vardą, su kokiom laimės kupinom akim aš galvoju apie tave. Nežinau kodėl, bet net gerai tavęs nepažinodama aš susižavėjau tavimi ir net nepajutau, kaip tas susižavėjimas peraugo į tą didingą jausmą. Laikotarpis, kai gyvenai taip arti manęs, buvo laimingiausias man. Tačiau gyvenimas kupinas netikėtumų – laimingos akimirkos negali tęstis amžinai. Tu išvykai palikdamas tuštumą mano širdy. Ir tikriausiai išvykdamas net nenutuokei, kad čia lieka tave mylinti mergaičiukė su sopulingai skaudančia širdim dėl tavo išvykimo. Ak, kiek liūdesio buvo mano veide tą dieną. Ne paslaptis, kad ir sūrios ašaros vilgė mano skruostus. Nuo tos dienos aš vis laukiu tavęs sugrįžtančio.

Seniai berašiau laišką tau, mano mylimoji. Seniai, nes jau ilgai gyvename kartu. Tad panorau prisiminti tas dienas, kai dar buvau aštuoniolikmetis ir parašyti laišką tau, papuoštą meilės perlais, Valentino dienos proga. Tiesa, turiu prisipažinti, kad laiškus dažnai rašiau savo mintyse, kuriuos tu sugebi perskaityti net ir neparašytus. Sėdžiu parimęs prie balto popieriaus lapo ir mintyse prisimenu mano širdžiai labai brangią dieną – lemtingą mūsų susitikimo dieną. Buvom prie ežero. Tu buvai tokia vaikiška ir skaisti. Mes kalbėjomės, šypsojomės, vienas kitam. Per mūsų susitikimą buvo tiek mažai žodžių it tiek daug akių šilumos. Aš stipriai laikiau savo rankoj tavo ranką, trapius tavo pirštus. Ir paskui tu nuėjai. Nuėjai, palikdama mane ilgai žiūrintį į tave, nueinančią į tolį. Nuėjai, o aš vis dar mačiau tave horizonte žavią, besišypsančią. Nuo tos dienos manyje įaugo tavo šypsena, švelnus tavo juokas. Mano atmintyje liko tavo paveikslas, o širdyje neišdildomai aukso raidėmis užsirašė tavo vardas. O ypač įsiminė tavo gilus žvilgsnis, kurio niekaip negalėjau pamiršti ir negaliu ligi šiol. Ir kartais net nesuprasdavau, kodėl mano protą užvaldydavo nenutrūkstamas minčių siūlas apie tave. Ar miegodavau, ar eidavau – ką beveikdavau, visur matydavau tave. Sapne tave matydavau tokią vaikišką, besišypsančią, paskendusią saulės spinduliuose, brendančią per rasotą, pilną gėlių pievą. Kai atsibusdavau, mane užliedavo kažkokia šilumos banga, užpildanti visą mano kūną.

Mano buvęs drauge! Labas. Vėl rašau Tau. Daugybę kartų rašiau Tau, bet laiškai likdavo mano mintyse, slapčiausiose mano širdies kertelėse. Tačiau, šis laiškas, papuoštas ir padabintas lyg perlai mano skaidriomis ašaromis, išvydo dienos šviesą. Tik ar jis bus perskaitytas Tavo akių? Ar šio meilės laiško žodžiai pasibels į tavo širdį? Ar atversi jiems savo širdies duris? Rašau Tau, kai aplink tylu ir tamsu. Visi miega, net medžiai nesujuda, neišgirsi vėjo ūžaujant už lango. Tik danguje it didžiulis laivas plaukia besišypsantis mėnulis. Jis seka žvaigždėms pasaką. Kiekvienas tą pasaką supranta savaip. Man ji – apie meilę. Klausausi tos pasakos ir aš, nes negaliu užmigti. Mane gaubia liūdesio šydas. Galvoje sukasi liūdnos mintys, rieda ašaros. Mintyse tik Tu. Supuosi svajonių sūpuoklėse pilnose svajonių, vilčių, troškimų. Prieš mane iškyla Tavo besišypsantis veidas. Ką jis pasakoja? Tavo paslaptingos akys ir linksma šypsena nori pasakyti, kad aš esu Tau brangi, o rankos švelniai paglosto mano plaukus. Mes bėgiojam po saulėtą pievą susikibę rankomis ir linksmai juokiamės. Tą juoką palydi saulės šypsnys. Tas juokas suskamba ir jį į tolį nuneša vėjas, kad kiti džiagtųsi tuo juoku. Staiga kažko sustojome ir aš atsiduriu Tavo glėbyje, tyliai prisiglausdama prie Tavo širdies. Bet. atsipeikėju, jaučiuosi lyg pabudusi iš sapno. Juk tai. tik svajonė. Tai tik bergdžia svajonė. Ji niekados neišsipildys. Nors taip norėtųsi, kad tai būtų tikrovė.

