Meilės laiškai

Aistė ką tik persikėlė į naujus namus. Ji mandagiai su visais, kuriuos tik sutikdavo kieme ar laiptinėje, sveikinosi. Radusi savo pašto dėžutėje laišką, atsiųstą jos adresu, jį prisegė prie skelbimų lentos laiptinėje. Ant voko buvo parašytas jos vardas, adresas, bet visai kitokia pavardė. Kitą dieną ji vėl rado tą patį laišką savo pašto dėžutėje. Po savaitės ji nedrąsiai paskambino į mūsų buto duris. Aš turėjau pusės metukų sūnelį ir dažniausiai būdavau namie. Aistė dažnai dirbdavo po pietų ir kai ji paklausė, ar aš nežinanti moters tokia, kaip ant voko, pavarde, pakviečiau ją užeiti. Tuo laikotarpiu bet koks pašnekovas man buvo tarsi netikėta dovana. Aistė papasakojo, kad rytą atėjo jau trečiasis laiškas, ji nebežinojo, ką daryti. Niekuo negalėjau jai padėti. Anksčiau tame bute gyveno senutė, kurią vaikai išsivežė gyventi į kitą miestą. Tą savaitę atėjo dar du laiškai, ir mes su Aiste nutarėme, kad laikas atplėšti bent vieną, gal ten bus kažkokios informacijos. Susidėliojome juos pagal datas. Buvo nejauku, kaip, pavyzdžiui, atidarant gatvėje rastą piniginę. Perskaičiusios pirmąjį laišką tik dar labiau suglumome. Tai buvo meilės laiškas, švelnus, svajingas ir kupinas tikrų jausmų, todėl atrodė labai intymus. Tačiau jame nebuvo nieko, kas padėtų rasti tikrąjį adresatą. Atplėšėme antrąjį, paskui trečiąjį. Pastarajame buvo keletas detalių, iš kurių tapo panašu, kad rašyta ne kokiai kitai, bet tai Aistei, su kuria mes tuos laiškus ir skaitėme.

“Šiąnakt visoje šalyje snigs. Vietomis galima pūga. Bus nuo dviejų iki šešių laipsnių šalčio“ – radijo bangomis praneša malonus moters balsas. Mašina įrieda į kiemą. Išjungiu variklį, ilgai brūžinę stiklą nusileidžia valytuvai ir akimirksniu viskas paskęsta begarsėje tamsoje. Kurį laiką tarsi suparalyžiuotas sėdžiu ir stebiu, kaip ant priekinio stiklo sūkuriuodamos leidžiasi snaigės. Ten, kur tu esi, niekada nesninga. Vis galvoju, ar nepasiilgsti lietuviškų žiemų – kai baugiai pokši nuo stingdančio šalčio skylantis užšalusių ežerų ledas, kai lengvai juo slysta rogės, kai ant kranto, pabrukusi uodegą mindžiukuoja ir gailiai inkščia Juta, kol pagaliau įsidrąsinusi, raginama mūsų šūksnių strykteli ant sukaustyto ežero ir bailiai trependama letenomis, tarsi nemokėtų vaikščioti, leidžiasi mums įkandin. Atitokęs nuo prisiminimų susirenku pirkinių krepšius ir per apmirusį baltą sodą patraukiu namo link. Atsirakinu duris ir įžiebiu šviesą. Juta visuomet lūkuriuoja tarpduryje, savo smalsia nosimi pasiruošusi patikrinti, ką skanaus mums abiems parnešiau, tačiau šiandien jos nėra. Žingsniuodamas per svetainę įminu į išlietą rytinę kavą. „Ech, senute,“ – imu burnoti mintyse, tačiau susizgrimbu, jog pats kaltas – vis tas įprotis palikti pustuštį puodelį ant grindų. O Juta jau nerangi, lyg senas pūškuojantis garvežys tai letena, tai uodega vis ką nors užkliudanti. Pameni ją mažytę, smalsią nenuoramą?

