Meilė bloguose

Aš verkčiau jei tu verktum. Aš slaugyčiau naktimis jei gulėtum ligos patale. Jei sėdėtum vidiniam skausme, sėdėčiau kartu su tavim ištiesdama ranką iš viršaus. Jei net visas pasaulis nusisuktų nuo tavęs, aš neatgręžčiau tau nugaros ir nenueičiau. Už tai, kad tu truputi nusidėjai ar truputi suklydai aš atleisčiau, neteisčiau, stengčiausi suprasiti. Geras žmogus visada nusipelno antro, trečio ar net dešimto šanso, vien todėl, kad jis geras ir neapsimestinai. Tu juk žinai, kad už tavo gyvybę aš net savąją galėčiau paaukoti, nes nieko nėra geriau už tyrą širdį viduje. Man visai nerūpėtų ar aš tave pažįstu gerai ar iš vis ne, juk gaisrininkai lysdami į ugnį nesveria kiek padarei gero ir kiek blogo. Jie žino, kad gyvybė brangesnė už garbę, pinigus ir visą tai kas banalu. Aš nesijausčiau laiminga jei gyvenčiau tik dėl savęs ir savo norų. Man būtų liūdna džiaugtis vienai savo sėkme, o miela ja pasidalinti su tavim drauge. Žinoma be galo būtų didelė garbė jei tu ir su manim pasidalintum savąją laimę. Žinoma žmogiška yra pykti, kartais ir nekęsti, bet svarbu mokėti atleisti ir aklai neteisti. Žinoma aš nekenčiu abejingų žmonių, kuriems rūpi daugiau jų įvaizdis nei padėti gulinčiam ir šaukiančiam pagalbos. Žinoma nekenčiu tų kurie rizikuoja kitų gyvybėmis. Jų galima nekęsti ir jų aš nesugebu pateisinti. Kartais lieki nusivylęs tada kai tau labiausiai reikia pagalbos, o nieko nėra šalia. Skaudu žinoma…

Pirmiausia, mano galva, meilė prasideda tada, kai nebelieka savanaudžių ambicijų, kai nustoji galvoti tik apie save ir tiesiog nori padaryti laimingą žmogų, esantį šalia Tavęs. Kai išmoksti duoti, nieko nereikalaujant už tai ir nebijai aukoti kažko, galbūt savęs, o galbūt to, kas tau svarbu, nors vėl gi, manau, kad kai myli, niekada neprašysi, kad ši paaukotų tai, kas jai labai svarbu, nes greičiausiai kiekvienas žmogus nori matyti šalia esantį pilnavertiškai laimingą ir jautiesi pats laimingas, žinodamas, kad prie tos laimės prisilieti ir Tu. O kaip žmogus gali jaustis laimingas, kai iš jo atimama dalelė jo paties. Kažkada kai mąsčiau apie tai ir užrašinėjau dainos posmuose, supratau, jog meilė ir yra laisvė, Tavo laisvė. Kai taip pamąstai, negali būti nieko geriau, nei tuo pat metu jausti, kad esi su kažkuo dvasiškai surištas, emociškai sujungtas, kas Tau teikia besąlygišką malonumą ir netgi poreikį ir toliau tokiam būti, bet tuo pačiu metu jautiesi išsaugojęs savo nepriklausomybę. O iš esmės mes visada norime jaustis laisvi ir nuo niekieno nepriklausomi, bent jau aš. Laisvi kaip vėjas, laisvi kaip debesys, plaukiantys danguj. Kai būnant lauke pučia vėjas, bet toks malonus, ypač esant prie jūros, kai jis plaiksto plaukus, glamonėja kūną, prisiekiu, nejaučiu nieko kito, kaip tik laisvę, automatiškai rankos pakyla į viršų ir įsivaizduoju, kaip esu visai kitur, ant nieko nestoviu ir nuo nieko nepriklausau, esu sau.