Visos moterys, visos be išimties, ir tai tvirtinu atsakingai bei būdamas blaivaus proto: visos moterys nori gauti meilės laišką. Ne banalią elektroninio pašto žinutę su šypsenėlėmis ar SMS su nuasmenintu ILUVU, siunčiamus vietoje padėkos už atliktą paslaugą, bet tikrą ranka ir rašalu rašytą laišką, kurį galima palaikyti, priglausti prie širdies, pauostyti ir garbinti. Deja, gūdi tikrovė yra ta, kad ne kažin kas joms tokį laišką ir parašo… Nes, žinoma, sakysite, kad „niekas tokių laiškų šiais laikais neberašo“, ir aš tam visiškai pritariu – jei esate NIEKAS, tai ir nerašykite. Bet jei esate tikras vyras, padarantis gyvenime išvis ką nors, ką būtų verta prisiminti, ranka rašytas laiškas mylimajai yra esminis žingsnis ir bet kuriuo atveju, variantas be pralaimėjimo. Būtent ranka, nes net įmantriausias šriftas, pasirinktas kompiuteryje, nepademonstruos Jūsų aukštos veiksmų klasės ir neperduos tikro jausmo. Kompiuteryje spausdintas laiškas neprimins Jūsų, kaip jautraus ir mylinčio vaikino, greičiau jau atvirkščiai – atrodysite šaltas, akiniuotas „geek‘as“. Tekstas, parašytas kompiuteriu, visada kels nevalingą įtarimą dėl autorystės ir adresato, juoba kad „copy/paste“ palengvina rašymą šimtus kartų. Tik žinok, kur gerą frazę rasti! O ir kaip neromantiška skaityti laišką kompiuterio ekrane – paspaudei porą mygtukų, ir – hey, presto! – skaitai sau priešokiais nuo darbų, valgydama sumuštinį ir kalbėdama telefonu.

Aš parašiau laišką, kurio negalėjau duoti pačiam Vytautui perskaityti. Vytautai, Tavo nuotraukos. Norėtųsi ir man po dienos darbų prisiglausti prie mylinčios širdies, pajusti šiltų vyriškų rankų glamonę, gerti uždraustą vyną. Žmogus niekada nebus laimingas, jeigu jo niekas nelauks namuose arba pasitiks abejingu žvilgsniu ir vietoje žmogiškos šilumos paprašys tik uždirbtų pinigų. Buvo dienos, kai tu pas mane skubėjai kaip į stebuklą ir tikėjai, kad gyvenimas – puiki akimirka. Ir man atrodė, kad toji akimirka tęsis daugybę metų ir niekada nesibaigs. Aš ir dabar tikiu, kad taip bus ir toliau. Tikiuosi, kad mums bus lemta subrandinti meilės vaisių. Jausmai turi būti pakankamai tikri, valia – pakankamai tvirta, pojūčiai – pakankamai aštrūs, o mąstymas – pakankamai protingas. Pakankamai, bet ne per mažai ir ne per daug. Nėra pasirinkimo tarp tiesos ir netiesos, tarp proto ir pamišimo. Yra tik saikas, nematoma riba, siauras gyvybės takelis, kuriuo eina kiekvienas iš mūsų. Iš vienos pusės uola, iš kitos- bedugnė. Kartais taip lengva ir malonu pavijui paleisti tris žodžius: “Aš tave myliu”. Ir į galvą neateina mintis, kokią nelaimę gali atnešti šis atviras, pasitikintis lengvabūdiškumas. Širdžiai žodžius galima ištart tik tada, kai užima kvapą, kai kraujas tuksi į širdį ir kai darosi baisu, lyg prieš mirtį. Kartais norisi, kad svaigtų galva. Kad silpnumas persmelktų kojas ir imtų trūkti kvapo.

Mano širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių…Na, bet rašysiu kaip gausis, nes tiesiog noriu tau išlieti savo širdį, trokštu, kad tu suprastum, nors nežinau ar tavo mėlynos akys (ek, tos tavo mėlynos akutės… Jos man švietė visą laiką) skaitys tai, ką rašau. Tik širdis gali išsakyti mano tą neapsakomą skausmą. Suprantu, kad daugiau nebebus to, kas buvo.. Daugiau niekas manęs nelauks… Niekada daugiau man nepasakysi “Myliu Tave, Saulyte”, niekada neapkabinsi, niekada jau nepabučiuosi… Tik Tu taip mane bučiavai, taip švelniai, taip nuostabiai… Taip, Tu teisus manydamas, kad negaliu suprasti, ką Tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk manim, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti tą dieną, kai tave išdaviau ir įskaudinau… Net neišsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal, skamba kvailai, ane? Bet juk tokia yra meilė.Bet juk tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne kiekvieną smūgį, bet ir toliau gyvena, egzistuoja… Nesakau, kad privalai man atleisti. Net nesitikiu to… Net nežinau, kodėl rašau… Gal tam, kad raminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską. Milijonai žmonių dabar iš mirties patalo vaduojasi, kovoja dėl gyvybės, o aš… O aš kovoju dėl meilės, nes gyvenimas be jos nėra tikras. Atrodo, kad siela atsiskiria nuo kūno ir jį palieka… Žinai, nesiteisinsiu sakydama: “Juk mes žmonės ir visi klystam”…