Meilės laiškai

Mano mielas, Man patinka, kai užeini į svečius. Nebūtina atnešti šokolado, šampano ar gėlių, juk svarbiausia, kad Tu ateini. Man patinka, jog domiesi, kaip gyvenu. Patinka, kai manęs klausaisi. Juk kartais kalbu nesąmones, o Tu man atleidi. Patinka, kai Tu geri arbatą ir žiūri į mane. Man patinka, kad kartais parašai man laiškelį. Elektroninį. Arba šiaip komentarą po straipsniu. Man patinka, kad pasakoji apie mane kitiems, kad daliniesi naujienomis ar šiaip įdomybėmis, kurias išgirdai iš manęs. Man patinka tau pasakoti ne tik apie komfaką, bet ir apie renginius, šventes, patinka pristatyti dėstytojus ar studentus. Man patinka tiesiog būti su Tavim. Šiandien šv. Valentino diena. Turbūt nereikia to priminti. Kiekvienas pastebėjome kalnus stebinančių savo neskoningumu menkniekių parduotuvėse ar matėme reklamas, siūlančias beprotiškai romantiškas staigmenas mylimajam. Banalu? Taip. Nesiūlau apsimesti, kad tokios dienos iš viso nėra. Praleiskite dieną su mylimuoju, juk vis dėlto šiandien. Įsimylėjėlių šventė. Pasivaikščiokite po senamiestį ar palei Nerį, pasiimkite arbatos termose, pasivaišinkite meduoliais ar sausainiais (jeigu moki pagaminti kokį kulinarinį šedevrą – nustebink mylimą žmogų, bet jei ne, net ir nuoširdžiai sutepti sumuštiniai pradžiugina po sunkios dienos universitete). Ką daryti, jei mylimo žmogaus neturi? Yra keli variantai. Pirmas - džiaugtis, kad negausi jokio pūkuoto šlamšto, paskubomis nupirkto prekbos centre.

Po 67 metų ispanė Amadora Morales (Amadora Morales) sulaukė meilės laiško, kurį jai iš pilietinio karo fronto išsiuntė šiuo metu jau miręs jos vyras. 1937 metų birželio 10-ąją rašytame laiške tada 21 metų Anastazijas Makveda (Anastasio Maqueda), be kita ko, koduota forma pranešė savo žmonai, jog jis iš vėliau diktatoriumi tapusio Francisko Franko (Francisco Franco) dalinių perbėgs pas respublikonus. Tačiau, kaip rašo laikraštis "El Pais", laiškas buvo perimtas, o jaunas vyras pusšeštų metų praleido kalėjime. Rašydamas knygą apie pilietinį karą (1936-1939), žurnalistas Pedras Koralis (Pedro Corral) surado laišką archyve ir susirado moterį, kuriai jis buvo skirtas. Laiško autorius mirė visiškai neseniai. Susijaudinusi moteris perskaitė pirmąsias eilutes: "Miela mano žmona, tikiuosi, kad tu džiaugsiesi, kai tave pasieks šis švelnus laiškas".

Aistė ką tik persikėlė į naujus namus. Ji mandagiai su visais, kuriuos tik sutikdavo kieme ar laiptinėje, sveikinosi. Radusi savo pašto dėžutėje laišką, atsiųstą jos adresu, jį prisegė prie skelbimų lentos laiptinėje. Ant voko buvo parašytas jos vardas, adresas, bet visai kitokia pavardė. Kitą dieną ji vėl rado tą patį laišką savo pašto dėžutėje. Po savaitės ji nedrąsiai paskambino į mūsų buto duris. Aš turėjau pusės metukų sūnelį ir dažniausiai būdavau namie. Aistė dažnai dirbdavo po pietų ir kai ji paklausė, ar aš nežinanti moters tokia, kaip ant voko, pavarde, pakviečiau ją užeiti. Tuo laikotarpiu bet koks pašnekovas man buvo tarsi netikėta dovana. Aistė papasakojo, kad rytą atėjo jau trečiasis laiškas, ji nebežinojo, ką daryti. Niekuo negalėjau jai padėti. Anksčiau tame bute gyveno senutė, kurią vaikai išsivežė gyventi į kitą miestą. Tą savaitę atėjo dar du laiškai, ir mes su Aiste nutarėme, kad laikas atplėšti bent vieną, gal ten bus kažkokios informacijos. Susidėliojome juos pagal datas. Buvo nejauku, kaip, pavyzdžiui, atidarant gatvėje rastą piniginę. Perskaičiusios pirmąjį laišką tik dar labiau suglumome. Tai buvo meilės laiškas, švelnus, svajingas ir kupinas tikrų jausmų, todėl atrodė labai intymus. Tačiau jame nebuvo nieko, kas padėtų rasti tikrąjį adresatą. Atplėšėme antrąjį, paskui trečiąjį. Pastarajame buvo keletas detalių, iš kurių tapo panašu, kad rašyta ne kokiai kitai, bet tai Aistei, su kuria mes tuos laiškus ir skaitėme.