Vieną saulėtą žiemą į pasaulį atėjo rudakis berniukas. Visai dar mažytis, bet mosikuodamas rankytėmis bandė stipriai įsitverti į orą, o gal į naują gyvenimą. Berniukas buvo nepaprastas, jo likimas, o gal ir prakeiksmas – amžinai būti pirmu. Maždaug trijų mėnesių, kai vaikas suprato šypsenos poveikį kitiems, pradėjo šypsotis tokia stulbinančia šypsena, kad visiems užgniauždavo kvapą. Mama berniuką tiesiog dievino, kaip ir savo tėvą, todėl pavadino jį senelio garbei – Eriku. Turbūt visi, tik ne pats mažylis, prisimena, kaip vos prieš dvi dešimtis senelis Erikas laikydamas savo anūką rankose ištarė tuos lemtingus žodžius: „Jis visada bus pirmas… mano anūkas, Erikas“. Po ketverių metų gimė Eriko sesuo – Viltė. Visiškai kitokia, nei brolis: žydraakė ir šviesiaplaukė. Mergaitės vardas buvo išrinktas dėl jos „paskirties“. Ji buvo paskutinė viltis mamai pasveikti, nors didelė dalis žmonių žinojo, kad tai, ką sugalvojo vaikų mama yra visiška nesąmonė, mat idėja buvo pasiskolinta iš senu laikų: „Vaiko gimimas gali išgydyti nuo bet kokių ligų“. Visą nėštumo laikotarpį Viltei grėsė pavojus, mes mama vis silpo. Gal ir buvo toje idėjoje kažkiek tiesos. Mergaitė suteikė savo mamai norą kapstytis iš ligos, todėl ji išgyveno dar penkis metus, tai buvo didelė laimė. Rita mirė su šypsena, kai Erikui buvo vos devyneri. Ernestas nesugebėjo išlaikyti abiejų savo vaikų todėl pasirinko mylimiausią – berniuką, o Viltę išsiuntė gyventi pas tolimą tetą.

Ta proga galiu tik prisiminti, kokią pamoką, būdama dar jauna mama, esu gavusi iš savo mamos. Sėdėjome susitikę seniai nesimačiusios keturios moterytės – aš, mano sesuo, brolienė ir mano mama. Aplinkui zujo 7 mūsų trijų vaikiukai nuo 2 iki 10 metų amžiaus. Sėdėjome, šnekėjome, rodėme, žiūrėjome, aptarinėjome ir t.t., kai prie manęs prisiglaudė mano dvimetinukas – “mamyte paglostyk”. Atsakiau “pažaisk su sese, aš dabar neturiu laiko, vėliau paglostysiu”. Ir šiouje vietoje gavau pastabą iš savo mamos “tu negali neturėti laiko vaikui. Gali neturėti laiko sutvarkyti namus, gali nespėti suplauti indus, bet neturi teisės nepaglostyti vaiko, kai jam to reikia.” Ir čia pat prisiminiau, kaip augome mes patys, anksti likę našlaičiais, mirus tėvui. Laiko mamai su trimis mažais vaikais, darbu mokykloje ir tuometiniu 60 arų “ūkeliu”, be kurio išgyventi kaime nebuvo įmanoma, katastrofiškai trūko. Manau, kad trūko ir fizinių jėgų. Tačiau, galėjo būti kiek pavėluotai pašertos kliaulės, paskutiniai kaime nuravimi daržai, ne kasdieną išplautos gridys (žinoma, tol, kol paaugome ir pradėjome tuos darbus dirbti patys) , bet tikrai nebuvo atvejo, kad būtume likę nepaglostyti ir nepaguosti, kai to reikėdavo, neapkamšyti prieš miegą, neišklausyti ir nesuprasti…O visiems sumigus…mama dar rasdavo jėgų išeiti į snieguotą kiemą ir sukelti vieną ant kito mūsų per dieną suritintus sniego kamuolius, kad išeitų “tvirtovės siena”, nes buvome per maži tai padaryti patys. Ir dabar, po daugelio metų, žinau, nor