Rašau Tau į nebūtą šalį nebūtuoju laiku. Rašau laišką, kurį Tau nuneš nepažįstamos, neregimos, neįvardintos, o gal net neegzistuojančios jėgos. Kol kas Tu neturi vardo, tad kreipiuosi į Tave žodžiu „Mylimas“ (atvirai sakant, net jei ir turėtum vardą, vis tiek nesugalvočiau Tau gražesnio kreipinio nei „Mylimas“). Rašau Tau, nes visa širdimi jaučiu, kad mums jau laikas susitikti. Žinau, kad ir Tu tai jauti. Žinau, kad ir Tu galvoji apie mane – mergaitę iš nebūtos šalies, mergaitę, neturinčią vardo. Žinau, kad ir Tu lyg mantrą kartoji žodį „Mylima“, bandydamas mane prisišaukti… Mano Mylimas, aš čia, ir noriu Tau apie save papasakoti, kad žinotum, kaip mane surasti. Tai tebus kelios užuominos, keli trupinėliai, kuriuos rinkdamas rasi kelią pas mane. Bet aš esu įsitikinusi, kad Tau jų užteks. Nėra aiškesnės užuominos, nei mylinčios širdies šauksmas. Gyvenu aš paprastame mieste, ne didesniame už Šventos Elenos salą. Jo gatvėmis kasdien skuba virš penkių šimtų tūkstančių greitų lyg skruzdėlytės žmogelių. Mano Mylimas, tik neišsigąsk – tie šimtai tūkstančių skruzdėlyčių tikrai nesutrukdys Tau manęs surasti. Juk nė viena iš jų nelaukia Tavęs taip, kaip aš. Nė vienos iš jų širdis nedega tokiu ilgesiu, kaip manoji. Tu tą ilgesį iš tolo pažinsi ir Tau nekils jokių abejonių. Gyvenu aš paprastai. Nedaug turiu, bet už viską esu be galo dėkinga ir viską labai branginu. Turiu aš Musę. Tai katė, tik vardas jos toks. Ak, mano Mylimas, kaip tau patiks Musė!

Mielas mano Riešute, susitikome mes krentant gelsviems rugsėjo lapams. Išsiskyrėme šaltą ir baltą sausį. Nuo pat pradžių supratau, kad Tu esi kietas ir sunkiai perkandamas Riešutas, su metaliniais ir nepramušamais šarvais. Nei kantrybe, nei buvimu šalia, nei atlaidumu, nei supratingumu, nei švelnumu, nei meile, nei bučiniais nepramušamas ir nepakeičiamas… O aš norėjau būti ir buvau ta Voveraitė, kuri gliaudytų tą Riešutą… Tą vienintelį Riešutą visą gyvenimą… Deja, Riešutas buvo per kietas, netikras, sudėtingas, apgaulingas… Aišku, dabar norėtum, kad Voveraitė grįžtų ir dar kartą patikėtų, atleistų… Nors ir skaudu, ir širdis plyšta skausmu, bet visas pagalbas ir šansus Tu jau senai išnaudojai. Ir Tu tai puikiai žinai, bet vis tiek manęs nepaleidi, nors prašiau ir prašysiu… Leisk man Tave pamiršti ir pabandyti gyventi be Tavęs… Vis dėl to nuoširdžiai noriu Tau padėkoti už įsimintiniausią kartu praleistą dieną! Viskas buvo labai nuostabu nuo pat pradžių, Tu tiesiog skaitei mano mintis ir be žodžių pildei mano norus. Norėtum detaliau – prašom! Galbūt sąrašas per ilgas, praleidus vieną popietę … Maniau, kad Tu man davei ir gali duoti daugiau nei aš Tau … Deja, viskas susiklostė atvirkščiai… Matyt, gyvenime mums nelemta būti kartu… Būti laimingiems kartu… Bet ar mokėsim būti laimingais, gyvendami atskirai ir toli vienas nuo kito? Turėsim išmokti… Nesvarbu, kaip mes gyvensim rytoj, po mėnesio ar po metų, bet aš visada prisiminsiu Tave, mano mielas Riešute.