“Šiąnakt visoje šalyje snigs. Vietomis galima pūga. Bus nuo dviejų iki šešių laipsnių šalčio“ – radijo bangomis praneša malonus moters balsas. Mašina įrieda į kiemą. Išjungiu variklį, ilgai brūžinę stiklą nusileidžia valytuvai ir akimirksniu viskas paskęsta begarsėje tamsoje. Kurį laiką tarsi suparalyžiuotas sėdžiu ir stebiu, kaip ant priekinio stiklo sūkuriuodamos leidžiasi snaigės. Ten, kur tu esi, niekada nesninga. Vis galvoju, ar nepasiilgsti lietuviškų žiemų – kai baugiai pokši nuo stingdančio šalčio skylantis užšalusių ežerų ledas, kai lengvai juo slysta rogės, kai ant kranto, pabrukusi uodegą mindžiukuoja ir gailiai inkščia Juta, kol pagaliau įsidrąsinusi, raginama mūsų šūksnių strykteli ant sukaustyto ežero ir bailiai trependama letenomis, tarsi nemokėtų vaikščioti, leidžiasi mums įkandin. Atitokęs nuo prisiminimų susirenku pirkinių krepšius ir per apmirusį baltą sodą patraukiu namo link. Atsirakinu duris ir įžiebiu šviesą. Juta visuomet lūkuriuoja tarpduryje, savo smalsia nosimi pasiruošusi patikrinti, ką skanaus mums abiems parnešiau, tačiau šiandien jos nėra. Žingsniuodamas per svetainę įminu į išlietą rytinę kavą. „Ech, senute,“ – imu burnoti mintyse, tačiau susizgrimbu, jog pats kaltas – vis tas įprotis palikti pustuštį puodelį ant grindų. O Juta jau nerangi, lyg senas pūškuojantis garvežys tai letena, tai uodega vis ką nors užkliudanti. Pameni ją mažytę, smalsią nenuoramą?

Rašau Tau į nebūtą šalį nebūtuoju laiku. Rašau laišką, kurį Tau nuneš nepažįstamos, neregimos, neįvardintos, o gal net neegzistuojančios jėgos. Kol kas Tu neturi vardo, tad kreipiuosi į Tave žodžiu „Mylimas“ (atvirai sakant, net jei ir turėtum vardą, vis tiek nesugalvočiau Tau gražesnio kreipinio nei „Mylimas“). Rašau Tau, nes visa širdimi jaučiu, kad mums jau laikas susitikti. Žinau, kad ir Tu tai jauti. Žinau, kad ir Tu galvoji apie mane – mergaitę iš nebūtos šalies, mergaitę, neturinčią vardo. Žinau, kad ir Tu lyg mantrą kartoji žodį „Mylima“, bandydamas mane prisišaukti... Mano Mylimas, aš čia, ir noriu Tau apie save papasakoti, kad žinotum, kaip mane surasti. Tai tebus kelios užuominos, keli trupinėliai, kuriuos rinkdamas rasi kelią pas mane. Bet aš esu įsitikinusi, kad Tau jų užteks. Nėra aiškesnės užuominos, nei mylinčios širdies šauksmas. Gyvenu aš paprastame mieste, ne didesniame už Šventos Elenos salą. Jo gatvėmis kasdien skuba virš penkių šimtų tūkstančių greitų lyg skruzdėlytės žmogelių. Mano Mylimas, tik neišsigąsk – tie šimtai tūkstančių skruzdėlyčių tikrai nesutrukdys Tau manęs surasti. Juk nė viena iš jų nelaukia Tavęs taip, kaip aš. Nė vienos iš jų širdis nedega tokiu ilgesiu, kaip manoji. Tu tą ilgesį iš tolo pažinsi ir Tau nekils jokių abejonių. Gyvenu aš paprastai. Nedaug turiu, bet už viską esu be galo dėkinga ir viską labai branginu. Turiu aš Musę. Tai katė, tik vardas jos toks. Ak, mano Mylimas, kaip tau patiks Musė!

