Duomenų persiuntimas kabeliniais tinklais gali būti vykdomas skirtingais kanalais. Kaip jau buvo pasakyta, yra du variantai kabelinio modemo pajungimui – simetrinis ir nesimetrinis kabelinių sistemų pajungimas. Simetrinė architektūra turi eilę trūkumų, ribojančios jos vartojimą.
Šio tinklo maksimalus pralaidumas yra 100 Mbps, tačiau taupant pinigus jo pralaidumas gali būti ir 10 Mbps. Tinklo greitis priklauso nuo tinklą sudarančių irenginių. Jeigu šakotuvų, tinklo plokščių ir kitos tinklo įrangos pralaidumas bus 10 Mbps tai pačio tinklo pralaidumas bus toks pat. Vėliau norint padidinti tinklo greitį jums tereiks pasikeisti tinklo irenginius o kabeliai liks tie patys. Tad 10BASE-T standartotinklo pranašumas dar yra ir tas, kad norint, padidinti tinklo pralaidumą iki 100 Mbps, tereikia pakeisti tinklo įranga ( instaliacinio kabelio keisti nereikia).
Protokolas HDCL yra bitų režimo protokolas. Iki atsirandant HDLC daugelis duomenų perdavimo kanalo protokolų buvo ženklų režimo. Panašūs protokolai paprastai naudoja į blokus (freimus) suskirstytus duomenų srautus. Be vartotojo siunčiamos informacijos reikia perduoti ir signalizavimo, kontrolės informaciją, leidžiančią, pavyzdžiui, signalizuoti, kad nusiųstame duomenų freime yra klaidų. Be to, yra būtina rasti vieną ar kitą freimo pradžios ir pabaigos ženklinimo būdą.
Ženklų režimo protokoluose visi šie klausimai buvo sprendžiami signalizavimo funkcijoms rezervuojant tam tikrą galimų bitų derinių skaičių. Likusieji deriniai buvo naudojami raidžių, skaičių ir simbolių persiuntimui. Šį būdą naudojančių kodų pavyzdžiais galėtų būti ASCII ar CCITT IA 5.
Interaktyvių paslaugų populiarumas Interneto tinkle sparčiai auga. 1994 m. Internetu naudojosi 30 mln. žmonių, 1995 m. pabaigoje jų jau buvo 100 mln., o 1998m. pagal prognozes buvo 300 mln. Visiems šiems vartotojams parūpinti pilnavertį Internet priėjimą reikalingas spartus duomenų perdavimas. Būtent tokia priemonė yra kabelinis modemas, todėl ši technologija turi nuostabią perspektyvą, juk ja galima naudotis aukštos spartos Internet’o priėjimu iš namų, mokyklos arba ofiso.
10BASE-2 standartokompiuterinis tinklas yra senesnio tipo kompiuterinis tinklas, tačiau dar nemažai firmų ir ypač privačių asmenų naudoja šį tipą, kadangi kartais jis yra pranašesnis nei
10BASE-T tipo tinklas: 1. 10BASE-2 standartokompiuterinis tinklas yra pigesnis, kadangi nėra reikalingi tinklo šakotuvai (hub‘ai). Šiam tinklo tipui naudojamas plonas koaksialinis kabelis, jungtys, „T“ formos trišakiai ir terminatoriai. 2. šio tinklo praktinis maksimalus ilgis gali siekti iki 300 m, o išskirtiniais atvejais ir daugiau, kas kai kuriais atvejais yra labai naudinga, ypač kai kompiuteriai, kuriuos reikia sujungti į kompiuterinį tinklą yra dideliu atstumu nutolę vienas nuo kito.
Sluoksninė OSI modelio sandara nustato kiekvienam sluoksniui tam tikrą fiksuotų tikslų skaičių. Visuomet egzistuoja interfeisai su viršuj ir apačioj esančiais sluoksniais ir su jais surištas antraščių apdorojimas. Beveik kiekvieno sluoksnio paslaugų gali pageidauti keletas viršuje esančio sluoksnio vartotojų. Toks bendras žemesniojo sluoksnio paslaugų vartojimas yra vadinamas sutankinimu (multiplexing). Keletas (N+1) jungčių naudojasi viena (N) jungtimi. Pageidautina (visų pirma klaidų aptikimo požiūriu) sudalinti informaciją į riboto ilgio blokus arba segmentus. Šis procesas yra vadinamas segmentavimu.
Kabelinių modemų technologija – tai nauja technologija greitam prisijungimui prie pasaulinio tinklo, naudojant kabelinės televizijos tinklus. Šiandien šita technologija daugiausiai taikoma JAV, bet kabelinių televizijų, kurios naudoja šitą duomenų perdavimo technologiją, jau yra ir Rytų, bei Vakarų Europoje. Per vieną modemą, per koncentratorius galima pajungti iki 16 kompiuterių – tai labai patogu nedidelėms įstaigoms, per vieną modemą gauti galimybę naudotis Interneto paslaugomis visuose kompiuteriuose. Kiekvienam kompiuteriui skiriamas savo vidinis IP adresas.
10BASE-T – tai standartas, kuris nustato, kaip sujungti kelis ir daugiau įrenginių į vieną kompiuterinį tinklą, naudojant 8 gyslų (vytų porų) kabelį su RJ-45 kompiuterinėmis jungtimis. 10BASE-2 – tai standartas, kuris nustato, kaip sujungti kelis ir daugiau įrenginių į vieną kompiuterinį tinklą, naudojant ploną koaksialinį kabelį su BNC jungtimis. 10BASE-T/2 – tai standartas, kuris nustato, kaip sujungti kelis ir daugiau įrenginių į vieną kompiuterinį tinklą, naudojant tiek ploną koaksialinį kabelį su BNC jungtimis, tiek 8 gyslų (vytų porų) kabelį su RJ-45 kompiuterinėmis jungtimis
Tiek darbo stotyse, tiek serveriuose Novell naudoja 6 baitų adresus, sudaromus pagal IEEE 802 standartą (fiziniai arba MAC- adresai). Šie adresai yra įrašyti į kiekvienos tinklo plokštės EPROM. Instaliavus tinklo kortą, kompiuteris įgyja unikalų adresą tinkle. Jei kompiuteryje instaliuojamos dvi tinklo plokštės (tiltas, maršrutizatorius), tada jis turi du fizinius adresus. Kaip kompiuterio adresas naudojamas fizinis adresas, o prievado (Socket) numeris – proceso su jam priklausančiomis duomenų struktūromis numeris, kuris labiau svarbus programinės įrangos kūrėjams.
ATM paremti Ethernet komutatoriai ir ATM darbo grupių komutatoriai plinta per galutinius vartotojus. Plačiausiai naudojamas vietinėse ATM aplinkose standartų rinkinys yra ATM LAN emuliacija (LANE). ATM LAN emuliacija naudojama padarant ATM SVC tinklą rinkiniu virtualių Ethernet/IEEE 802.3 ir token-ring/IEEE802.5 LAN‘ų. Didelis kiekis daugelio egzistuojančių LAN charakteristikų leidžia, kad LAN emuliacija leistų egsistuojančias LAN programas veikti ATM. ATM LAN emuliacijoje didžioji vienalypio LAN duomenų srauto dalis juda tiesiai tarp ATM SVC klientų, kai tuo tarpu daugialypis srautas yra perduodamas serverio funkcionalumo dėka. Tiltai (Bridging) naudojami sujungti realius LAN ir emuliuotus LAN veikiančius ATM tinkle, tuo tarpu maršrutizavimas naudojamas sujungti ATM emuliuotus LAN ir kitus WAN ar LAN.