Praeitą kartą išguldžiau būdus, kaip save pristatyti internete, kad merginos pajustų nenugalimą norą jums parašyti. Jūs, sekdami mano nurodymais, kruopščiai viską surašėte, tačiau taip ir negavote nė vieno laiškelio. Aišku, galite kaltinti save: “aš esu niekam neįdomus”, “aš toks netikęs, kad nesugebu intriguojamai užpildyti anketos”. Save kaltinti lengva, bet dar lengviau apkaltinti kitus. Todėl jūs galite manyti, jog Lietuvoje nėra nė vienos jūsų vertos merginos – ypač jei iškėlėte reikalavimų kartelę taip aukštai, kad ją įveikti gali tik šuolininkė su kartimi (bet tokiu atveju ji turėtų būti Sergejus Bubka su plaukuota krūtine, o tai jums netinka). Arba galite manyti, jog jūsų humoro jausmas per subtilus, kad jį kokia nors mergina suprastų, nors labai galimas dalykas, kad tiesiog privėlėte gausybę gramatikos ir stiliaus klaidų. Tačiau jokiu būdu nenusiminkite ir nenuleiskite rankų – jūs galite pats susirasti jums patikusios merginos anketą ir jai parašyti neatremiamą laiškelį, kuris ją sužavės, suvilios ir sugundys. Taigi kaip tokį laiškelį parašyti? Tai nėra sunku. Daug sunkiau yra perskaityti krūvą anketų “draugas.lt” ir iš “žavingų”, nepakartojamų”, “nuostabių” lietuvaičių surasti jums patinkančią merginą, – juk jūs toks išrankus. Tačiau, tarkime, kad po kelių dienų stropaus ir atkaklaus triūso jūs pagaliau radote jus dominančius egzempliorius. Ką toliau daryti? Pirmiausia reikia parašyti laišką.

Aistringas airių rašytojo Džeimso Džoiso laiškas, kurį savo būsimai žmonai Norai Barnakl jis parašė 1909 metais, aukcione buvo parduotas už 240 800 svarų (1,204 mln. Lt). Ši suma net keturis kartus viršijo tą, kurios tikėjosi aukciono namai. Laiškas, kuriame yra tokių meilių žodelių, kaip “mano brangioji mažoji nevidone” bei “mano pasileidėle keistomis akimis”, buvo aptiktas visai neseniai. Dž. Džoiso tyrinėtojai pripažino jį trūkstama to laikotarpio įsimylėjėlių korespondencijos dalimi. Laiškas buvo paslėptas tarp senos knygos puslapių ir buvo rastas visai atsitiktinai. Beje, meilės laišką įsigijęs pirkėjas pageidavo likti nežinomas. Susirašinėti su Dž. Džoisu pradėjo N. Barnakl, kuri liko Austrijoje, kol rašytojas 1909 metų gruodį Dubline rūpinosi verslo planais, šiame mieste atidaryti kino teatrą. Dž. Džoisas aistringai atrašė savo mylimajai, erotiško laiško gale pasirašydamas “dangus atleis man mano beprotybę, Džimas”. Kitą dieną jis vėl parašė būsimai sutuoktinei, užsimindamas apie “nepaprastą laišką, kurį parašė jai praėjusią naktį”. Mokslininkai, kruopščiai tyrinėję Dž. Džoiso korespondenciją, žinojo apie šį laišką, tačiau manė, kad jis buvo sunaikintas. Rašytojo tyrinėtojai jo laiškus laiko svarbiausiu šaltiniu, padedančiu atskleisti “Uliso” – vieno reikšmingiausių romanų anglų literatūroje – autoriaus mąstyseną. Pirmasis poros pasimatymas, įvykęs 1904 metų birželį, įkvėpė Dž. Džoisą parašyti “Ulisą”, kuriame aprašomi tą dieną Dubline užfiksuoti kasdieniniai įvykiai.