Mielas mano Riešute, susitikome mes krentant gelsviems rugsėjo lapams. Išsiskyrėme šaltą ir baltą sausį. Nuo pat pradžių supratau, kad Tu esi kietas ir sunkiai perkandamas Riešutas, su metaliniais ir nepramušamais šarvais. Nei kantrybe, nei buvimu šalia, nei atlaidumu, nei supratingumu, nei švelnumu, nei meile, nei bučiniais nepramušamas ir nepakeičiamas... O aš norėjau būti ir buvau ta Voveraitė, kuri gliaudytų tą Riešutą... Tą vienintelį Riešutą visą gyvenimą... Deja, Riešutas buvo per kietas, netikras, sudėtingas, apgaulingas... Aišku, dabar norėtum, kad Voveraitė grįžtų ir dar kartą patikėtų, atleistų... Nors ir skaudu, ir širdis plyšta skausmu, bet visas pagalbas ir šansus Tu jau senai išnaudojai. Ir Tu tai puikiai žinai, bet vis tiek manęs nepaleidi, nors prašiau ir prašysiu... Leisk man Tave pamiršti ir pabandyti gyventi be Tavęs... Vis dėl to nuoširdžiai noriu Tau padėkoti už įsimintiniausią kartu praleistą dieną! Viskas buvo labai nuostabu nuo pat pradžių, Tu tiesiog skaitei mano mintis ir be žodžių pildei mano norus. Norėtum detaliau – prašom! Galbūt sąrašas per ilgas, praleidus vieną popietę ... Maniau, kad Tu man davei ir gali duoti daugiau nei aš Tau ... Deja, viskas susiklostė atvirkščiai... Matyt, gyvenime mums nelemta būti kartu... Būti laimingiems kartu... Bet ar mokėsim būti laimingais, gyvendami atskirai ir toli vienas nuo kito? Turėsim išmokti... Nesvarbu, kaip mes gyvensim rytoj, po mėnesio ar po metų, bet aš visada prisiminsiu Tave, mano mielas Riešute.

Praeitą kartą išguldžiau būdus, kaip save pristatyti internete, kad merginos pajustų nenugalimą norą jums parašyti. Jūs, sekdami mano nurodymais, kruopščiai viską surašėte, tačiau taip ir negavote nė vieno laiškelio. Aišku, galite kaltinti save: “aš esu niekam neįdomus”, “aš toks netikęs, kad nesugebu intriguojamai užpildyti anketos”. Save kaltinti lengva, bet dar lengviau apkaltinti kitus. Todėl jūs galite manyti, jog Lietuvoje nėra nė vienos jūsų vertos merginos - ypač jei iškėlėte reikalavimų kartelę taip aukštai, kad ją įveikti gali tik šuolininkė su kartimi (bet tokiu atveju ji turėtų būti Sergejus Bubka su plaukuota krūtine, o tai jums netinka). Arba galite manyti, jog jūsų humoro jausmas per subtilus, kad jį kokia nors mergina suprastų, nors labai galimas dalykas, kad tiesiog privėlėte gausybę gramatikos ir stiliaus klaidų. Tačiau jokiu būdu nenusiminkite ir nenuleiskite rankų - jūs galite pats susirasti jums patikusios merginos anketą ir jai parašyti neatremiamą laiškelį, kuris ją sužavės, suvilios ir sugundys. Taigi kaip tokį laiškelį parašyti? Tai nėra sunku. Daug sunkiau yra perskaityti krūvą anketų “draugas.lt” ir iš “žavingų”, nepakartojamų”, “nuostabių” lietuvaičių surasti jums patinkančią merginą, - juk jūs toks išrankus. Tačiau, tarkime, kad po kelių dienų stropaus ir atkaklaus triūso jūs pagaliau radote jus dominančius egzempliorius. Ką toliau daryti? Pirmiausia reikia parašyti laišką.