Kartais, kai imi daug mąstyti, o mintys būna per daug sudėtingos ir painios, norisi kažko, kas padėtų nuo jų pabėgti. Tada protą užvaldo svajonės… Tokios lengvos ir nesudėtingos, o kartais jos lieka su mumis ilgai ilgai… O tai- tiesiog istorija apie žmogų, kurio svajonės taip ir neišsipildė. Prižadėjau sau, kad parašysiu apie viską, kas liko po to ryto. Nors minčių nėra, laikas bėga, o žodžio taip ir negaliu išspausti. Pasižiūriu į laikrodį. Trys valandos nakties. Vadinasi, jau keturias valandas spoksau į šį baltą popieriaus lapą ir lėtai geriu eilinį puodelį kavos vis kažką parašydama, o po to vėl ištrindama. Nes viskas, ką parašau, yra netikra, per daug paprasta, ir ne visiškai taip, kaip aš norėčiau pasakyti. Galų gale, visa tai, kas yra ant popieriaus, yra tik žodžiai, o žodžiai neturi širdies… Galvoju apie Tave… Mano bemiegiuose sapnuose Tu kaskart palieki tylius pėdsakus, vedančius mane į tuos prisiminimus, rodančius man kelią į tą vakarą, kai viskas aplink kvepėjo jazminais, o niūrūs gatvės žibintai buvo tarsi žvaigždės juodame nakties danguje… Ir viskas buvo taip arti, pirštais užčiuopiama, tačiau taip netikra. O dabar, šitoj pilkoj kasdienybėj, tai atrodo taip tikra, daug tikriau už tas knygas, kurias kasdien matau, ir jose parašytus žodžius; tačiau taip nepaliečiama ir tolima. Tai- tik prisiminimai, likę mums. Man ir Tau, mano svajone… Kaip šiame pilkame mieste atrasti Tavo šypseną?

Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė: – Gal pažaiskime slėpynių? Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė: – Slėpynės? O kas tai per žaidimas? Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas. Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti. – Vienas, du, trys… – pradėjo skaičiuoti Beprotybė. Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas – medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų – vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra.

Prieš metus aš buvau visai kitas žmogus. To žmogaus gyvenimas turėjo gan gerų pliusų, mažų minusų, tačiau niekad per daug ir nesusimąstydavau, kad galėčiau gyventi kitaip. Ir štai aš perėjau į kitą mokyklą su žmonėmis, kurie turi visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą. Tada pradėjo keistis ir manasis, ir nors prisitaikymo laikas truko – jis atėjo. Tačiau ne vien mokyklos pakeitimas mane padarė kita manimi. Prieš penkis mėnesius ir kelias dienas aš pradėjau draugauti su R. Bėgant laikui aš tapau ne tokia realiste, nebesaugau savęs, prisipažinsiu, daugumą draugų taip pat apleidau.. Ir štai šiomis dienomis man iškilo problema, kuri niekada nebūtų iškilusi anksčiau: juk anksčiau neturėjau nei didelių pareigų, nei tokios didelės meilės žmogui. Anksčiau man viskas buvo paprasta ir greita. Sugalvojau pabėgt iš pamokų – jau sėdžiu saloj ir valgau spurgas. Užkniso vaikinas – palieki jį ir eini kur akys veda. O dabar viskas sunkiau. Tačiau tai nėra blogas dalykas, nes tas sunkumas yra įšūkis, įdomumas, o juk nuobodu visą laiką gyventi paprastai. Todėl kad ir iškilo man problema, tačiau šiuo metu manau, jog jau geriau ji, nei R. nebuvimas mano gyvenime.

“Meilės nėra.” – taip sakiau prieš gerus porą mėnesių. “Ji neegzistuoja.” – buvau įsitikinus. Bet likimas daro savo. Likimo ironija, kitaip tariant. Būtent tada, kai jau buvau save įtikinus, kad meilė neegzistuoja, atsirado žmogus, kuris padėjo man suprasti (tiea, netiesiogiai), kad meilė vis gi yra. Ką reiškia tas “netiesiogiai”? O gi tai, kad jis paprasčiausiai nieko nežinojo apie mano įsitikinimus. Taip, aš jį įsimylėjau. Dabar mes kartu. Bet ta meilė kitokia. Gal dėl to, kad šį kartą ji su manim. Aš tiesiog nejaučiu to skausmo. Ir man keista. Gal dėl to, kad su tuo skausmu susigyvenau, o dabar jis staiga dingsta? Beje, jaučiu, kad meilė antrąjam žmogui dar gyva. Ji per daug stipri. Apie ją esu parašius dvi dainas. Tiesa, antroji gimė tada, kai jau buvau su trečiuoju žmogumi. Bet jai atvirai, vis dėl to antrąjam žmogui meilė, kurią jaučiu, man kažkuo saldesnė. Rimtai. Aš dabar žinau, ką reiškia meilė be atsako, ir meilė su atsaku. O skirtumas be proto didelis. Atrodo, jei meilė su atsaku, tu būni su žmogum, o jei be atsako, tiesiog nebūni su žmogum? Ne… Kai myli be atsako, tu kovoji (tiesa, ne visada. Jeigu myli iš tiesų, nori, kad žmogus būtų laimingas, ir jei matai, kad jis nebus laimingas su tavimi, jį paleidi… iš meilės), galbūt rašai dainas (aš jų parašiau apie keturias), tu tiesiog nori išsilieti ( aš išsilieju scenoje) … O kai myli su atsaku, tu tiesiog būni su tuo žmogum.