Vienas britas ir jo mylimoji ispanė po 16 metų trukusio išsiskyrimo galiausiai susituokė – juos vėl suvedė meilės laiškas, kuris daugiau kaip dešimtmetį išgulėjo užkritęs už židinio, pranešama pirmadienį. Steve’as Smithas ir Carmen Ruiz-Perez, kuriems abiem dabar 42-eji, vienas kitą įsimylėjo prieš 17 metų, kai ji pagal mainų programą studijavo Briksame, Pietvakarių Anglijoje. Po vienų drauge praleistų metų jiedu susižadėjo. Tačiau poros santykiai nutrūko, kai mergina persikraustė į Prancūziją vadovauti vienai Paryžiaus parduotuvei. Po kelerių metų, norėdamas vėl įžiebti meilę, S.Smithas į jos motinos namus Ispanijoje nusiuntė laišką. Jis buvo padėtas ant židinio atbrailos, bet nuslydo ir nukrito už židinio. Dingęs laiškas buvo rastas tik atliekant remontą, kai statybininkai išardė židinį. „Kai gavau tą laišką, iš karto nepaskambinau Steve’ui, nes labai nervinausi“, – vietos laikraščiui „Herald Express“ pasakojo C.Ruiz-Perez. – Jau beveik išvis būčiau jam nepaskambinusi. Tai pakeldavau telefono ragelį, tai vėl jį padėdavau. Tačiau žinojau, kad turiu paskambinti.“ Jiedviem susitikus atrodė, kad tų metų nė nebuvo, sakė S.Smithas, vienos gamyklos meistras.
„Kai vėl susitikome, viskas atrodė kaip filme. Bėgome per oro uostą vienas kitam į glėbį. Susitikome ir vėl įsimylėjome. Per 30 sekundžių, kai pamatėme vienas kitą, jau bučiavomės“, – sakė jis. „Aš tik džiaugiuosi, kad tas laiškas pagaliau atsidūrė ten, kur turėjo būti“, – pasakojo jis po penktadienį vykusių vestuvių.

Meilės laiškai. Apie jų turinį sunku ką pasakyti. Tai priklauso nuo rašančiojo jausmų ir pergyvenimų. Tačiau kiekvienas toks laiškas turėtų būti taip parašytas, kad jau su pirma eilute visai pavergtų skaitantį ir nesukeltų jokių abejonių dėl savo turinio. Susižiedavusieji, gyveną ne vienoje vietoje ir savo santykius palaiką laiškais, greitai pastebi, kad laiškai labai menkai teišreiškia jų jausmus, įneša šaltumo ir tyko visai nutraukti jų meilę. O tai pareina nuo jų laiškų netobulumo. Laiškuose jie neįstengia parodyti savo tikrų jausmų. Nenumatytas kokio žodžio ar sakinio dviprasmiškumas kito širdy sukelia abejonių ir nepasitikėjimo. Laiško asmeniškumo įspūdis dyla ir todėl toks laiškas užuot suartinęs, išskiria. Kas jaučiasi nesugebąs parašyti širdingų ir gilaus turinio laiškų, tas tepasitenkina trumpais aprašymais pergyventų dienų. Nevisuomet pasiseka jausmui duoti atitinkamą žodžių formą. Visi esame patyrę, kaip sunku toli esantį draugą įtraukti į savo minčių ir pergyvenimų ratą. Kas mums šiandien atrodo gera ir aišku, rytoj kartais gali visai neatsakyti mūsų norams ir reikalavimams. Todėl visai nenuostabu, kad kitas skaitydamas mūsų laišką, pajunta neramumą, jausdamas neįstengiąs mus suprasti. Ir mylintieji tenesistengia savo jausmus išreikšti spalvuotu popierium, bei daugybe visokių ženklų ir daugtaškių. Laiško išvaizda turi likti rami ir įtikinanti. Skersai ir išilgai suklijuoti pašto ženklas, piešiniai ir kiti pagražinimai neparodo nei gero skonio nei išsiauklėjimo.