Aistringas airių rašytojo Džeimso Džoiso laiškas, kurį savo būsimai žmonai Norai Barnakl jis parašė 1909 metais, aukcione buvo parduotas už 240 800 svarų (1,204 mln. Lt). Ši suma net keturis kartus viršijo tą, kurios tikėjosi aukciono namai. Laiškas, kuriame yra tokių meilių žodelių, kaip "mano brangioji mažoji nevidone" bei "mano pasileidėle keistomis akimis", buvo aptiktas visai neseniai. Dž. Džoiso tyrinėtojai pripažino jį trūkstama to laikotarpio įsimylėjėlių korespondencijos dalimi. Laiškas buvo paslėptas tarp senos knygos puslapių ir buvo rastas visai atsitiktinai. Beje, meilės laišką įsigijęs pirkėjas pageidavo likti nežinomas. Susirašinėti su Dž. Džoisu pradėjo N. Barnakl, kuri liko Austrijoje, kol rašytojas 1909 metų gruodį Dubline rūpinosi verslo planais, šiame mieste atidaryti kino teatrą. Dž. Džoisas aistringai atrašė savo mylimajai, erotiško laiško gale pasirašydamas "dangus atleis man mano beprotybę, Džimas". Kitą dieną jis vėl parašė būsimai sutuoktinei, užsimindamas apie "nepaprastą laišką, kurį parašė jai praėjusią naktį". Mokslininkai, kruopščiai tyrinėję Dž. Džoiso korespondenciją, žinojo apie šį laišką, tačiau manė, kad jis buvo sunaikintas. Rašytojo tyrinėtojai jo laiškus laiko svarbiausiu šaltiniu, padedančiu atskleisti "Uliso" - vieno reikšmingiausių romanų anglų literatūroje - autoriaus mąstyseną. Pirmasis poros pasimatymas, įvykęs 1904 metų birželį, įkvėpė Dž. Džoisą parašyti "Ulisą", kuriame aprašomi tą dieną Dubline užfiksuoti kasdieniniai įvykiai.

Myliu tave, nors tu esi labai užsispyręs ir kartais išsižiojęs sėdi prie televizoriaus neištardamas nė žodžio, nors nesutampa mūsų kinematografinis skonis (dažniausiai nusileidžiu aš nei tu); nors kaskart, kai gaminu valgį, tu mane kritikuoji; nors kartais dėl mažiausio menkniekio įsižeidi ir kai tau nesiseka, būni nepakenčiamas; nors... Bet vis vien myliu tave... Gal todėl, kad galvoji apie mane; nes esi švelnus; nes man patinka su tavim plepėti; todėl, kad išklausai mane; nes leidi man vadovauti kelionėse; nes dažniau renkuosi aš, nes priverti mane šypsotis ir pakenti mano blogą nuotaiką, nes... Ką tik pasikalbėjusi su tavim telefonu ir padėjusi ragelį supratau, koks esi man svarbus. Kasdien laukiu to prakeikto mobiliojo skambučio, tikėdamasi, kad raudona elektroninio pašto vėliavėlė praneš, jog atėjo nauja žinutė, klausdama bendradarbių, ar kas nors man skambino, arba laukdama, kada kas nors iš mūsų bendrų draugų papasakos ką nors apie tave. Mes taip retai matomės, bijodami, kad kas nors neatskleistų mūsų paslapties, juolab taip pasiutusiai gyvendami, visados skubėdami, daug dirbdami, beveik neturėdami laisvalaikio; neįsivaizduoju, kaip mes dar sugebam išlaikyt savo meilės istoriją. Kaip mes dar sugebame atmint tas dienas, kai ištrūkę iš visų pančių ir likę vieni puolam viens kitam į glėbį ir be perstojo bučiuojamės, išsakome savo jausmus ir pagaliau visiškai atsipalaiduojame. Visa tai sušvelnina mano nerimą taip tavęs ilgintis.

Meilė, susižavejimas, geismas, tokie nuostabūs ir kartu šiurpūs dalykai, traukiantys kaip drugelius į ugnį. Tai pats tiksliausias apibūdinimas. Meilė yra kančia, yra nuostabu ką nors mylėti kankinačia ir žeidžiančia meile. Kaip sunku yra išties mylėti, atiduodant savo sielą ir kūną tam, kurį myli. Meilė skiria valdovus ir vergus. Iš poros kažkas myli labiau, aistringiau, pasiaukojančiau. Meilė niekad nebūna vienoda. Aš nežinau ar myliu, bet žinau, kad manęs nemyli. Galbūt kai aš įtikėsiu savąja meile, kas nors patikės ir manąja. Jei tu girdi žvakės liepsną tamsoje, jei tu matai mano riksmą tyloje, tu mane myli. Aš taip myliu, aš myliu ne kūną, aš myliu sielą, kūno aš geidžiu, kaip geidžia kiekvienas žmogus. Meilė gimdo tik grožį, nesvarbu kokį, proto, dvasios ar kūno. Tik kyla klausimas: ką išties dera mylėti? Ką išties dera vadinti meile? Ar mes patys savęs neapgadinėjame sakydami, kad mylime? Ką mes mylime? Šaltesnes už pragarą ir mėlynesnes už dangų akis? Nuostabią švelnią ir glotnią odą? Dieviškas šypsenos duobutes? Tai meilė ar geismas atsakykite kas nors!!! Kur jūsų, poetai, apdainuotoji meilė slepiasi? Kokioje akmeninėje širdyje jos ieškoti? Nuostabi vienadienė svaja, tarsi drugelis lekianti į aistros liepsną. Tos nuostabios gundančios ir švelniai savo glamone žudančios rankos. Ką jūs čia matote? Meilę? Geismą? Nenumaldomą aistrą?

