Meilė bloguose

Žmogui vystantis, meilės išgyvenimas ir jos raiška keičiasi. Vienaip ją išgyvena kūdikis, kitaip – vaikas, dar kitaip – jaunuolis ir suaugęs asmuo. Jos pradžią žymi jausminio ryšio užmezgimas; tolimesnę eigą – jo plėtojimas, individualizavimas bei įvairių sentimentų – žmonėms, aplinkai, tautai, dievybei – užsimezgimas. Nors tie sentimentai išsirutuliojęs gali būti stebėtinai skirtingi, vis dėlto juos riša pirminės meilės šaknys, įgytos šeimoje. Mes paklausti ar mylime, iš karto atsakome, kad taip. Mes mylėti galime bet ką, draugą /-ę, knygą, bet manau mus dominanti meilė yra ta kurią jaučiame vaikinui, merginai. Meilę patiria kiekvienas žmogus, tačiau kiekvienas ją išgyvena skirtingai. Ji gali atsirasti kaip simpatija, susižavėjimas ar draugystė, augti kartu su artimo žmogaus supratimu, drovumu, pavydu, švelnumu, galų gale virsti nuostabiu jausmu, ne įmanoma paslaptimi, savotišku stebuklu, įsikūnijančiu ištikimybę, dievinimą, pasiaukojimą ir aistrą. Ji gali išnykti ir vėl sudrįžti. Kartais ji išnyksta tik drauge su žmogumi, o kartais pergyvena žmogų ir amžiams tampa pavyzdžiu kitiems. Žmogaus uždavinys – atrasti meilę ir pamažu ugdyti. Tada ji sukels norą duoti kitiems tai, ką turime, ir atrasti, kas kitų yra gera, mums įdomu ir reikalinga. Meilė padės priimti kitus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norime juos matyti.

Sako, kad meilė graži. Kupina gėrio, švelnumo, trapumo, švelnumo ir jausmų… Kad meilė suteikia sparnus, nuskraidina mus į žydrą dangų, leidžia skrajoti ir svajoti… Kad žmogus mylėdamas jaučiasi nuostabiai, kad patiria dar nepatirtų dalykų…Na taip, galbūt, jei ta meilė abipusė ir tvirta kaip plienas… Bet ar jus pagalvojate kaip jaučiasi žmonės mylėdami, tačiau negaudami atsako į savo jausmus? Kai kiekviena diena jam šis jausmas drasko širdį į mažus gabalėlius ir su diena vis labiau ir labiau… Kai pavydi savo mylimo žmogaus kiekvienam, bet nieko negali padaryti, nes tas žmogus nėra Tavo ir Tu į jį neturi jokios teisės… Pavydi visko, net kai jis bendrauja su kitais šiltai ir maloniai, o Tau trūksta jo dėmesio, trūksta švelnumo ir šypsenos… Ne tik skausmas veria širdį, bet ir besąlygiškas ilgesys… Pasiilgsti visko, visų kartu praleistų dienų, naktų, visų pasakytų žodžių… Pasiilgsti net tokio paprasto dalyko kaip mylimo žmogaus balso ir netgi juoko, kurio norėtųsi klausytis valandų valandas… Be mylimo žmogaus, be jo meilės nesinori daryti nieko… Ištysąs dienas lieji tik ašaras, vaikštai su stiklinėmis akimis, jautiesi tarsi ne savam kaily, nes nerandi sau vietos… nes mintys Tave slegia, o skausmas žudo… Eini gatve ir dairaisi tikėdamasis pamatyti žmogų, žmogų kuri myli, kad galėtum prieiti, apkabinti ir niekada nebepaleisti iš savo glėbio… Vis tikiesi ir lauki, kad tas žmogus atsakytų į Tavo jausmus, nors giliai širdį žinai, kad taip neatsitiks, bet Tu toks menkas ir sutriuškintas vis tikiesi.. Na gal, na gal viskas bus gerai, na gal jis bus su Tavimi, gal supras, kad ir jam Tavęs reikia kaip Tau jo… Nes Tu beprotiškai to trokšti visa savo siela visa širdim… Iš visų jėgų stengiesi rodyti jam dėmesį, stengiesi parodyti kaip Tu jį stipriai myli, įrodyti, kad tie jausmai tikri ir nuoširdus…

