Nežiūrint to, kad praėję metai buvo prisotinti arkadų, padėties gera nepavadinsi. Didelę PC išleistų žaidimų dalį reikėjo arba perkelti į muziejaus vitriną su dideliu riebiu užrašu „Kaip NEREIKIA daryti žaidimų“, arba iškart sviesti į šiukšlyną. Esant tokiai betvarkei, gali įkvėpti netgi toli gražu ne geriausias iš Nintendo Gamecube paimtas žaidimas. Taip, Asterix & Obelix XXL - ne šedevras, tačiau neturint herbinio popieriaus, tenka naudotis paprastu. Svarbiausia - ne tualetiniu. Dviejų narsiųjų prancūzų autorių - Renė Gosinji (Rene Goscinny) ir Alberto Uderco (Albert Uderzo) vaizduotės sukurtų narsiųjų galų Asterikso ir Obelikso nuotykiai - praktiškai legenda. Jiems skirta daugybė grafinių novelių, knygų, animacinių ir pilnametražių filmų, jie ne pirma diena ir videožaidimų sferoje - asmeniškai aš juos prisimenu dar nuo 8 bitų konsolių laikų. Tiems, kas dar nesuprato, apie ką eina kalba - trumpas istorinis ekskursas. Iki Kristaus gimimo - mažiau, kaip 50 metų. Romos legionai nukariavo laisvųjų galų šalį, o jų vadui Vercingetoriksui savo kardą teko padėti prie Cezario kojų. Ginklų nesudėjo tik mažas šalies šiaurės vakaruose esantis kaimelis. To priežastis - stebuklingas druidų (gališkieji Lizdeikos :)) ) gaminamas stebuklingas gėrimas, kurio vienas gurkšnis suteikia išties antžmogiškų jėgų. Deja, kol Asteriksas ir Obeliksas sau nerūpestinghai medžiojo, kląstingasis Cezaris kartu su visu kelioniniu krepšiu pagrobė magiškas žoleles renkantį vyriausiąjį druidą, o kaimelio gyventojus po du išsiuntinėjo po visus didžiulės Romos imperijos kampelius. Dviems tikriems herojams iškilo išties nelengvas uždavinys - apeiti visą pasaulį - nuo snieguotosios Normandijos iki smėlėtojo Egipto, susidoroti su stipriausia pasaulio armija ir pergudrauti patį Imperatorių. Tačiau jie niekada nenurims...