Žmogus nuolatos turi problemų. Jis visuomet suranda priežasčių atsisakyti, nedaryti ar tiesiog nematyti. Žmogus užprogramuotas slėptis mele, lyg savo saugiausioje tvirtovėje, kuri ankščiau ar vėliau vis tiek subyrės. Dauguma iš mūsų skuba, lekia. Dauguma iš mūsų retai pamato detales ir tikrai daugelis neištiesia pagalbos rankos atsitikus nelaimei. Po velnių, kas mums darosi, žmonės? Ko mes tokie pikti? Kodėl mes tokie pavargę nuo gyvenimo? Kodėl problemos užgožia jų sprendimus? Kodėl kasdien žvelgiame į ateitį, lyg tai būtų mūsų išsigelbėjimas? Kodėl negyvename dabar? Užsimerk. Įkvėpk. Nusišypsok. Ir tyliai sau mintyse pasakyk: „Ei, klausyk, žinau, kad kartais būnu kaip suknistas ožys ar ožka. Ir mane daug kas erzina. Myliu tave. Myliu save. Myliu visus aplinkui. Myliu pasaulį“. Esame tokie klaikūs, tiesa? Aš, aišku, nešneku konkrečiai apie visus mus. Bet vis dėl to. Jei dažniau pasakytume, kad myli žmogų (kaip draugą, šeimos narį, širdies antrą pusę), jei dažniau atsiprašytum, jei dažniau prašytum atleidimo, net nesijausdamas kaltas, net jei ir tavo blogas poelgis buvo įvykdyta seniau, tu jau pakeistum pasaulį. Tu įneštum kažką kitokio. Žmogus esantis šalia tavęs nusišypsotų ir jo diena būtų 100 kartų geresnė. Tavo irgi. Jautiesi, lyg padaręs kažką gero. O tu ir padarysi kažką gero.

Kas yra meilė? Į šį klausimą žmonija bando atsakyti tūkstančius metų, tačiau vieną atsakymą sunku rasti. Yra daugybė meilės rūšių ir daugelis mūsų greičiausiai esame patyrę ne vieną jų. Taigi pateikiame net 13 meilės rūšių. Kurias iš jų jau patyrėte jūs? 1. Ideali meilė. Tai tokia meilė, kai susižavima kokiu nors objektu. Tokia meilė paprastai paremta svajonėmis ir fantazijomis. Įsimylėjęs dažniausiai idealizuoja tą, kurį įsimylėjo. Kai įsimylėjęs geriau pažįsta savo meilės objektą, dažniausiai susižavėjimas juo praeina ar bent jau sumažėja. 2. Romantiška meilė. Tokia meile dažniausiai ilgai mylimas asmuo, kuriam jaučiama aistra, trauka, rūpestis ir pagarba. 3. Erosas. Tai aistringa meilė, kuri apsiriboja lytiniu potraukiu kitam asmeniui. 4. Draugiška meilė. Tai šilti, draugiški jausmai žmogui, su kuriuo jums gera kartu leisti laiką. 5. Besąlygiška meilė. Tai labai stipri meilė, kai jaučiamas poreikis rūpintis kitu žmogumi nepriklausomai nuo to, koks jis yra ir kaip elgiasi. 6. Sąlyginė meilė. Tai meilė, kuri egzistuoja tik tam tikromis sąlygomis. Tokia meilė priklauso nuo tam tikrų aplinkybių, kurioms neįvykus meilė dingsta. Pavyzdžiui, jei moteris myli vyrą tik dėl jo pinigų, tuomet jam netekus turto, meilė dingsta.