Paklydę miške ne iškart susigaudome, kad paklydome. Labai ilgai save tikiname, jog nuklydome į šalį tik per kokį metrą ir bet kada rasime kelio pradžią. Tačiau ateina naktis, o mes dar neturime nė menkiausio supratimo, kur esame. Reikia pripažinti, jog pasukome taip toli nuo kelio, kad nebežinome, kurioje pusėje teka saulė. E. Gilbert “Valgyk. Melskis. Mylėk” Ir iš tikrųjų - kaip dažnai. Pasiklysti ne tik darbuose, moksluose, pievose, miestuose, bet ir mintyse. Nuplaukti kažkur toli toli, įtikini save, aplinkinius, visus kiemo katinus, vaikus, žaidžiančius smėlio dėžėje, tetas ir dėdes, kalėdų senelius, elnius ir snieguoles. Sakyti: “valanda turi 28 valandas”, “rankų kremu reikia tepti kojas”, “paprasta pamiršti”. Nes iš tikrųjų juk ir būna tik taip, kaip tikime, o ne taip, kaip pasakė dėdė istorijos vadovėlyje, garsus geografas atlase ar Justinas Marcinkevičius viename interviu. Gražiausia iš visų gyvenimo spalvų man yra meilė. Ir kai ją pajunti visa širdimi, visu protu, visu kūnu. Meilė šuniui, draugei, draugui, kaminui, spausdintuvui… Nes yra taip, kaip tiki. Gyvenimas nevertas būti taisyklingu. Gyvenimas nevertas kvadrato arba trikampio apibrėžimo. Gyvenimas yra daugiakampis, apvalus, nesibaigianti tiesė. Su galybe traumų, gynybinių pražangų, avaringų ruožų, neištrauktų natų. Kaip obuolių sultys po linksmos nakties - atgaivina, nuramina. Gyvenime ramybės tiek, kiek nori pats. Džiaugsmo tiek, kiek trokšti. Ir skausmo tiek, kiek leidi sau išgyventi.

Kai išgirdau šią naivią dainą, pirmiausia pagalvojau apie tave. Mėginau prisiminti, kokios tos dešimt priežasčių, dėl kurių tave myliu. Pirmiausia todėl,. kad tiesiog esi. Antroji, kad iki šiol negaliu atsistebėti tavo akimis. Visada spinduliuoji meile, kai prisiglaudi kur bebūtume. Tai trečioji priežastis. O ketvirtoji ta, kad su tavimi viską lengva daryti. Penktoji priežastis suvirpina širdį, kai pamatau tave. Šeštoji priežastis susijusi su tavo keistumais, kuriais nuspalvini pasaulį vis sodresnėmis spalvomis. Septintoji priežastis tai tiesiog noras atiduoti tau visą šilumą, meilę ir rūpestį. Aštunta priežastis ta, kad niekada neklausi manęs to, apie ką nenoriu kalbėti, o devintąja priežastimi malonu nežinoti to, kas laukia ateityje. Dešimtąja priežastimi visada suteiki jėgų, kai tik prisimenu apie tave. Bet ne. Netiesa. Yra dar daugybė priežasčių…