Pradėję Vanagų evangelikų liuteronų klebonijos pastato restauravimo darbus UAB "Pamario restauratorius" specialistai aptiko beveik šimtmečio senumo korespondencijos paketą. Vakar radinys buvo perduotas ištirti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos institutui. Tris vokiškai parašytus laiškus, sudėtus į vokus su Kenigsbergo antspaudais, bei atviruką su Girulių miško bei pajūrio vaizdu restauratoriai surado klebonijos pastogėje, užkištus už lentų. Korespondencija rašyta pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, tuometinio evangelikų liuteronų bažnyčios klebono, Mažosios Lietuvos šviesuolio Kristupo Lokio šeimai. "Tokio tipo pastatuose, jeigu jie nebuvo rekonstruoti ar remontuoti, dažnai randame įvairių dalykų: senos spaudos, monetų, rakandų. Paprastai radinius atiduodame vietos gyventojams arba muziejui. Šią korespondenciją nusprendėme perduoti iš Vanagų kilusiai istorikei Silvai Pocytei, tyrinėjančiai šio krašto istoriją", - sakė UAB "Pamario restauratorius" direktorius Aldas Kliukas. KU Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto direktorė S. Pocytė, perimdama laiškus, patikino, jog kiekvienas šimto metų senumo laiškas yra vertingas dokumentas, juolab kad K. Lokys buvo itin įdomi asmenybė, Mažosios Lietuvos šviesuolis, kovojęs už lietuvybę. 1904 m. jo iniciatyva Mažojoje Lietuvoje įsteigta "Sandoros" draugija, 1904-1939 m. leistas laikraštis "Pagalba". Daugiau kaip 20 metų evangelikų liuteronų kunigas vykdė misionierišką veiklą Indijoje.

Penktadienis. Vakaras. Tylūs namai. Girdėti tik erzinantys garsai, skleidžiami už mano tvirtovės aukštų sienų, ir nepageidaujamai slenkantys į vidų pro pravertą langą. Dievinu filmus. Būdama viena nepraleidžiu progos pasižiūrėti kokį filmą, kurio esmė pasakyta keliomis frazėmis: “romantinė komedija” ar “drama”. Nepraleidžiu progos paspoksoti į sukurtą meilės istoriją, kupiną netikėtumų, jausmų, romantikos, kuri dažnai randa savo atitikmenį realiame gyvenime. Ir nereikia sakyti, kad tai, kas rodoma tokiuose filmuose, yra tikras melas. Tai filmai, juose atskleistos istorijos, yra dalis mums nežinomų, nepažįstamų žmonių gyvenimo istorijų. Jos ne visada baigiasi tik gerai. Kartais lemta nesulaukti gražios pabaigos ”ir visi laimingai gyveno”… Bet aš ne apie tai, kad verta tokius filmus žiūrėti, nors mano žiūrėtas filmas turi įdomią ir gilią potekstę (tikriausiai suprantamą ir dominančią tik moteris, nes šio filmo (”Seksas ir miestas”) vaikinai tikriausiai nežiūrėtų). Tačiau aš ir ne apie meilę, o apie tai, kaip galima ją išreikšti ir parodyti. Tai meilės laiškai. Neįsivaizduoju ar šiais laikais moterys, merginos gauna mylimojo ranka rašytus meilės laiškus. Tikriausiai jei ir rašomi kokie nors tokio pobūdžio laiškai, tai rašomi elektroniniu paštu ar dar kaip nors. Arba iš viso niekas nerašo, nes galbūt tai yra pamiršta arba ”atgyventa”. O juk tai taip romantiška, taip tyra ir nuoširdu. Aš su mielu noru atgaivinčiau meilės laiškų rašymą.