Atsiradus kompiuteriams ir bevieliams telefonams, visai sunyko epistoliarinis žanras. O juk kaip malonu gauti laišką! Tačiau rašyti laiškus vėl madinga, todėl primiršusiems, kaip tai daroma, pateikiu vieną kitą pavyzdėlį. Pirmo laiško struktūra: Kaip turi atrodyti pirmoji žinutė? Pirmiausia, ji neturi būti nei per trumpa [tai pabrėžtų tingumą], nei per ilgas [atskleistų jūsų per dideles pastangas ir atrodytų nuobodžiai]. Niekada neapsiriksite, jei pirmasis laiškas bus tokios sudeties kaip paprasčiausios mokykloje rašyto laiško. Trys pagrindines laiško pastraipos: pirma apie tai, kuo Jus sužavėjo tas žmogus kuriam rašote, antra – apie save, trečia – „atrašyk man“. Nepersistenkite svarstydami, šlifuodami sakinius ir ką rašyti. Pasikliaukite pirmuoju įspūdžiu apie jus sudominusį žmogų. Laiško pavadinime geriau nevartoti tokių kasdieninių žodžių kaip tiesiog „labas“, „Sveikas” ir pan. Taip pat jei rašysite laišką be pavadinimo, tai pasakys tik jūsų nerūpestingumą. Tikrai galite sugalvoti ką nors gražesnio ir protingesnio. Jeigu antraštė parodys jūsų atsaką į konkretaus žmogaus anketą ir joje paminėtus dalykus, tiesiog puiku! Tikrinkite savo parašytus žodžius! Jeigu padarote daug klaidų tai gali pastebėti ir sudaryti neigiamą įspūdį partneriams, kad jūs nelabai kreipiate dėmesį į tai, ką darote. Jei neskiriate pakankamai dėmesio laiško rašymui, ar skirsite jo santykiams? Meilės laiškai – subtilus dalykas.

Mano buvęs drauge! Labas. Vėl rašau Tau. Daugybę kartų rašiau Tau, bet laiškai likdavo mano mintyse, slapčiausiose mano širdies kertelėse. Tačiau, šis laiškas, papuoštas ir padabintas lyg perlai mano skaidriomis ašaromis, išvydo dienos šviesą. Tik ar jis bus perskaitytas Tavo akių? Ar šio meilės laiško žodžiai pasibels į tavo širdį? Ar atversi jiems savo širdies duris? Rašau Tau, kai aplink tylu ir tamsu. Visi miega, net medžiai nesujuda, neišgirsi vėjo ūžaujant už lango. Tik danguje it didžiulis laivas plaukia besišypsantis mėnulis. Jis seka žvaigždėms pasaką. Kiekvienas tą pasaką supranta savaip. Man ji – apie meilę. Klausausi tos pasakos ir aš, nes negaliu užmigti. Mane gaubia liūdesio šydas. Galvoje sukasi liūdnos mintys, rieda ašaros. Mintyse tik Tu. Supuosi svajonių sūpuoklėse pilnose svajonių, vilčių, troškimų. Prieš mane iškyla Tavo besišypsantis veidas. Ką jis pasakoja? Tavo paslaptingos akys ir linksma šypsena nori pasakyti, kad aš esu Tau brangi, o rankos švelniai paglosto mano plaukus. Mes bėgiojam po saulėtą pievą susikibę rankomis ir linksmai juokiamės. Tą juoką palydi saulės šypsnys. Tas juokas suskamba ir jį į tolį nuneša vėjas, kad kiti džiagtųsi tuo juoku. Staiga kažko sustojome ir aš atsiduriu Tavo glėbyje, tyliai prisiglausdama prie Tavo širdies. Bet. atsipeikėju, jaučiuosi lyg pabudusi iš sapno. Juk tai. tik svajonė. Tai tik bergdžia svajonė. Ji niekados neišsipildys. Nors taip norėtųsi, kad tai būtų tikrovė.