Lietinga vasaros diena. Ji pėdina per lietų ir tyliai masto apie praeity. Gryžusi žvelgia į veidrodį ir perbaukia švelnius,šlapius plaukus. Ji verkia. Prisiminimai nelenda lauk iš galvos. Ji prisimena šypsenas, juoką, nuostabų laiką kartu. Ji verkia… Nes ji suklydo. Vardan ko? Vardan keršto. Ji emocinga, užsispyrusi, kerštinga. Ji paklausė proto ir suklydo. Jis dėl jos darė viską, ji gavo ko norėjo. Jis ją mylėjo, saugojo, gerbė. Liejo ašaras vardan jos. O ji išėjo ir įskaudino, tarė karčius žodžius kurie paliko randus. Ji išėjo vardan keršto, kad matytų kito žmogaus kančias, bet labiausiai nudegė ji pati. Ji atkeršyjo ir galiausiai liko viena. Ji pamena saldų šampaną, saldžią meilę, džiaugsmą, malonias akimirkas. Jie susitiko po daug laiko, bet nebe kaip pora, kaip draugai, kaip pažystami. Pamačius jį jei pradėjo drebėti kojos ir kaškas stipriai suspurdėjo. Jie kalbėjosi, ji norėjo sustabdyti laiką. Jo rankos palietė ją ir ji begalo norėjo jį pabučiuoti. Ji slėpėsi, tvardėsi. Jis suprato, bet nieko nedarė. Gal dingo meilė, o gal byjojo. Ji jo nekaltina, tai jos klaida. Jie vėl gėrė šampaną ir iškilo prisiminimai. Viskas atsikartojo. Kam?! Mintyse ji šaukė. Jis jos nebenorėjo ir tai žudė ją. Jų meilė buvo tyra ir nekalta. Po daug laiko jis atsivėrė. Jis jai tarė aš byjojau rizikuoti. Jis jai tarė tu nebebutum su manimi, aš miegojau su kita. Jei dingo oras, kartūs žodžiai įstrigo gerklėje ir ji verkė. Nežinia kodėl, nežinia kam. Ji sėdėjo ir verkė. Nemiegojo nes šie žodžiai niekaip neišėjo jai iš galvos. Paaugliška meilė… Gal tai juokinga. Bet tai nebuvo juokinga jiems.

Ant didelio medinio stalo degė keturios žvakės. Naktis už lango migdė snaiges, o aplink buvo taip tylu, kad girdėjosi kaip žvakutės kalbasi. Pirmoji sakė: ” Aš esu Ramybė”. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, man nelieka nieko kita, tik užgesti.” Ir šios žvakės liepsnelė užgeso. Antroji sakė: “Aš esu Tikėjimas”. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.” Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo: “Aš esu Meilė”. Nebeturiu jėgų ilgiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai- savo artimųjų.” Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso. Staiga… į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgesusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko: “Ką darote! Jūs turite degti – aš bijau tamsos!” Tai ištaręs pravirko. Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė: “Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galime uždegti ir kitas tris žvakes: Aš esu Viltis”. Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas. Mūsų širdyse tegul niekad neužgęsta Viltis… ir kiekvienas mūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo Viltimi visada galintis vėl uždegti Tikėjimą, Ramybę ir Meilę !!!

Su metais suprantame, kad pati pavojingiausia apgaulė ir spąstai žmonėms tai ne sėkmė, šlovė ar valdžia, o savęs nepriėmimas. Nors pasisekimas, šlovė ir valdžia patys iš savęs ir yra dideli pagundymai, jų apgaulėn vedančios savybės tiesiogiai priklauso dar didesniam pagundymui -savęs nepriėmimui. Kada mes patikime mintimi, jog mes esame nieko neverti ir mūsų negalima mylėti, kai galvoje pastoviai sukasi užsikirtusi plokštelė - „tu esi niekingas, niekam tikęs, nieko nevertas, tu neištempi iki nustatytos normos”, o širdyje gyvena gėda, kaltė ir įsitikinimas, jog mūsų mylėti neįmanoma - tada mums atrodo, kad pasisekimas, šlovė, pinigai ir valdžia gali išspręsti šią problemą. Tikrieji spąstai - tai savęs nepriėmimas. Tai pikčiausias dvasinio gyvenimo priešas. Todėl, kad jis nustelbią Dievo balsą, kuris sako mums, jog mes - mylimieji Kristuje, kuris sako, jog mes - Kristuje ir kad būti mylimiems - mūsų egzistavimo Kristuje esmė. Viena svarbiausių tiesų mums yra ši: suvokti , kad Dievas myli mus tobula meile nepriklausomai nuo mūsų pasiekimų ir pasisekimų. Išmokti atskirti šią meilę nuo žmogiškos meilės, kurią gauni, jei gerai darai tą ar aną, atskirti Dievo meilę nuo to žmogiško, kas taip panašu į meilę, pavyzdžiui - susižavėjimo, pritarimo, paskatinimo, kurį gauname iš kitų žmonių todėl, kad tu kažką turime, kažką mokame, kažką galime, kažkuo disponuojame - kažką galime duoti.

Gimęs kūdikis neskiria savęs nuo aplinkos, tai, kad jam dainuoja mama - jam atrodo, kad dainuoja visas pasaulis ir jis, o jei jaučia alkį - viskas pasaulis išalkęs. Ir tik vėliau vaikas pradeda save identifikuoti kaip atskirą individą, nes pastebi rankutes, kurios gali kažką paliesti. Kodėl įsimylėję žmonės dažnai sutapatina save su mylimuoju, o blogiausia tai, kad pradeda jausti “nuosavybės”, “savojo turto” jausmą mylimąjam. Mylėdami dažnai pamirštame, kad mylimasis taip pat kaip ir tavo vaikai, broliai ar seserys tau nepriklauso. Tai visiškai laisvos, nepriklausomos asmenybės, kurias pažįstį geriausiai dėl savojo santykio su jų pasauliu. Bet pažinimas nesuteikia teisių ar pretendavimo į nuosavybę. Kam tu priklausai? Ir padarykime pauzę. Nes atsakant į šį klausimą visų pirma reikia žinoti kiek tu ir tavo mylimasis esate kartu. Eurofinės meilės stadijoje, tai apima pirmuosius mėnesius, o gan net ir vienerius metus įsivaizdavimas, kad “du tapo viena” yra taip stirpiai išreikštas, kad net sunku būtų įsiterpti. Ir kas tada? Kam tu priklausai? Jam/jai? Ko gali atsisakyti? Visko? Ką galėtum paaukoti -viską? Neskubėk, nes šis jausmas laikinas. Ne veltui yra sakoma “meilės mėnesis” tai subtili užuomina į tai, kad meilė nėra amžina ir galiausiai prieina sekantį etapą. Šiame etape jau pastebimi nekurie skirtumai, kurie “viena” gražina į dvi individualias asmenybes. Ar buvo iškilę šie klausimai. “Ji nori eiti į filmą, jis ne”, “Jai nepatinka jo draugai, jam nepatinka jos draugių draugija”, “jam nepatinka požiūris, jai nepatinka vertinimas”, “Abu nori kalbėti, nepasidalina kuriam kada”… Tai jau antrasis periodas ir šiame periode atsakyti į klausimą “Kam tu priklausai?” sudėtingiau. Nes vis gi balansuojama tarp noro priklausyti tam “kas tavimi (turi) rūpintis” ir tarp noro neprarasti savo sąvasties, kuri identifikuoja tave kaip žmogų.

Ar kada jautėtės svetimi? Tokie svetimi ir vieniši, jog nežinojote, kur dėtis, ką daryti… Dienomis, kaip ši, mane apninka ta keista, slogi nuotaika. Plaukiu minioje žmonių, tūkstančiai veidų, minčių lėtai slenka pro šalį. Rodos, reikia surasti nerimo šaltinį ir jį išrauti su šaknimis, bet ką daryti, jeigu problema ne manyje. Įsivaizduokite nebilį, kurio didžiausia svajonė ištarti žodį, tačiau jis negali, kad ir kaip karštai to trokštu. Taip jaučiuosi ir aš. Kaip iki išprotėjimo romantiškam žmogui gyventi, suvokus, jog meilė nebeegzistuoja, nes paprasčiausiai tam nebėra sąlygų. Žmonės nustojo vertinti tikrąjį jausmą, kaip pakaitalą rinkdamiesi įvairius svingerių vakarėlius, naujas sekso pozas ir pan. Visa tai skirta ne gyvenimui paįvairinti, o užpildyti tuštumą, kuri skirta meilei, tokiai, kokia ji turėtų būti, nors retas išdrįstų, tai pripažinti. Tą, ką žmonės šiomis dienomis vadina, tuo magišku žodžiu, yra išsigimęs jausmas, kurį skatina pinigų troškimas, egoizmas ir sielos tuštumas.